Lietuvoje gydoma tik trečdalis ŽIV infekuotų asmenų
„Vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl taip yra – stig­mos ir dis­kri­mi­na­ci­ja“, – ko­dėl in­fe­kuo­tie­ji ŽIV ne­si­gy­do, sa­kė Gied­rius Li­ka­ta­vi­čius. Kaip at­sklei­dė ty­ri­mas, 58 proc. dėl tei­gia­mo ŽIV sta­tu­so jau­čia­si be­ver­čiai, o da­lis ti­ki su­si­dū­rę su dis­kri­mi­na­ci­ja svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se, kur bu­vo tai­ko­mos pa­pil­do­mos ap­sau­gos nuo jų prie­mo­nės ar net at­si­sa­ky­ta su­teik­ti me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą.

ŽIV infekcijos plitimą lemia socialiniai ir psichologiniai veiksniai, todėl daugelyje Europos ir pasaulio šalių šiems veiksniams skiriama ne mažiau dėmesio nei sveikatos priežiūrai. Su teigiamu ŽIV statusu susijusi stigma ir diskriminacija yra viena iš priežasčių, dėl kurių infekuoti asmenys vengia gauti gydymą. Lietuvoje gydomų asmenų skaičiaus rodiklis yra trigubai mažesnis nei turėtų būti, todėl Koalicijos „Galiu gyventi“ iniciatyva pirmą kartą čia atliktas ŽIV paveiktų asmenų stigmos tyrimas padėjo surinkti įrodymais pagrįstus duomenis, kurie padėtų inicijuoti socialinių, sveikatos ir gydymo programų pokyčius šalyje.

„Lietuva yra viena iš tipiškų Rytų Europos šalių, kurioje naujų ŽIV atvejų daugėjo“, – pabrėžė „Demetros“ atstovas.

Infekcijos atvejų daugėja, bet ŽIV turintys asmenys nesigydo

ŽIV plitimui pažaboti numatytas Jungtinių Tautų AIDS (UNAIDS) programos tikslas nurodo, kad 90 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV turėtų žinoti savo diagnozę, 90 proc. diagnozuotų asmenų turėtų būti gydomi ir 90 proc. gydomų asmenų kraujyje viruso krūvis turėtų būti neaptinkamas (t. y. jie nebeperduotų viruso kitiems).

Naujausi Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenys rodo, kad jau virš 90 proc. visų galimai infekuotų ŽIV asmenų Lietuvoje žino, jog serga. Gydymo kokybės rodiklis, reiškiantis, kad viruso krūvis kraujyje beveik neaptinkamas, taip pat beveik atitinka iškeltą tikslą.

Asociacijos „Demetra“ atstovas – konsultantas Giedrius Likatavičius per spaudos konferenciją teigė, kad 2017 metų pabaigoje pasaulyje gyveno beveik 37 mnl. ŽIV infekuotųjų. Nuo AIDS mirė kiek mažiau, nei milijonas žmonių.

Tai metais naujų infekcijų buvo apie 1,8 mln. – beveik tiek, kiek gyventojų yra Latvijoje, pažymėjo pranešėjas.

Likatavičius atkreipė dėmesį, kad jei apskritai pasaulyje pastebima tendencija ŽIV atvejų mažėjimo, Rytų Europoje priešingai – nepaisant prevencinių priemonių ir gydymo, naujų ŽIV atvejų daugėja.

„Lietuva yra viena iš tipiškų Rytų Europos šalių, kurioje naujų ŽIV atvejų daugėjo“, – pabrėžė „Demetros“ atstovas.

Itin liūdnas vaizdas grafike, kuriame rodoma, kiek žmonių gydoma – čia Lietuva yra pačioje pabaigoje tarp visų pasaulio šalių. Mat mūsų šalyje gydoma tik 32 proc. ŽIV infekuotų asmenų.

„Viena iš priežasčių, kodėl taip yra – stigmos ir diskriminacija“, – sakė asociacijos „Demetra“ atstovas – konsultantas Giedrius Likatavičius.

Kliūtis kreiptis dėl gydymo – stigma

Priklausomybių ligomis besirūpinančios koalicijos „Galiu gyventi“ direktorė Jurgita Poškevičiūtė pristatė pirmą kartą Lietuvoje atliktą tyrimą, kuris vertino su ŽIV infekcija gyvenančių asmenų stigmatizacijos ir diskriminacijos mastą bei formas. „Kodėl svarbu tai žinoti? Būtent tai dažnai tampa priežastimi, kodėl žmonės nesikreipia pagalbos“, – pažymėjo Poškevičiūtė.

Tyrime dalyvavę ŽIV infekuoti asmenys Lietuvoje dažniausiai susiduria su žodiniais įžeidinėjimais ar gandais dėl savo teigiamo ŽIV statuso (41 proc.). Tik kas antras respondentas daugiau ar mažiau sutiko, kad jų teigiamo ŽIV statuso atskleidimas artimiems žmonėms buvo teigiama patirtis, o kas penktas yra sulaukęs diskriminuojančių pastabų ir iš savo šeimos narių.

