Nepersistenkite mankštindami ir stimuliuodami vaikus
Os­teo­pa­tė Mig­lė Bliu­vie­nė iš Kau­no per mū­sų po­kal­bį su­grio­vė daug mi­tų. Pa­si­ro­do, ne vi­sa­da mankš­tin­da­mi, pluk­dy­da­mi, ma­sa­žuo­da­mi ir ki­taip sti­mu­liuo­da­mi sa­vo vai­kus esa­me ti­krai ge­ri tė­vai. Vai­kui daž­niau­siai rei­kia tik ne­truk­dy­ti aug­ti.

– Ką gydo osteopatai?

Miglė Bliuvienė: „9–10 metų vaikams pradeda krypti stuburas. Ir čia dažniausiai būna kalta ne lova, pagalvė, per mažai pratimų – stuburas iškrypsta dėl streso.“

– Osteopatija – ne naujiena, užsienyje ji taikoma daugiau kaip 100 metų. Kai kuriose šalyse greta tradicinio gydytojo kabineto yra ir osteopato kabinetas. Šis gydymo būdas ypač populiarus Prancūzijoje, Skandinavijoje, o atsirado Amerikoje. Osteopatijos pradininkas – amerikiečių gydytojas Andrew Tayloras Stillas, prieš 144 metus pastebėjęs, kad organizme yra tam tikri svertai, ir sukūręs 3 pagrindinius osteopatijos principus.

Pirmas – ir kūnas, ir siela, ir protas yra viena visuma. Žmogus yra vieninga struktūra, kurią sudaro įvairios tarpusavyje susijusios sistemos. Kai kuri nors struktūra sutrinka, tai gali sukelti ir kitų struktūrų sutrikimus.

Antras osteopatijos principas – struktūra ir funkcija yra susijusios. Kiekvienas organas, raištis, raumuo, kaulas yra pritaikyti, kad gerai atliktų savo funkciją. Jeigu funkcija sutrinka, pakinta ir struktūra – tas raumuo ar organas bus išsiplėtęs, susitraukęs, sukietėję, sutrumpėjęs ir pan. Osteopatas savo rankomis, žinodamas organo ribas, jo judėjimą, minkštumą, plastiškumą, gali nustatyti, kuri vieta skiriasi nuo sveikosios dalies.

Trečias principas (pats pozityviausias!) – mūsų organizme yra visi savireguliacijos svertai. Organizmas turi visas galimybes atsikurti pats, be niekieno pagalbos, nebent jam kas nors trukdo. Osteopatas nustato, kas trukdo.

– Ar Lietuvoje tarp medikų populiari ši specialybė?

– Turiu pasakyti, kad mes, kolegos osteopatai, Lietuvoje esame atėję iš kitų krypčių. Esame buvę chirurgai, ortopedai. Aš pagal specialybę esu kineziterapeutė. Ir mamos dažniausiai į mane kreipiasi kaip į kineziterapeutę. Bet mano metodai ir požiūris į vaiką – kitokie. Aš negydau vaiko atskirai, o žiūriu į kelias sistemas: mama+vaikas, mama+vaikas+tėtis+jų aplinka. Dabar daugumoje medicinos sričių sakoma, kad mama ir vaikas iki 12 metų yra viena visuma.

Dirbdama gydymo įstaigoje pabaigiau savo karjerą ir nebepraktikavau klasikinės kineziterapijos, nes pavargau nuo konvejerio ir mamų abejingumo savo vaikams. Kai mama ateidavo į procedūrą ir paklausdavau, kodėl ji atėjo, ji atsakydavo: „Ai, nežinau, gydytoja kažką rado, kažkas ten pasitempę ar susitraukę, ir davė siuntimą.“ Tada padėdavo kūdikį ant staliuko, o pati įnikdavo į telefoną.

Osteopatų kontingentas

– Kokius vaikučius gydote?

– Tikriausiai kreivas vaikutis pirmiausia patektų pas kineziterapeutą arba ortopedą. Šie specialistai žino, kas yra norma, kas ne norma, ir pataiso. Bet nesigilina, o kodėl vaikas toks gimė? Gal jis buvo netaisyklingai įsitaisęs mamos pilve, nes tik tokiomis sąlygomis galėjo išgyventi, mat kažkur jam ką nors spaudė? Pulti taisyti mechaniškai galima, bet ar ne geriau būtų, jeigu organizmas atsikurtų pats ir harmoningai? Ne tik kreiva vieta, bet visas kūnas, karkasas, visi kiti organai. Nes jei mechaniškai atkursime kaulus ir raumenis, organų pasisukimas ir „kreivumas“ liks...

