Net norvegai pradeda piktintis „Barnevernet“: vaikų atimama per daug
Jung­ti­nės Tau­tos Nor­ve­gi­ją įvar­di­na kaip vie­ną ge­riau­sių vals­ty­bių pa­sau­ly­je vai­kams aug­ti. Ta­čiau, pa­sak gau­sy­bės nor­ve­gų eks­per­tų, per daug vai­kų yra ati­ma­mi iš tė­vų be pa­kan­ka­mos prie­žas­ties. Vie­no aukš­to ly­gio vai­kų ap­sau­gos sis­te­mo­je dir­bu­sio psi­chia­tro nu­tei­si­mas dėl vai­kų por­nog­ra­fi­jos siun­ti­mo­si ir to­liau ke­lia rim­tus klau­si­mus, ra­šo BBC.

Vieną žiemos dieną prieš kelerius metus du vaikų apsaugos specialistai – moteris psichologė ir vyras psichiatras – pasibeldė į mažo, modernaus medinio namelio Oslo pakraštyje duris.

Ji sako, kad turėjo imtis veiksmų, norėdama apsaugoti vieną vaiką nuo kito, kuris nesutiko nustoti kramtyti savo brolio.

Duris atvėrusi energinga maža mergaitė šiltai sutiko nepažįstamuosius.

Tačiau mergaitės motina, Cecilie, kuri vizito tikslą puikiai suprato, toli gražu nebuvo tokia entuziastinga.

„Labai išsigandau. Visų pirma tiesiog nenorėjau jų savo namuose“, – lemtingą dieną atsiminė moteris.

„Iš tiesų jaudinausi, kad jie ims ir sugalvos, jog kažkas yra negerai. Aš žinau, kad būtent taip vaikų apsaugos tarnybos paima vaikus.“

Tai buvo ekspertai, rašę ataskaitą teismo klausymui, kurio metu buvo sprendžiama mažos mergaitės ateitis.

Daugmaž metus vaikų apsaugos tarnyba rūpinosi, kad vieniša motina Cecilie nepakankamai gerai rūpinasi savo dukra ir atmeta visus pagalbos siūlymus.

Tądien ji neklydo jaudindamasi.

Ekspertai itin kritiškai vertino tai, ką pamatė moters namuose. Ataskaitoje jie pažymėjo, jog tarp motinos ir dukros „nėra jokio natūralaus ryšio“.

Jie tvirtino, kad moteris itin vargo stengdamasi išlaikyti namų tvarką ir skrupulingai komentavo detales, kurias, anot Cecilie, jie tiesiog klaidingai interpretavo.

„Viskas ten išversta į neigiamą pusę“, – teigė moteris.

„Jie apsilankė praėjus nedaug laiko nuo Kalėdų. Vietinėje parduotuvėje radau šiek tiek labai pigiai pardavinėjamos imbierinės tešlos, už vieną norvegišką kroną. Taigi nusipirkau smagumo vardan, kad kartu su dukra galėtume pasidaryti imbierinių žmogeliukų ir linksmai praleisti laiką.

Tačiau jie akivaizdžiai nusprendė, kad mano finansinė situacija yra labai prasta, kadangi tešlą nusipirkau po Kalėdų... Kaip galima sakyti, kad žmogus yra vargšas vien dėl to, kad jis pigiai perka imbierinę tešlą?

Pamačiusi ataskaitą buvau sužlugdyta. Visur vien negatyvas – negatyvas, negatyvas, negatyvas. Ataskaitoje nebuvo nieko teigiamo.“

Ataskaitoje buvo pateikta išvada, kad jei mergaitė liks su savo motina, jos „vystymasis bus ribotas“.

Ten pat teigta: „Taip yra todėl, kad motina nepripažįsta savo dukros pamatinių poreikių ir nesuvokia, kokią mentalinę žalą mergaitė gali patirti“ būdama motinos priežiūroje.

