Psichologė Danutė Gailienė: baimė ir skausmas yra Dievo dovana
Bai­mė, kaip ir skaus­mas, yra Die­vo do­va­na, nes ji mus ap­sau­go nuo dau­gy­bės grės­mių, LRT RA­DI­JUI sa­ko psi­cho­lo­gi­jos pro­fe­so­rė Da­nu­tė Gai­lie­nė.

Anot jos, baimės jausmas parodo, kur yra saugumo ribos, tačiau šį jausmą būtina valdyti, nes kitaip jis gali pradėti diktuoti visus žmogaus veiksmus.

Baimė yra Dievo dovana. Ji mus apsaugo nuo daugybės grėsmingų dalykų. Kaip skausmas yra dovana, taip ir baimė yra dovana.

– Jūs esate labiausiai žinoma savižudybių specialistė Lietuvoje. Kada atsirado domėjimasis būtent šia tema?

– Tai nutiko visikai atsitikintinai. Nemaniau, kad šioje srityje ilgiau dirbsiu.

Pradėjau dirbti klinikine psichologe. Mes buvome tokie pradininkai tos profesijos. Apie savižudybes beveik nieko nežinojome. Paskui tik sužinojome kodėl taip yra – ta statistika buvo uždrausta, apie tuos dalykus nebuvo skelbiama.

– Kokį darbą dirbo tarybinis psichologas?

– Psichologai ribotai dirbo sveikatos įstaigose. Daugiausia atlikdavo vadinamus psichologinius tyrimus, diagnozavimą, testavimą, šiek tiek konsultuodavo, bet viskas buvo ideologizuota. Pavyzdžiui, psichologai negalėjo užsiimti psichoterapija. Bet kad ir tos rimtos psichoterapijos nebuvo, ji buvo tokia ribota, ideologizuota.

Medicinoje psichologų darbas dar turėjo prasmę, nes vis tiek žmonėms galima padėti. Beprasmiškiausias darbas buvo tų specialistų, kurie patekdavo į gamyklas. Ten tikrai nieko rimto kaip psichologai daryti negalėjo. Jie dirbdavo administracijoje, vadinamuosiuose kadrų skyriuose. Rimto įprasminimo nebuvo.

– Nuo tarybinių laikų pereikime prie atgimimo. Atgimimo metu pasirodė, kad labai didelė tautos dalis yra už nepriklausomą Lietuvą, šimtatūkstantiniai mitingai vyko, Baltijos kelias ir kiti gražūs renginiai. Kaip atsitiko, kas įvyko, kad tauta, kuri iki tol tylėjo, staiga tapo aktyvi ir pradėjo reikšti savo nuomonę, sakyti, ko ji nori. Čia juk turėjo būti kažkoks psichologinis lūžis? Turbūt vien tik politikos neužteko?

– Pirmas dalykas, vieną dieną iš dangaus tai nenukrito. Tauta nešiojosi savyje nepasitenkinimą, pasipriešinimą. Juk tikinčių ta sistema nebuvo, buvo tik prisitaikantys arba ne. Dauguma prisitaikė, bet tai nereiškia, kad jie buvo laimingi. Tai vienas dalykas.

Antras dalykas, mes sakome „tauta“. Jeigu pasižiūrėtume, kokia dalis iš tikrųjų buvo aktyvi per atgimimą, tai buvo ne visa tauta, gal trečdalis. Kiti lūkuriavo. Žmones galima ne tik išgąsdinti, bet ir padrąsinti. Atsirado lyderių, kurie rodė drąsą. Paprastai paskui lyderius žmonės seka ir gerame, ir blogame. Manau, kad ta pavyzdžio jėga, ta rodoma drąsa ir rodomas kelias daugeliui žmonių labai patiko.

– Daug ką stabdė baimė. Pažiūrėkime į baimę, kaip į psichologinį reiškinį. Kas yra baimė ir kaip ji įveikiama?

– Baimė yra Dievo dovana. Ji mus apsaugo nuo daugybės grėsmingų dalykų. Kaip skausmas yra dovana, taip ir baimė yra dovana. Ji parodo, kur yra saugumo ribos, kaip padaryti, kad baimė neužvaldytų ir nediktuotų visų veiksmų. Tai yra iššūkis. Čia yra daug individualių skirtumų. Vadinamieji baimės slenksčiai yra nevienodi. Yra žmonės, kurie labiau nerimastingi, ir yra drąsesni. Taip pat labai svarbu motyvacija.