Kūdikiui ar vaikui osteopatas ieško sveikatos ir sudaro komfortiškiausias sąlygas, kokiomis vaikui geriausia būti. Mamos nustemba, kai paimu vaikutį ant rankų, ir jis staiga nurimsta. Kur ta paslaptis? Tereikia nedaryti to, ko vaikas nenori, tik prie jo prisitaikyti. Vaikutis pajus laisvę, nes jo niekas nelaužo pagal save, pasijus saugiai ir nurims. Deja, visi vaikus taiso. Kineziterapeutas taiso, masažuotojas lenkia savo nuožiūra. Bet gal kuriam laikui tam vaikeliui reikia suteikti optimalias būvio sąlygas – pagal jo kūno padėtį, judesius, jų greitį sukurti aplinką, kad vaikas pasijustų puikiai ir atsipalaiduotų. O kai kūnas atsipalaiduoja, įvyksta visi savireguliacijos procesai.

– Neskiriate vaistų, nedarote tradicinių masažų. Tai ką jūs darote?

– Mano darbe yra didelė dalis psichologijos. Mamos ateina išsigandusios, sunerimusios, o išsikalbėjus dažnai paaiškėja, kad kūdikiui gyventi trukdo kokia nors smulkmena, tėvų klaida, kurią šie daro dėl nežinojimo ar sukurtų mitų. Gydytojai teoretikai, kurie rašo vadovėlius, bet gal net nėra prisilietę prie vaiko, sukuria keisčiausių tezių. Pavyzdžiui, kad kūdikiui nereikalinga pagalvė arba kad kūdikis nuo gimimo turi būti guldomas ant kieto kokosinio čiužinio, nes jam iškryps stuburas.

Šitie dalykai kartais ne padeda, o tiesiog trukdo vaikučiui jaustis komfortiškai. Visos įtampos, kaklo ir kūno asimetrijos po gimimo išnyktų kur kas greičiau (nes, kaip minėjau, kūne yra visi savireguliacijos svertai), jeigu kūdikiui nebūtų trukdoma.

Mamyčių klaidos – per daug stimuliacijos

– Kokias dar klaidas daro mamos, taip trukdydamos savo vaikams harmoningai augti?

– Viskas dėl nežinojimo, dėl per didelio gero norėjimo. Visi nori savo kūdikius įterpti į normas, kurios kažkodėl labai griežtos.

Labai anksti pradeda nešioti vertikalioje padėtyje, neprilaiko galvytės. Gležnas organizmas dar nesugeba savęs išlaikyti ir mobilizuotis, kūdikis kenčia. Vėliau nešioja irgi neįtikėtinai nepatogiomis vaikui padėtimis – užsisodinusios ant šono. Vaikas prisitaiko prie nešiojimo pozos. Jeigu jis ilgai bus kelto formos įtvare, jo kūnas priims kelto formą.

Miglė Bliuvienė. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Vos ne pirmo mėnesio kūdikėliai pradedami nardinti ir intensyviai mankštinti, o to negalima! Pirmus du mėnesius galioja fiziologiniai naujagimystės refleksai – tam tikra įtampa, spazmai. Jie praeina savaime po dviejų mėnesių. Bet jeigu kūdikis labai stipriai mobilizuojamas fiziškai, tie refleksai užsitęsia, neužgęsta, ir šit jau diagnozė...

Štai tėtis, nardindamas vaiką, sako: „Čia yra gerasis stresas. Kūdikis rėkia, bet įkvepia dvigubai daugiau deguonies!“ Tačiau tėtis nemato, kad kūdikis, vos atsukus čiaupą, jau pradeda trūkčioti – ruošiasi stresui. Tėtis ginčijasi toliau: „Nardinamas kūdikis mokosi sulaikyti kvėpavimą.“ Bet kai vaikui bus 7 metai, ateisite pas gydytojus, nes mokykloje, ištikus stresui, vaikas sulaikys kvėpavimą. O juk streso metu vaikas turi kuo daugiau kvėpuoti, nes gamtos taip užkoduota. Štai ir panikos priepuolių priežastis, o šie dabar itin paplitę tarp paauglių.