Nuo to laiko Cecilie – liekna, nervingai atrodanti šviesiaplaukė moteris, dabar jau turinti penkias dešimtis metų – savo dukrą matė vos septynis kartus.

„Neturėjau galimybės matyti ją augančią, – ji teigia. – Aš praradau savo dukros vaikystę. Nesitikiu ją išvysti iki kol ji užaugs.“

Rekomendacijas mergaitę perkelti į ilgalaikius globos namus patvirtino Oslo rajono teismas. Ataskaitos bendraautoriai dalyvavo teisme kaip liudytojai.

Šių metų balandį vienas iš dviejų situaciją vertinusių ekspertų – vyras psichiatras – atsidūrė tame pačiame teisme.

Tačiau šį kartą ne liudytojo suole – jis buvo teisiamas.

Jis gavo 22 mėnesių laisvės atėmimo bausmę prisipažinęs, kad atsisiuntė daugmaž 200 000 nuotraukų ir daugiau, nei 12 000 vaizdo įrašų, kuriuose buvo seksualiai išnaudojami arba seksualizuojami vaikai.

Teismas girdėjo, kad kai kuriuose buvo rodomi prievartaujami nepilnamečiai.

Norvegijos policija išgirdo gandus, kad vyras siuntėsi nelegalius vaikų prievartos vaizdus dar 2015 metais.

Tačiau tik 2017 metų pradžioje, po pusantrų metų, jie baigė tirti bylą ir suėmė vyrą. Jis prisipažino, kad tokią medžiagą žiūrėjo jau 20 metų.

Norvegijos žiniasklaida nuteisto eksperto neįvardino, kad būtų apsaugotas jo paties vaikų privatumas.

Tačiau iki suėmimo jis vaidino itin svarbų vaidmenį Norvegijos vaikų apsaugos sistemoje – tiek individualiais atvejais, kaip Cecilie, tiek dalyvaudamas prestižinės Vaikų ekspertų komisijos veikloje, vertinančios visas nepriklausomas ataskaitas.

Jo bylos istorija ir vėl atgręžia dėmesį į sistemą, jau anksčiau kritikuotą kai kurių tėvų bei pirmaujančių Norvegijos vaikų priežiūros specialistų, už tai, kad vaikai globai atiduodami per greitai, taip ardant to nenusipelniusias šeimas.

Iš nuteisto psichiatro buvo atimta jo profesinė licencija, tad šioje sferoje jis nebegalės darbuotis.

Iš nuteisto psichiatro buvo atimta jo profesinė licencija, tad šioje sferoje jis nebegalės darbuotis.

Vis dėlto tėvai, praradę vaikus procese dalyvaujant nuteistam vyrui, tiki, kad visi jo priimti sprendimai turi būti peržiūrėti.

„Jo žodžiai ir vertinimai negalioja vien dėl jo paties veiksmų. Jo vertinimu pasitikėti negalima,“ – sakė Cecilie.

„Jei, tose bylose, kuriose jis buvo ekspertas, teisėjui būtų pasakęs, kad jis ilgus metus siunčiasi vaikų pornografiją, žinoma, kad nuo tokių sprendimų jis būtų nušalintas.“

Vietinė su Cecilie atveju besitvarkiusi vaikų apsaugos agentūra atkreipia dėmesį, kad nuteistasis buvo tik vienas iš dviejų ataskaitą rašiusių specialistų, jų rekomendacija buvo patvirtinta teisme, o jų pastabos sudarė vos vieną jos dukros perkėlimo į vaikų globą proceso dalį.

Tačiau Cecilie ir kiti tėvai teigia, kad jo nusikaltimas tik parodo, jog jis negalėjo jausti empatijos vaikams.

Pirmininkaujanti buvusio eksperto bylos teisėja, Nini Ring, įvertino, kad vyras, panašu, nesuprato, kaip kentėjo ir jautėsi toje medžiagoje, kurią jam patiko žiūrėti, esantys vaikai.

