Nerijus Juška: „Bėgimas nuo rutinos – poliai, ant kurių laikosi darni šeima“
Ba­le­to pri­ma­ri­jus, sa­vo var­do ba­le­to ir šo­kių mo­kyk­los įkū­rė­jas Ne­ri­jus Juš­ka (41 m.) hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­ja net ir žong­li­ruo­da­mas tarp dar­bų ir šei­mos – su žmo­na Ag­ne jis au­gi­na du vai­ku­čius: be­veik tre­jų Pa­ulių ir nė me­tu­kų ne­tu­rin­čią Evą.

– Nerijau, išduokite paslaptį, kaip galima lygiai per trejus metus suspėti pasipiršti mylimai moteriai, ją vesti, susilaukti dviejų nuostabių vaikų ir sukurti šeimyninę laimę?

– O kiek dar galima laukti (kvatojasi)? Labai ilgai tam ruošiausi, o jau kai prisiruošiau, atlikau vienu ryžtingu mostu. Jeigu rimtai, kai atsiranda tas ypatingas žmogus, susidėlioja visos gyvenimo dėlionės detalės, supranti, kad laukti nėra ko. Tikrai neverta planuoti, laukiant antrosios puselės. Čia kaip niekur kitur galioja posakis: „Žmogus planuoja, o Dievas – juokiasi“.

Juk į sporto salę galime nueiti ir būdami senjorai, tad kodėl paauglė negali pradėti lankyti baleto? Tai netgi būtina!

Manęs anksčiau tai vieni, tai kiti klausinėdavo: kada parodysi mylimąją, ar jau turi ką nors nusižiūrėjęs ir panašiai. Bet juk negali tiesiog išeiti į miestą ieškoti sau poros! Viskam turi ateiti laikas.

– Ar jūs pritariate minčiai, kad, norint išlaikyti gražius tarpusavio santykius, reikia sunkiai dirbti?

– Vienareikšmiškai – pastangų įdėti tiesiog būtina. Tikrai daug pastangų. Bėgimas nuo rutinos ir yra tie poliai, ant kurių laikosi darni šeima. Nors gana dažnai darbo reikalais važiuoju į Kauną, mano dienotvarkė gana įtempta, vis tiek stengiuosi pasitaikius net menkiausiai progai išvažiuoti ar prie jūros, ar pasikviečiu pas save žmoną su vaikais į Kauną, nes tikrai suprantu, kaip moteriai sunku namuose tik vaikais rūpintis.

– Jūsų žmona Agnė labai skaniai gamina. Įdomu, be kokių patiekalų baleto primarijus nebūtų toks linksmas pašnekovas?

– Tiesa sakant, žmona pati juokiasi, kad su manimi pradėjus gyventi virtuvėje jai buvo daugybė pirmų kartų, pavyzdžiui, ruošiant omarą. Mėgstu jūsų gėrybes, tad su jomis Agnei teko patirti ne vieną iššūkį, nors pati nesižavi patiekalais iš jų. Nežinau, iš kur toks žmonos talentas, bet ji ir noro turi gaminti, ir to rezultatas nepaprastai skanus, o ir žino mano silpnybes. Tikrai dažnai mano liežuvis po žemę šliaužioja nuo to valgių gardumo (juokiasi).

– Tačiau greičiausiai nesate visiškai „naminis“. Ar tiesa, kad mėgstate ekstremalias pramogas? Mėgstate keliauti?

– Tiesa sakant, žaviuosi ekstremalumais nuo pat vaikystės, kai mūsų mokyklinė kompanija „nulaipiodavo“ ir aukštus bendrabučio, kuriame teko gyventi mokantis, ir mokyklos, o ir Spaudos rūmų stogą. Iki šiol atsimenu, kaip sėdėjau ant Spaudos rūmų stogo, tabaluodamas nuleistomis kojomis. Netgi turėjau svajonę papulti ant televizijos bokšto viršūnės (juokiasi). Greičiu žaviuosi ne mažiau nei aukščiu – esu turėjęs sportinį motociklą. Patinka ir ekstremalios vandens pramogos, pavyzdžiui, lakstau vandens motociklu, išbandžiau „žmogus-raketa“ pramogą, kai tave išmeta aukštyn į viršų. Kelionėse mielai laipioju po kalnus tokiomis atbrailomis, kurios įveikiamos tik kalnų ožiams. Man tai yra tikras gyvenimas!

– Šalia viso to, pagreitį vis labiau įgauna jūsų vardo baleto ir šokių mokyklos Vilniuje ir Kaune. Ar tiesa, kad užsirašyti į baleto pamokas gali visi norintieji, ir šiuo atveju galima nekreipti dėmesio į stereotipus apie amžių?

– Mūsų mokykla bene pirmoji į baleto pamokas pakvietėme vaikus nuo trejų metų. Tiesą sakant, trejų ketverių metų vaikučių grupės yra pačios gausiausios, populiariausios, todėl dauguma įsivaizduoja, kad tai – geriausias amžius įgyti baleto pagrindus. Kai mergaitei sukanka septyneri aštuoneri metai, sakoma, kad jau per vėlu. Tai mitas!

Kai baleto kadaise ėmiau mokytis aš, vaikus rinkdavo nuo devynerių metų. Įsivaizduojate, koks skirtumas su šiandiena? Tad ateiti į baletą devynerių, dešimties ar keturiolikos metų yra normalu. Žinoma, niekas nekalba apie tai, kad kiekvienas privalo šokti didžiojoje scenoje. Atėjęs vaikas tiesiog prisiliečia prie baleto meno: klausosi muzikos, leidžia laiką su bendraminčiais, pabūna ir scenoje, galiausiai formuoja raumenyną, eiseną, laikyseną.

Juk į sporto salę galime nueiti ir būdami senjorai, tad kodėl paauglė negali pradėti lankyti baleto? Tai netgi būtina!

– Jūsų pamokas lankančių jaunųjų balerinų mamos sako, kad vaikai jus tiesiog dievina. Koks jūsų šiltų santykių su auklėtiniais receptas?

– Oi, mokykloje dirbu ne aš vienas, o daugybė mokytojų, tad juos visus, matyt, vienija pasišventimas darbui. Kai myli savo darbą, neišvengiamai atsiranda ryšys tarp mokytojo ir mokinio. Bet jeigu tu ateini į darbą tik kaip į tą vietą, kur gali uždirbti pragyvenimui, kažin ar ryšys su vaikais atsiras.

Aš pats baletą myliu visą gyvenimą: ir kai šokau scenoje, ir dabar dirbdamas pedagoginį darbą. Man tai netgi nėra darbas – į užsiėmimus ateinu kaip į mėgstamą veiklą, kaip į sritį, kuri yra viena svarbiausių mano gyvenime.

– Nors jūsų dukrytė dar visai maža, ar tėčio santykis su dukra yra kitoks nei su sūnumi?

– Nežinau, ar galima tai lyginti. Kaip myli vieną, taip myli ir kitą. Kai pagalvoju, atrodo, ką tik sūnus Paulius buvo leliukas, o dabar lygiai tokia yra ir dukrytė. Myliu juos vienodai ir tas jausmas yra fantastiškas! Atrodo, kad po kažkiek metų būtų neblogai turėti ir dar vieną mažylį...