Tėvai nė nenutuokia, kaip mažyliui kenkia ir kai kurie prietaisai, kurie atrodo labai gražūs ir patogūs.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, gultukas. Jis gali būti naudojamas per porą pirmųjų mėnesių. Ta lenkta padėtis, kurioje guli kūdikis, tarsi ir fiziologiška, nes tokioje jis buvo pilve. Tačiau vėliau, kad ištiesintų nugarą, rastų savo vertikalią ašį ir ją pradėtų laikyti, kūdikiui gultukas labai trukdys. Pusės metų kūdikis turi užfiksuoti tiesią vertikalią padėtį, iki to laiko – su ja susipažinti, ją surasti. O kaip suras, jeigu iki 5–6 mėnesių visą laiką linguoja gultuke, o vėliau pasodinamas į maitinimo kėdutę (pusiau gulomis)? Vežimėliuose vaikučius irgi vežiojame pusiau gulomis. Tarsi augintume atsipūtusius žmones, kurie visą gyvenimą rangysis ant sofų.

O tada 4–5 metų vaikui mes stuksename per nugarą, kad jis išsitiestų. Bet argi jis išsities, jeigu visus tuos 4 metus prabuvo pusiau gulomis, įtvaruose ir įtaisuose, kurie suformavo tam tikrą padėtį?

Dar sugalvota visokių šokliukų, kurie pakabinami tarp durų, timpose. Kūdikis juose spyruokliuoja. Klausiau tėvų, ar jūs bandėte taip daryti? Pabandykite, pabūkite pusvalandį pakabinti ir spyruokliuokite. Atrakcione, kuris nepatiko, sušuksite: „Stop, stop, išleiskite mane.“ Vaikas tampa kaliniu, nes iš sau nemalonios padėties negali išeiti.

Kūdikiui, kuris nepasėdi, nevaikšto, žinoma, bus įdomu ir šokliukas, ir vaikštynė, bet tai nėra fiziologiška. Naudodami tokius įtaisus, stabdome kūdikio galimybę pačiam išmokti atsisėsti, atsistoti. Net galimybę įgauti patirtį klestelėti ant užpakalio ir užsigauti. Dabar kūdikiui to nereikia, jis tiesiog pakeliamas ir įkeliamas iš vieno įtaiso į kitą, visuose juose žybsi lempos, viskas sukiojasi. O tada norime, kad kūdikis fiksuotų žvilgsnį, nesistiebtų. Bet kaip jis nesistiebs, jeigu pusę dienos šokčiojo.

Vyresnių vaikų bėdos

–Kūdikių laikysenos reguliavimas baigiasi maždaug po 2 metų. O kodėl vėliau vaikai ateina pas osteopatus?

– Yra įvairių augimo subtilybių. Nuo 2 iki 3,5 metų labiausiai auga ilgieji kaulai – kojos. Tam, kad jie augtų, pralaisvėja visi raiščiai: čiurnos, kelio. Tada tėvai sunerimsta, nes vaikutis pradeda šleivoti, kojos sukasi. Jeigu vaikui tai labai trukdo, jis visur kliūva ir griūva, ieškome priežasties, kodėl tie raiščiai tokie elastingi. Gal trūksta kokių nors medžiagų ir organizmas nebesusidoroja? Tarkim, trūksta vitamino D, nes mama pernelyg uoliai tepa vaiką kremu nuo saulės. Gal medžiagas (kalcį, magnį) vaikas blogai pasisavina dėl alergijos? O gal tai avalynė, kuri vaikui ne padeda, o trukdo – kroksai, ugsai? Gal padėti galėsime tik skyrę amortizuojančius batukus, kurie fiksuoja čiurną? O gal vaiko augimas genetiškai labai greitas, nes tėtis – dviejų metrų ūgio. Dažnai viskas yra taip paprasta, kad net nereikia osteopatijos.

9–10 metų vaikams pradeda krypti stuburas. Ir čia dažniausiai būna kalta ne lova, pagalvė, per mažai pratimų ar per žemas suolas. Stuburas iškrypsta dėl streso. Tai įrodė naujausi tyrimai: vaikai patiria per daug įtampos, nesugeba atsipalaiduoti, todėl krypsta stuburas. Vėl grįžtu prie to paties – per didelės stimuliacijos. Mes pernelyg vaikus tonizuojame – nesibaigia šventės ir užsiėmimai. Tėvai sako: bet juk vaikai labai nori, jiems patinka! To nesuvokiamo tonizavimo būtent mes vaikus ir išmokome. Tarsi būtų taip: jeigu nieko neveikiu, tai manęs nėra.

Jei vaikui prasideda tikai, trukčiojimai, svyruoja nuotaika, reikia aptarti, kas vyksta per dieną, – kažkur persistengta ir tie pakelti pečiai, tikai, virškinimo problemos, tuštinimosi sutrikimai, šlapinimasis į lovą yra mūsų, tėvų, įdirbis, nes per kelerius metus apkrovėme vaiką ir nepastebėjome, kad jam pasidarė gana. Vaikus išjudinti reikia taip, kad nepervargtų nervų sistema. Stebėkite savo vaiką!