Ji sakė: „Kaltinamasis pačią rimčiausią medžiagą, kurią jis teigia siuntęsis nesąmoningai, laikė išimtimi. Tačiau teismas nustatė, kad kaltinamasis iki tam tikro lygio trivializuoja savo paties veiksmus.“

Teisėja tęsė: „Ginamasis lyg ir gailisi, tačiau jo savirefleksija, panašu, prasidėjo tada, kai jis buvo prigautas. Teisme vyras aiškino, kad nemanė skriaudžiantis vaikus, kadangi jis nedalyvavo vaizdų ar paveiksliukų gamybos procese. ... Teismas mano, kad tai yra rimtas nusikaltimas asmeniui, turinčiam jo lygmens ekspertizę vaikų srityje, juolab tai, kad jis tik dabar suprato, kaip smarkiai jis nužemino tuos vaikus.

Teismas mano, kad tai, jog vaikų ir jaunų žmonių „gynėju“ turįs būti profesionalas, savo paties pasitenkinimą ir geismą šiuo atžvilgiu iškėlė į pirmą vietą.“

***

Norvegijos pietuose gyvenanti didelė šeimyna yra išardyta jau penkerius metus. Tai – vienas vaikų perkėlimo globon atvejų, kuriame dalyvavo nuteistasis ekspertas.

Inez – šilta, apvalaus veido moteris – yra aštuonių vaikų motina.

Keturi jos vaikai jau užaugę. 2013 metų keturi jaunesni jos vaikai buvo atimti Norvegijos vaikų apsaugos tarnybos „Barnevernet“. Pati moteris buvo suimta ir nuvežta į areštinę.

„Negalėjau suvokti, kad esu vienutėje. Prisimenu, kad buvo labai baisu“, – prisimindama vaikų paėmimo dieną ir vos tramdydama ašaras pasakojo Inez.

„Sienos vis traukėsi, o kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Atrodė, lyg vis mažėja oro. Aš niekada nemaniau, kad būsiu apkaltinta nusikalstama veikla.

Vienu metu galvojau, kad išprotėjau, gal būdama nesąmoningos būsenos dariau dalykus, kurių daryti neturėjau? Gal aš nuskriaudžiau savo šeimą pati to nesuvokdama?“

Inez buvo kaltinama fizinės jėgos prieš savo vaikus naudojimu, o Norvegijoje tai draudžia įstatymas. Ji sako, kad turėjo imtis veiksmų, norėdama apsaugoti vieną vaiką nuo kito, kuris nesutiko nustoti kramtyti savo brolio.

„Aš pliaukštelėjau tam, kad vaikas atstotų nuo savo brolio. Tai, kad aš pliaukštelėjau, buvo negerai. Bet viskas, ką norėjau parodyti, buvo tai, kad jo broliui labai skaudėjo.“

Kriminalinis teismas Inez išteisino nuo mestų kaltinimų 2016 metais.

Inez nekritikuoja valdžios už tai, kad laikosi įstatymų, susijusių su smurtu prieš vaikus. Tačiau ji taip pat sako, kad tarnybos adekvačiai neįsiklausė į tai, ką jiems pasakojo vaikai.

„Problema buvo ta, kad po kiekvieno klausimo, sekė klausimas“, – sakė Inez teisininkė Victoria Holmen.

Žvelgiant į ataskaitas ir į tai, ką sakė vaikai, mėginant skaičiuoti, kiek kartų vaikai sakė „mano motina mane mušė“ nerandamas nei vienas toks pasakymas.

„Pavyzdžiui jie nebuvo patenkinti, kuomet paklausę, ar jos mama prieš ją smurtavo, iš jauniausios dukros gavo atsakymą „ne, niekada“. Jie toliau ją spaudė, klausdami „Kiek kartų motina tau trenkė?“ Čia prasidėjo jų klausinėjimo klaidos

Jie dar prieš kalbėdami su vaikais turėjo susiformavę savo nuomonę apie šį atvejį. Tada jie klausinėjo vaikų ir stengėsi iš jų išpešti atsakymus, sutampančius su jų pačių nuomonėmis.“

Su Inez atveju tvarkęsis vaikų apsaugos biuras, apie tai nieko nekomentavo. Tačiau tai patvirtino ir apeliacinis teismas, kuomet Inez buvo išteisinta – kad ekspertai į vaikų lūpas žodžius įdėjo patys.