Tarp ŽIV infekuotų asmenų Lietuvoje ypač stipri yra vidinė stigma. Ji pasireiškia baime prisipažinti apie savo teigiamą ŽIV statusą (90 proc. respondentų). Net 58 proc. su ŽIV gyvenančių asmenų dėl ligos jaučiasi beverčiai, 55 proc. jaučia gėdą, 53 proc. – kaltę.

Taip pat teigiamas ŽIV statusas turi neigiamą įtaką galimybei susirasti mylimąjį (41 proc.) ir pasitikėjimui savimi (40 proc.). 14 proc. nurodė, kad dėl ligos nusprendė atsiskirti nuo šeimos, o 13 proc. – nesikreipė dėl darbo.

Beveik pusė respondentų (46 proc.), dalyvavusių ŽIV stigmos indekso tyrime, gydymą pradėjo vėlai, t. y. daugiau nei po dviejų metų nuo diagnozės nustatymo. UNAIDS duomenimis, maždaug dvigubai labiau linkę atidėti ŽIV gydymo pradžią yra aukštą stigmatizaciją patiriantys žmonės.

Bijo net socialiniai darbuotojai

Paramos fondo „Rigra“ vadovė Gražina Aleksaitienė, tiesiogiai dirbanti su ŽIV infekuotais asmenimis, teigė, kad aplinkiniai baiminasi ne tik jos globotinių, bet net jos pačios. „Manyčiau, pagrindinė problema Lietuvoje yra medikalizuotas požiūris į šias paslaugas. Žmonės gauna vien medicininę pagalbą, o socialinę teikia vos kelios nevyriausybinės organizacijos. Vis dėlto mus susiranda“, – tvirtino ji.

Aleksaitienė pasakojo, kad prieš kelis mėnesius skambino 54 metų moteris, dirbanti mokytoja. „Ji buvo pakankamai drąsi, nes ieškojo pagalbos, – sakė paramos fondo atstovė. – Mes buvome susitikusios, dabar aš ją konsultuoju.“

Kaip teigė Aleksaitienė, žmonės sutrinka, nes būna atvejų, tarkime, kai juos atsisako operuoti. Tad stigma kyla dėl aplinkos, visuomenės reakcijos. Pasak fondo „Rigra“ atstovės, infekuotųjų ŽIV bijo net patys socialiniai darbuotojai.

Gydytojos infektologės, VU MF Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesorės Raimondos Matulionytės nuomone, išorinė stigma mažėja, ypač miestuose.

„Tai yra viena iš ligų, – aiškino medikė. – Taip, tai liečia intymesnę gyvenimo dalį. Ar žmogus sakytų, kad serga sifiliu, ar kad yra nevaisingas, ar dar ką nors, taip pat sukeltų visuomenės susidomėjimą. Tokių dalykų, kaip ir ŽIV, niekas nenori per daug viešinti. Asmeniniai duomenys yra konfidenciali informacija.“

Rekomenduoja priimti palankią gydymuisi aplinką kuriančius sprendimus

„Dauguma ŽIV turinčių asmenų patiria tokias neigiamas emocijas kaip gėda ir kaltė, jaučiasi neverti meilės ar pagarbos, nes susiduria su neracionaliu elgesiu. Kai kurie su stigmatizacija yra susidūrę ne tik socialinėse situacijose, bet ir sulaukę neigiamų reakcijų iš sveikatos priežiūros personalo, pavyzdžiui, fizinio kontakto vengimo arba nereikalingų apsaugos priemonių pasitelkimo. Jie nebepasitiki net specialistais, 76 proc. respondentų abejoja dėl jų medicininių dokumentų konfidencialumo“, – pasakojo Poškevičiūtė.

O tyrimas parodė, kad dar pasitaiko atvejų, kai dėl teigiamo ŽIV statuso prastėja socialinės ar darbinės galimybės. Tačiau ŽIV infekuoti asmenys labiausiai patiria vidinę stigmą. Kadangi tai yra viena iš kliūčių kreiptis gydymo ir stabdyti infekcijos plitimą, būtina imtis priemonių šiai stigmai naikinti.

„Net keturi iš penkių tyrime dalyvavusių respondentų nežino įstatymų, ginančių jų teises ir nuo diskriminacijos. Todėl norint padėti Lietuvai pasiekti visus UNAIDS iškeltus tikslus ir suvaldyti ŽIV plitimą, būtina šalinti esamas kliūtis sergantiems gauti pagalbą ir sukurti palankias sąlygas pasiekti prevencijos ir gydymo paslaugas. Reikėtų peržiūrėti ir įvertinti nacionalines programas, įtraukti konkrečias stigmos ir diskriminacijos mažinimo priemones. Ypač svarbu sukurti ir aktyvinti psichologinės ir socialinės pagalbos teikimą per NVO ar savivaldos įstaigas, kurti savitarpio pagalbos grupes, turėti lengvai pasiekiamus lygus-lygiam konsultantus. Galiausiai, motyvuoti ir įgalinti ŽIV infekuotus žmones, kad šie būtų labiau informuoti apie savo teises, turėtų ne mitais, o mokslu pagrįstą informaciją apie ŽIV gydymo būdus, galimybes ir naudą“, – vardijo Poškevičiūtė.