Žmonių, kurie nejaučia baimės, turbūt iš viso labai mažai. Yra tokių ypatingų charakterių, kurie mažai emocingi. Taip pat ir baimės nedaug jaučia, bet dauguma žmonių turi baimių. Bet kai kurie žmonės moka veikti nepaisant baimės. Yra kažkas svarbesnio – arba idėja, arba koks nors kitas motyvas, kuris svarbesnis. Tada žmonės ne tai kad nugali baimę. Jie gali veikti nepaisant būkštavimų ar baimių.

– Kaip jūs paaiškintumėte tą sugebėjimą prisitaikyti? Ypač tarybinio, partinio aktyvo sugebėjimą prisitaikyti, kai tas lūžis įvyko stebuklingai greitai ir efektyviai?

– Kaip prisitaikė visa visuomenė prie sovietinės santvarkos? Žmogui natūralu vengti konfliktų, norėti taikiai ir ramiai gyventi. Tai neišvengiama.

Kaip prisitaikė? Mes atlikome tyrimą. Prieš keletą metų darėme tokį populiacinį tyrimą apie dabartinę būklę įvairių visuomenės grupių, taip pat buvusių komunistų. Įdomu, kad tie, kurie buvo partijoje, sako, kad jie gerai gyveno sovietų laikais, bet jie pripažįsta, kad ir dabar yra gerai, jie yra už nepriklausomybę, už Lietuvą. Nedaug yra tikrai priešiškų. Jie prisitaikė labai sėkmingai.

Išoriškai prisitaikyti, kitaip sakant, paklusti tai tvarkai, kuri dabar bus, gyventi taip, kaip dabar bus, yra paprastesnis dalykas. O ką žmonės jaučia ir ką jie galvoja, tai labai įvairu. Yra žmonių, kurie po šiai dienai nėra tuo patenkinti, nevertina šalies arba tik ieško, kas yra blogai. Tai individualūs likimai labai skirtingi.

– Norėčiau pakalbėti ir apie tą sritį, kurią jūs turbūt žinote geriausiai. Esate Lietuvoje labiausiai žinoma savižudybių ir savidestrukcijos specialistė. Ar Lietuva vis dar pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių?

– Lietuva nėra pirmaujanti pasaulyje. Dabar pasaulyje pradėjo pirmauti Azijos šalys. Pietų Korėjoje daug savižudybių. Žodžiu, pasislinko į Aziją tie rodikliai. Bet Lietuva vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių Europos Sąjungoje (ES). [...] Mūsų rodikliai ES kol kas aukščiausi. Galima taip sakyti – ES savižudybių rodiklių vidurkis yra 10 nusižudžiusiųjų 100 tūkst. gyventojų, o mūsų – apie 30.

– Tai tris kartus daugiau.

– Jeigu žiūrėtume vidurkį, tai taip, tris kartus. Dabar trupučiuką pradėjo žemėti. Paskutiniu metu yra žemiau 30-ies, tai aš labai tikiuosi, kad ta mažėjimo tendencija išliks ir toliau. Labai tikiuosi.

– Lietuvoje iki okupacijos vyravo žemas savižudybių skaičius. Po to buvo viena okupacija, antra okupacija, trečia okupacija, ginkluotas pasipriešinimas. Tas skaičius padidėjo. Kada jis išaugo? Kada įvyko tas lūžis, kai tendencija tapo keliančia rūpestį?

– Tai įdomu. Mes visiškai neturime duomenų apie savižudybių skaičius nuo 1940 m. iki beveik 1962 m.. Mokslininkai sako, kad patikimais galima laikyti rodiklius tik nuo 1962 m.

Tendencija faktiškai tokia – po karo savižudybių rodikliai Lietuvoje sistemingai didėjo metai iš metų. Kas įdomu, kad susilygino Lietuvos, Latvijos ir Estijos rodikliai. Jeigu paimtume šių šalių rodiklius po karo, tai jie kaip kekė – kartu. Rodikliai kilo iki 1989 m. Jie pasiekė labai aukštą lygį.

Kai prasidėjo nepriklausomybės judėjimai, „perestroika“, savižudybių rodikliai staigiai krito irgi visose trijose šalyse vienodai. Per vienerius metus savižudybių sumažėjo 25 proc. Tai negirdėtas dalykas.

Kas dar įdomu, kad nepaprastai skiriasi vyrų ir moterų rodikliai. Moterų savižudybių rodikliai didėjo, bet daug saikingiau. Vyrų nepaprastai išaugo. Nuo prieškario savižudybių rodikliai išaugo vidutiniškai nuo 9 iki 10 kartų.

– O koks skirtumas tarp miesto ir kaimo?