Neilgai trukus po apeliacinio teismo priimto sprendimo du Inez vaikai buvo jai grąžinti.

Nors nepriklausomoje psichologinėje ataskaitoje Inez motinystės įgūdžiai buvo giriami ir rekomenduojama, kad šeima būtų suvienyta, praėjus daugiau, nei porai metų, du jauniausieji vis dar yra globos namuose.

2015-aisiais virš 140 vaikų priežiūros srities profesionalų – teisininkų, psichologų ir socialinių darbuotojų – raštu išreiškė susirūpinimą vyriausybei.

Ataskaitoje teigta: „Visiškai neįtikima, kad tokie nerūpestingi, pozityvūs ir netraumuoti vaikai gali atkeliauti iš šeimos, apibūdintos policijos ir vaikų priežiūros ataskaitose.“

Tačiau į tą ataskaitą buvo neatsižvelgta, ji buvo griežtai sukritikuota prižiūrinčiosios institucijos, Vaikų ekspertų komisijos.

Komisija teigė, kad ataskaita buvo „labai šališka“ tėvų atžvilgiu.

Vienas iš dviejų ataskaitą komentavusių komisijos narių buvo tas pats Cecilie byloje dalyvavęs psichiatras.

Šią ataskaitą surašė du žymūs, kvalifikuoti psichologai. Vienas iš jų, Reidaras Hjermanas yra buvęs vaikų ombudsmenas – nepriklausomas pareigūnas, atsakingas už vaikų interesų apsaugą visoje šalyje.

Reidarą Hjermaną kaltinimas šališkumu labai supykdė. Tačiau jis nežinojo, jog patį tuo apkaltinęs ekspertas buvo suimtas, mat jo tapatybė nebuvo paviešinta.

Sužinojęs Reidaras Hjermanas buvo šokiruotas. „Kuomet atsitinka tokie blogi dalykai, kaip šis, labai svarbu įsižiūrėti į tai, kokio pobūdžio atsakomybes turėjo šis žmogus, ir įvertinti, ar tai, kuo jis kaltinamas, galėjo turėti įtakos atliekamam darbui.“

Tačiau vis dar nėra jokių ženklų, ar Norvegijos valdžia planuoja nuodugniai peržiūrėti bylas ir sprendimus, kuriuos priimant dalyvavo nuteistasis ekspertas, ar kad jie tiki, jog jo nešlovė gali turėti didelių implikacijų visai sistemai.

Vaikų ekspertų komisija tvirtino peržiūrėjusi bylas, kurios buvo jo kompetencijoje, taigi tik dalį jo komisijos viduje atlikto darbo, ir teigė negalėjusi atrasti jokių įrodymų, kad jis rodė per daug ar per mažai empatijos vaikams tose bylose.

Tačiau jo licenciją atėmusi Sveikatos priežiūros tarnyba sakė, kad jo profesinės praktikos tirti neplanavo. Ji teigė, kad nėra informacijos, kad nuteistasis ekspertas būtų atlikęs kokius nors nusikaltimus darbo metu ar būtų ką nors blogai mediciniškai atlikęs.

Kitos agentūros, kuriose jis dirbo, sakė tą patį.

Tačiau Inez šios reakcijos tėra tik įrodymas, jog sistemoje trūksta atskaitingumo ir kad sistemai reikia kruopščios pertvarkos.

Ji sako, kad Vaikų apsauga dabar ją patikino, kad laiko „pakankamai gera“ motina, ir kad jos du mažieji vaikai greitai bus grąžinti.

