Mityba tarpukariu: kam cepelinai, kam – duonos kriaukšlė
Šiuo me­tu ypač po­pu­lia­ri te­ma, ką val­gy­ti svei­ka, o ką – ne, at­ro­do, ma­žai rū­pė­jo tar­pu­ka­rio lie­tu­viams. Įsi­vaiz­duo­ki­te, tar­pu­ka­riu mi­ty­bos spe­cia­lis­tų re­ko­men­duo­ta kas­dien su­var­to­ti ka­lo­ri­jų nor­ma sie­kė 3 tūkst. ka­lo­ri­jų, o ka­rei­viams – net dau­giau kaip 4 tūkst. ka­lo­ri­jų kas­dien. Tie­sa, su­pra­ti­mas, kad mais­tas – ne vien tik ka­lo­ri­jos, tuo me­tu dar tik for­ma­vo­si. Ne­re­tai bu­vo ma­no­ma, kad svar­biau­sia „ne­lik­ti tuš­čiu pil­vu“.

Tarpukario mitybą išstudijavęs dr. Aistis Žalnora teigia, kad tarpukariu Kaune ir likusioje Lietuvos dalyje bent jau viduriniosios klasės žmonės maisto stygiumi nesiskundė. „Dar XIX a. pabaigoje ėmė kurtis pirmieji gurmanų pamėgti restoranai, pvz. „Metropolis“. Galima sakyti, kad šiuo laikotarpiu restoranuose išplito tai, ką šiais laikais vadiname sočia, riebia lietuviška virtuve: kotletai, cepelinai (didžkukuliai), šniceliai, karbonadai ir kiti bulviniai-mėsiniai patiekalai“, – sako pašnekovas.

Prezidentai valgė kaip ūkininkai

Tarpukariu ūkininkai dažniausiai maitinosi kiek kukliau, nes taupydavo lašinius, sviestą. Dažniau juos parduodavo nei valgydavo patys. O šeimynai patiekdavo duonos, įvairių košių, sriubų, blynų, kartais kiaušinių, mėsos ar mėsiškų sriubų.

„To meto Lietuvos prezidentų racionas buvo gana paprastas. Pavyzdžiui, visi trys prezidentai mėgo bulves ir rūgpienį, mielai valgydavo košes ir liesą mėsą. Istorikai tokį racioną aiškina tuo, kad valdžios vyrai buvo kilę iš ūkininkų. Gal tik A.Stulginskis galėjo kiek nustebinti svečius specifiniu patiekalu – žemėje brandinta stirniena, kuri buvo ne kiekvieno skrandžiui“, – teigia dr. Aistis Žalnora.

S.Smetonienė svečius vaišindavo bygosu – raugintų, virtų, šaldytų ir vėl virtų kopūstų bei mėsos troškiniu, ir šiandien labai populiariu kaimyninėje Lenkijoje.

Valgis darbininkui – kartą ar du per dieną

Sprendžiant iš tarpukario duomenų, žymiai daugiau baltyminio maisto – mėsos, kiaušinių, pieno produktų – tuo metu suvartodavo teisininkai, prekeiviai. Šiandien rekomenduojami bent 3 valgymai per dieną tarpukario Vilniaus darbininkui būtų gana didelė prabanga. Paprastai buvo valgoma vos vieną ar dukart per dieną. Rytais valgoma kruopų košė, pietums – sriuba, kartą ar du per savaitę – šiek tiek mėsos. Dirbantys sunkų fizinį darbą ne tik apskritai mažiau valgydavo, bet dažniausiai gaudavo tik nekaloringus produktus: įvairias kruopas, daržoves, tamsią duoną.

S.Smetonienė svečius vaišindavo bygosu – raugintų, virtų, šaldytų ir vėl virtų kopūstų bei mėsos troškiniu, ir šiandien labai populiariu kaimyninėje Lenkijoje.

Maža to, sveikatą, o ypač vaikų, dar pablogindavo ilgai trukdavęs pasninkas Advento ir Gavėnios metu. Tuomet buvo mintama praktiškai tik bulvėmis ir ruginių miltų putra. Lyginant su prieškario metais, vartojama mažai mėsos ir sviesto, o gerokai daugiau – pieno ir cukraus.

Dr. A.Žalnora pastebi, kad Kaune mitybos sąlygos buvo kiek geresnės nei likusioje šalies dalyje. Čia per dieną buvo valgomi keli patiekalai, o pietums – ir sriuba, ir karštas patiekalas.

Vaisiai nereikalingi?

Galima būtų tikėtis, kad bent jau saldiklių ir konservantų maiste buvo mažiau nei šiomis dienomis. Deja, realybė nuvilia. „Gydytojo F.Kasperovičiaus duomenimis, Vilniuje parduodami vaisvandeniai buvo gausiai gardinami sacharinu ir kitais saldikliais ir „su tikrais vaisiais turi bendrą nebent pavadinimą“. Gaivieji gėrimai tuo metu buvo gaminami nesilaikant higienos reikalavimų, kurių, tiesa, įstatymų lygmenyje ilgą laiką dar net nebuvo. Taigi, kartais jie buvo net kenksmingi sveikatai,“ – pasakoja dr. Aistis Žalnora.

Anot mitybos istoriko, „viena keisčiausių to meto mitybos spragų – vitaminai. Keista todėl, kad tuomet jau turėtas gana aiškus supratimas apie vitaminų svarbą mityboje. Deja, tarpukariu į Lietuvą importuojami egzotiniai vaisiai (apelsinai, bananai, persikai, vynuogės) bei užjūrio daržovės (pvz., kalafiorai), buvo apdėti didžiuliais muitais. Argumentas paprastas – reikia palaikyti lietuvių ūkininką, o ne užsieniečius“.

Idėja žaliavlgiams

Tarpukariu būta ir keistokų patarimų, kažkuo primenančių tuo metu jau žinotą vegetarystę ar kontraversišką žaliavalgystės idėją.

Pavyzdžiui, kariškiams skirtoje paskaitoje „Kaip maitintis, kad būti sveiku“ dr. J.J.Kaškiaučius teigė, kad žmogus turėtų valgyti natūralų, gamtoje augantį maistą, kuris „geria saulės spinduliuojančią energiją“. Neva niekuo nepagardintas, nevirtas, nekeptas maistas žmogui sveikiausias. Paskaitoje teigta: „Pabandyk apseiti visai be jos [mėsos], o jei kada užsimanai, tai pasivaišink žalia mėsute. Žalia mėsa, žalios žuvys, žalios kiautvarlės (moliuskai), kaip ir žali kiaušiniai ir žalias pienas yra sveikiausia vartoti ir lengviausia viduriams“.