Penki mitai apie vienišumo jausmą
Vie­ni­šu­mas yra va­di­na­mas mū­sų die­nų epi­de­mi­ja. Ta­čiau ar iš ti­krų­jų pa­dė­tis vie­nat­vės jaus­mo at­žvil­giu tik blo­gė­ja? Apie vie­nat­vę ir vie­ni­šu­mo jaus­mą ra­šo BBC.

Vienu ar kitu gyvenimo momentu visi mes jaučiamės vienišais. Šiai problemai pastaruoju metu skiriama itin daug dėmesio. Tai – svarbi tema, tiesa, sukelianti pati savaime daug skausmo, tačiau ją supa aibė mitų. Štai penki dažniausiai skambantys mitai.

1. Vienišumas ir izoliacija yra vienas ir tas pats.

Vienišumas nėra tapatus buvimui vienam. Vienišumas yra atsijungimo nuo aplinkos jausmas, kuomet atrodo, kad niekas aplinkui tavęs nesupranta ir kad tu pats neturi tokių prasmingų ryšių su kitais žmonėmis, kokių norėtum. Izoliacija gali būti vienišumo faktoriumi, tačiau ne vieninteliu. Gali jaustis vienišas minioje lygiai taip pat, kaip ir visiškai laimingas būdamas vienas. Kartais mums reikia pabūti vieniems. Tačiau jei neturime galimybės praleisti laiko su žmonėmis, kurie mus supranta, tuomet mus užklumpa vienišumas.

2. Šiuo metu siaučia vienišumo epidemija.

Neabejotina, kad vienišumas sulaukia vis didesnio dėmesio, tačiau tai nereiškia, kad šiandien daugiau žmonių jaučiasi vieniši, nei kad, sakykime, prieš dešimtį metų. Brunelio universiteto mokslininkė Christina Victor ištyrė, kad chroniškas vienišumo jausmas nesikeitė 70 metų. Viso laikotarpio metu nuo 6 iki 13 procentų visų žmonių teigė besijaučią vienišais visą ar didžiąją dalį laiko. Tačiau tiesa yra ta, kad vienišų žmonių skaičius didėja todėl, kad pasaulyje auga žmonių skaičius. Vis dėlto nėra abejonių, kad vienišumas pasaulyje sukelia daug liūdesio.

3. Vienišumas visuomet yra blogai.

Vienišumas skaudina. Tačiau gera naujiena yra ta, kad vienišumo jausmas neretai yra laikinas ir neturėtų būti vertinamas vien negatyviai. Vienatvė paprasčiausiai gali signalizuoti, kad mums reikia ieškoti naujų draugų ar atrasti būdą, kaip pagerinti jau egzistuojančius santykius su supančiais žmonėmis.

Neuromokslininkas Johnas Cacioppo teigia, kad mes evoliucionavome taip, jog patiriame vienišumą idant galėtume išsaugotume santykius su kitais žmonėmis. Mokslininkas tai lygina su troškuliu: jei esi ištroškęs – ieškok vandens. Jei esi vienišas – ieškok kitų žmonių. Daugelį tūkstantmečių žmonės nuo pavojingos aplinkos apsisaugodavo gyvendami bendruomenėse, taigi logiška, kad turime išgyvenimo mechanizmą, kuris mus verčia susisiekti su kitais.

Nors vienišumas įprastai yra laikinas, kai jis tampa chronišku, pasekmės gali būti itin rimtos. Egzistuoja įrodymai, kad vienišumas gali prastinti mūsų savijautą, sukelti nemigą ir privesti prie liūdesio. Taip pat jis gali įsukti uždarą ratą, kai vieniši žmonės ima vengti socialinių situacijų, tokiu būdu tapdami dar vienišesniais. Tyrimai parodė, kad jei žmogus jaučiasi vienišas, jis patenka į susirgimo depresijos rizikos grupę.

4. Vienišumas gadina sveikatą.

Šis mitas yra šiek tiek komplikuotas. Dažnai įvairiose statistikose figūruoja santykis tarp sveikatos ir vienišumo. Kai kurie tyrimai įrodė, kad vienišumas gali padidinti riziką susirgti širdies ligomis ir gauti infarktą beveik trečdaliu ir kad vieniši žmonės turi aukštesnį kraujo spaudimą bei trumpesnę gyvenimo trukmę.

Tai yra tikrai rimtos pasekmės, tačiau neretai neatsižvelgiama į kitus faktorius, tad mes negalime būti užtikrinti dėl priežastingumo. Tikėtina, kad nelaimingi ir izoliuoti žmonės yra linkę pasiligoti. Tačiau gal jie yra linkę pasiligoti, nes jų sveikata ir taip silpna, galbūt dėl to jie apskritai mažiau bendrauja. Arba gal vienišumas paprasčiausiai atėmė motyvaciją rūpintis savo sveikata. Ir, žinoma, sąveika gali būti abipusė.

5. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių yra vieniši

Vienišumas yra dažnesnis tarp senjorų, nei kitų suaugusiųjų, tačiau Mančesterio universiteto mokslininkė Pamela Qualter savo apžvalgoje atrado, kad paauglystėje vienišumo jausmas taip pat yra dažnesnis. Tuo tarpu 50 – 60 procentų vyresnio amžiaus žmonių nesijaučia vienišais.