Tačiau jų praradimas penkeriems metams buvo gniuždanti patirtis tiek jai, tiek jos vyrui Knutui.

Iš pradžių jai buvo leista juos matyti vos keturis kartus per metus, o kiekvienas tėvas su kiekvienu vaiku galėjo kalbėtis telefonu vos 15 minučių per mėnesį.

„Namas buvo toks tylus, – ji sakė. – Žinote, kaip įprastai tėvai nori, kad jų vaikai būtų tylesni? Buvo taip keista būti kitoje pusėje: aš tiesiog noriu didelio triukšmo.“

Dėl šeimos atskirties ji kaltina neigiamus komentarus ataskaitoje, kurių bendraautoris yra nuteistasis psichiatras ir, kaip Cecilie, tvirtina, kad jam dalyvaujant priimti sprendimai turėtų būti vertinami iš naujo.

„Tai – lyg statyti pastatą, kurio pamatuose – didelis trūkumas. Ar leisite namui stovėti su tuo trūkumu, žinodami, kad bet jis gali griūti bet kuriuo momentu? Ar bandysite jį perstatyti ir ištaisyti?

Tokiais atvejais, kaip šis, jie turėtų tai padaryti, nes sprendžiant tokį dalyką, kaip vaikų atėmimas iš tėvų, galima sukurti tragediją.“

***

Kritika Norvegijos vaikų apsaugos sistemai žerti pradėta prieš kelerius metus. 2015 metais du krikščionys evangelikai, Ruth ir Marius Bodnariu, buvo apkaltinti sulaužę įstatymą trenkus savo vaikams. Jų penki vaikai, įskaitant mažiausią kūdikį, buvo skubiai perkelti į prieglaudą. Visame pasaulyje prasidėjo palaikančiųjų protestai.

Galų gale vaikai buvo grąžinti tėvams, tačiau tuomet šeima nutarė palikti Norvegiją. Dabar jie gyvena Mariuso gimtojoje Rumunijoje.

Tais pačiais 2015-aisiais virš 140 vaikų priežiūros srities profesionalų – teisininkų, psichologų ir socialinių darbuotojų – raštu išreiškė susirūpinimą vyriausybei. Jie teigė, kad „ilgas sąrašas vaikų – tikrasis skaičius jau nebežinomas – susidūrė su nepavykusiais mėginimais juos suprasti ir teisių pažeidimais“.

Jie pridėjo, kad „ekspertams – liudytojams teismuose pristatant savo ataskaitas ir liudijant, dažnai matome, kad stebėjimo bazė, kuria jie grindžia tas savo ataskaitas, yra labai silpna.“

Tą atvirą laišką pasirašė dar 120 specialistų, o į globos karą su valstybe įsitraukusi šeima laimėjo retą teisėtą pergalę bei teisę būti išklausytiems aukščiausiu lygmeniu – Europos žmogaus teisių teisme.

Tarptautinis spaudimas Norvegijai taip pat vis auga. Kai kurios šeimos iš valstybės ieško prieglobsčio Lenkijoje, idant išvengtų vaikų praradimo grėsmės.

Jie tiki, kad Lenkijoje į šeimų išlaikymą drauge kreipiamas didesnis dėmesys.

Tarp tokių, pabėgusių į Lenkiją – Leen, keturiolikos metų palestiniečių, gavusių prieglobstį Norvegijoje, dukra.

Jos tėvas Talabas, žurnalistas, Sirijoje penkerius metus praleido kalėjime, didžiąją dalį – vienutėje, už tai, kad kritikavo tenykštį režimą.

Kol žmona kartu su Leen yra Lenkijoje ir antrą kartą siekia prieglobsčio, Talabas ir kita dukra, Hiba, vis dar gyvena Norvegijoje.

Sesele dirbanti Hiba paaiškino, kas nutiko jos jaunesnei sesei. „Vieną dieną ji nuėjo į mokyklą ir negrįžo. Mano šeima – tėvai ir brolis ilgas valandas jos ieškojo. Leen telefonas buvo išjungtas, tad vaikščiojom visur, gatvėse atrodydami kaip bepročiai, tačiau negalėjome jos rasti.