– Skirtumas tarp miesto ir kaimo irgi apsivertė. Lietuvoje, kaip daugumoje Vakarų Europos šalių, prieš karą dėsningumas buvo toks, kad miestuose įvykdavo maždaug dvigubai daugiau savižudybių negu kaimuose. Paaiškinimas buvo toks – kaime gyvenimas ramesnis, mieste daugiau įtampos, todėl miestiečiai žudosi dažniau už kaimo žmones.

Per antrą sovietinę okupaciją Lietuvoje tai radikaliai pasikeitė. Kaimo savižudybių skaičius išaugo, iš tikrųjų, netgi apsivertė. Kaimuose per visą tą laiką, kai daugėjo savižudybių, jų pasidarė dvigubai daugiau nei miestuose, rodikliai dvigubai aukštesni.

– Kur priežastis? Ar tai lemia alkoholis?

– Bendrąja prasme, priežastis yra okupacija. Ypač nukentėjo kaimas. Lietuva buvo gana patriarchalinis kraštas. Tai reiškia, kad bendruomenės, šeimos sandara buvo gana tradicinė – tėvas yra šeimos galva, jis atsako už šeimą, už nuosavybę, už ūkį. Viskas, žinoma, yra bendruomenė, bažnyčia.

Visa tai staiga buvo išdraskyta. Ūkininkai, kunigai buvo tremiami, žudomi. Visa ta bendruomenė, visa ta gyvenimo sankloda per trumpą laiką sugriauta. Tada, kas neištremtas, suvarytas į kolchozus, kuriuose iš tikrųjų buvo vergiškas gyvenimas, nes tu nieko neturėjai – nei privačios iniciatyvos, nei privačios nuosavybės. Tada labai pradėjo plisti gėrimas.

– Kaip paprastam žmogui pastebėti, jog jo bendradarbis ar šeimos narys gali įvykdyti savižudybę? Ir ką daryti?

– Pirmas dalykas – žiūrėti ir klausytis. Reikia apskritai matyti žmones, kurie yra šalia. Šiuo atveju „žiūrėti ir klausytis“ reiškia, kad, jeigu girdi žodžius, kalbas kokias nors, kurios signalizuoja apie galimą grėsmę, pavyzdžiui, jeigu žmogus sako, kad jis nieko nebenori, nieko neišeis, kad visiems bus geriau be jo. Jeigu girdime kažkokias panašias užuominas, reikia atkreipti dėmesį.

Gali būti, kad ne girdime, o matome. Pavyzdžiui, matome, kad žmogus pasikeitė, elgiasi ne taip, kaip visada, jeigu jis ypač prislėgtas arba kaip tik pradeda rizikingai elgtis, matosi, kad jis destruktyvus, labai geria, ieško priekabių. Jeigu matome arba girdime, kad mūsų artimam žmogui kažkas ne taip, tai reikia ir pasakyti.

Danutė Gailienė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Pirmiausia reikia rūpintis, nereikia vadovautis prietarais, kad gali būti dar blogiau. Kai kurie sak:, „jeigu pasakysiu, tai galiu žaizdas padraskyti arba dar labiau pastūmėti į juodas mintis“.

Nieko panašaus. Žmonės visada dėkingi, nors ne visada tai parodo, jeigu tu jiems parodai savo rūpestį. Reikia parodyti žmogui savo rūpestį ir pasakyti – aš matau, kad tau negerai, man rūpi, kaip tu jautiesi.

Jeigu pradedate kalbėtis, gana nesunkiai galima paklausti „ar tu galvoji apie savižudybę“, „ar tu galvoji negyventi“? Reikėtų išsiaiškinti kuo greičiau, ar tikrai jis turi savižudybės minčių, o gal netgi planų.

Tada reikėtų pasistengti, kad žmogus kreiptųsi pagalbos arba jam būtų suteikta pagalba, arba jis su kuo nors išsikalbėtų. Tai priklauso nuo situacijos. Tie pirmieji žingsniai – pastebėti ir parodyti žmogui tą susirūpinimą – yra patys svarbiausi.

– Esu skaitęs, kad kalbos apie savižudybes gali sukelti savižudybių bangą. Ar tai tiesa?

– Jeigu į paprastą klausimą reikėtų paprastai atsakyti, tai sakyčiau, kad taip, tiesa. Žiūrint truputį giliau, tai priklauso nuo to, kaip apie savižudybę kalbama. Ypač svarbu, kokia nuostata perduodama, kaip tai pateikiama. Jeigu tai pateikiama kažkaip įdomiai, patraukliai, paslaptingai, tai gali tapti patrauklu žmonėms ir gali sukelti savižudybių bangas. Esame darę tyrimą. Tikrai taip ir būna.