Prie mūsų namų durų po kelių valandų atvyko du vaikų apsaugos pareigūnai ir pasakė, kad Leen yra su jais. Jie paprašė jos daiktų, mat ji buvo paimta skubos atveju. Esą ji mokyklos seselei pasakė, kad namie yra fiziškai skriaudžiama.“

Iš pradžių Leen buvo nuvežta į prieglaudą, tada į kitą globos instituciją, tuomet į ligoninę. Galų gale – praėjus metams, nuo to laiko, kai buvo paimta į prieglaudą, ji pabėgo. Mergaitė susitiko su motina, kuri nuvežė dukrą į Lenkiją, kur jos gyveno pastaruosius metus.

Kalbėdama iš Lenkijos motina sakė, kad smurtu mokykloje, kurioje iš mergaitės šaipydavosi, apkaltino kitas vaikas. Prieglaudoje ji paniro į depresiją, pradėjo save žaloti. Ją gydė antipsichoziniais vaistais, dar kitais vaistais buvo gydomi šalutiniai efektai, o fiziškai mergaitė vis silpo.

Tačiau testai, atlikti Lenkijoje, nepatvirtina visų Norvegijoje turėtų diagnozių. Daktarai sako, kad mergaitė yra fiziškai sveika ir kenčia tik nuo per praėjusius du metus patirto streso.

„Kai atvykome į Norvegiją, manėme, kad tai yra vieta, kurioje galėsime ramiai gyventi ir kurioje pamiršime visas traumuojančias patirtis ir liūdnus įvykius, – sako Hiba, omenyje turėdama šeimos patirtį Sirijoje. – Tačiau mes ir vėl patyrėme tokią traumą.“

„Kai buvau įkalintas Sirijoje, nemačiau kaip auga mano vyresnieji vaikai, – sakė Talabas. – Čia gimus Leen apsidžiaugėme – tai buvo it Dievo suteikta dovana mums. Kaipgi mes su ja blogai elgėmės? Labai nevykęs pokštas tai girdėti iš vaikų apsaugos tarnybų.

Jie yra aukščiau visų taisyklių – prieš juos teismuose neįmanoma laimėti jokios bylos, net jei su savimi atsivesite liudytojus. Visiškai kaip ir Sirijoje – nuosprendis parašytas iš anksto.

Skamba neįtikėtinai Norvegijai, tokiai gerovės valstybei – Skandinavijos šaliai.“

Šeima teigia, kad jie niekada fiziškai nebaudė Leen, ir tiki, kad kaltinimai smurtu itin rimtai vertinti dėl to, kad šeima – imigrantai į Norvegiją.

„Jei esi motina iš Artimųjų Rytų, savaime esi pasmerkta būti neteisinga ir linkusia smurtauti“, – teigia Hiba.

Su byla besitvarkantis vaikų apsaugos biuras teigė, kad detaliai jos komentuoti negali. Tačiau teigė, kad nesutinka su šeimos pateikiama įvykių versija ir neigia, kad su vaikais iš imigrantų šeimų elgiasi griežčiau, nei su kitais.

Tačiau vienas žurnalistas paskaičiavo, kad tikėtina, jog Norvegijoje gyvenantys vaikai, kurių motina – užsienietė, keturis kartus dažniau bus atimami iš šeimos.

Reidaras Hjermannas, buvęs vaikų ombudsmanas, sako, kad nesant įrodymams, negalima nei vieno žmogaus laikyti smurtaujančiu. Tačiau jis taip pat sako: „Į Norvegiją atvykus šeimai, kurioje motina ir tėvas auginti naudojant smurtą, manau, turėtume galvoti, kad privalome šeimai padėti suprasti apie tai, kad nors ten, iš kur jie atkeliavo fizinės bausmės gal ir pateisinamos, tačiau čia, Norvegijoje, jos yra visiškai uždraustos.“

Jis tiki, kad „Norvegijos sistema turėtų ką nors daryti dėl savo reputacijos“ tobulinant profesionalų kompetencijas sistemoje, kurią jis kol kas laiko labai decentralizuota.

„Pagrindine strategija turi būti pagalba vaikams šeimose. Vaiko atėmimas iš šeimos yra kažkas, ko stengiesi visiškai nedaryti“, – pridėjo buvęs ombudsmenas.

Vaikus praradę tėvai yra apstulbę, kad šeimos teismas nuteistajam ekspertui paliko mažamečių vaikų globos teises.

Vaikų ekspertų komisijos, kurios nariu buvo nuteistasis psichiatras, vadovė Katrina Koch teigė, kad viena iš priežasčių, kodėl vaikų priežiūros įstatymai paveikia neproporcingai didelį imigrantų šeimų kiekį, yra ta, kad Norvegija „daugeliu atvejų yra gana komfortiška valstybė“.

Ji teigė, kad „Gali būti, jog vaikų priežiūros tarnybos nežino pakankamai, kad yra daugiau vaikų auginimo būdų.

Taip pat – kad Norvegija yra pakankamai turtinga valstybė. O kuo esi turtingesnis, tuo mažiau rūpesčių kyla dėl išgyvenimo, gali skirti daugiau laiko ir optimizuoti tai, kaip auginsi vaikus.“

Vaikų priežiūros gairės Norvegijoje, kaip ir kai kuriose kitose valstybėse, pažymi, kad tėvystė neprivalo būti „gera“ – tik „pakankamai gera“.

Tačiau Katrin Koch teigia: „Galbūt „pakankamai gera“ lygis Norvegijoje skiriasi nuo kitų šalių.“

Vaikų ministerija teigė, kad įgyvendins teisinius pokyčius, turinčius sustiprinti vaikų ir šeimos teises. Ji peržiūri kai kuriuos priežiūros potvarkius, tačiau nėra pagrindo manyti, kad tai kiek nors susiję su nuteistu psichiatru.

Kaip ir kitos vaikų apsaugos sistemos institucijos, šio atvejo ministerija visai nekomentuoja.

Tačiau agituotoja už šeimos teises tapusi Inez tylą nuteistojo psichiatro atžvilgiu vertina kaip priedangą. Ji ir kiti vaikus praradę tėvai yra apstulbę, kad šeimos teismas nuteistajam ekspertui paliko mažamečių vaikų globos teises.

„Aš be žodžių, – teigė moteris, – žinant kitus tėvus, kurie savo vaikus prarado dėl menkesnių kaltinimų.“

Su seksualiniais nusikaltėliais dirbantis psichologas Thore Langfeldtas, nuteistojo psichiatro byloje liudijęs kaip nepriklausomas ekspertas, tokią reakciją vertina kaip „moralinę paniką“.

Jis sako, kad nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad vaikų pornografiją besisiunčiantys žmonės yra labiau už kitus linkę nusižengti prieš vaikus.

„Kartais moralinė panika ima viršų, o empirinė psichologinė informacija tiesiog dingsta,“ – jis sakė.

Tačiau Inez, kuri buvo aktyvi savo bendruomenėje kaip vietinė politikė ir pasaulietė teisėja, teigė, kad byla pakeitė tai, kaip ji vertina savo šalį.

„Iki 2013 metų aš Norvegiją laikiau pačia geriausia pasaulio šalimi. Ir daugeliu aspektų ji vis dar yra gera šalis. Tačiau jeigu sistema yra uždara ir jeigu nėra jokio skaidrumo, tuomet tampa daug lengviau sušluoti dalykus po kilimu, kuomet kas nors nepavyksta,“ – teigė moteris.

„Noras taisyti dalykus privalo egzistuoti. Tik taip galima užtikrinti, kad žmonės sistema pasitikėti gali.“