Kodėl žmonės daugiau valgo su kompanija?
Ar pri­si­me­na­te, kuo­met po va­ka­rie­nės su drau­gais nuo sta­lo pa­ki­lo­te jaus­da­mie­si taip, lyg su­val­gė­te dau­giau nei ga­li­te su­virš­kin­ti? Ar­ba ka­da, nors ir no­rė­da­mas, ne­už­si­sa­kė­te de­ser­to vien dėl to, kad dau­giau nie­kas jo ne­už­si­sa­kė? Apie tai kaip ap­lin­ki­niai le­mia mū­sų mais­to var­to­ji­mą ra­šo BBC.

Tikėtina, kad už tai kiek jūs valgote – per daug ar per mažai – atsakingi yra aplinkiniai. Pastaraisiais dešimtmečiais vykdyti tyrimai parodė, kad būdami su kompanija mes suvartojame daugiau maisto ir atidžiau stebime tai, ką ir kaip valgo aplinkiniai.

Universitetų kavinėse mažiau valgydavo tos moterys, kurios sėdėdavo grupėse kartu su vyrais, tačiau valgė daugiau būdamos vien moteriškoje kompanijoje.

Kaip konkrečiai mūsų kompanjonai lemia tai, ką mes valgome? Ar jų daroma įtaka gali mus nukreipti teigiama linkme ir priversti sumažinti suvartojamų riebalų bei cukraus kiekį ar net numesti svorio?

Psichologo Johno de Castro devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykdytos dienoraščių studijos mus perspėjo apie tai, kad egzistuoja toks dalykas, kaip socialinė įtaka maisto suvartojimui. Jau vėliau, 1994 metais, psichologas surinko daugiau nei 500 žmonių dienoraščius, kuriuose jie registravo savo valgymus ir kontekstą, kaip jie valgė – būdami vieni ar su kompanija.

Savo nuostabai jis pamatė, kad grupėse žmonės valgydavo daugiau nei būdami vieni. Kitų mokslininkų vykdyti tyrimai atskleidė, kad būdami su aplinkiniais, suvartodavo net 40 procentų daugiau ledų ir 10 procentų daugiau makaronų bei jautienos, nei įprastai suvartotų. Johnas de Castro šį fenomeną pavadino „socialine facilitacija“ ir įvardino kaip „vieną svarbiausių ir labiausiai paplitusių maisto suvartojimą lemiančių kada nors atrastų veiksnių“.

Kodėl mūsų gomurys išsiplečia valgant su kitais žmonėmis? Johnas de Castro ir kiti mokslininkai atmetė alkio, nuotaikos, ar blaškomo dėmesio faktorius. Tyrimai parodė, kad valgydami grupėje mes valgome ilgiau, nei valgytume vieni, ir tų papildomų minučių dėka suvartojame daugiau maisto.

Gausybės valgančiųjų stebėjimai parodė, kad didesnės žmonių grupės tikrai mėgaujasi ilgesniais valgymais. Tačiau kai valgymo laikas buvo nustatytas, didesnės grupės nesuvartojo daugiau maisto, nei mažos žmonių grupės. 2006 metais atlikto eksperimento metu mokslininkai surinko 132 žmonės, kurie turėjo valgyti sausainius ir picą 12 arba 36 minutes. Dalyviai valgė vieni, poromis arba keturių žmonių grupėse. Per nustatytą valgymo laiką dalyviai suvartojo panašų kiekį maisto nepriklausomai nuo grupės dydžio. Šis eksperimentas suteikė tvirtą pagrindą manyti, kad ilgesnis valgymo laikas yra esminis didesnių porcijų suvartojimo kriterijus valgant grupėse.

Skamba tikrai įtikinamai, kad valgant su draugais mes galime sugaišti daugiau laiko ir būtent dėl to siekti dar vieno pyrago gabaliuko.

Laukdami maisto kartu su kompanija mes netgi užsisakome daugiau maisto, nei užsisakytume būdami vieni. Tai buvo pastebėta viename itališkame restorane: kuo didesnė valgančiųjų grupė, tuo daugiau makaronų ir desertų kiekvienas žmogus užsisakydavo. Valgydami su kompanija, panašu, tampame alkanesniais ir dar prieš valgydami, prieš užsisakydami, nusprendžiame, kad persivalgysime. Maisto vartojimą tiriantis mokslininkas C. Peteris Hermanas pasiūlė savo „puotos hipotezę“: prisivalgymas yra sudedamoji socialinio valgymo dalis, taigi iš dalies mes noriai tinkamės su kitais vakarienei, idant galėtume suvartoti daugiau maisto, nejausdami kaltės dėl persivalgymo.

Dar daugiau – valgymo kompanijoje džiaugsmas gali mus aplankyti net ir tuomet, kai kompanjonas yra netikras. Viename japonų vykdytame tyrime individai vieni valgė spragėsius, tačiau dalis tyrimo dalyvių juos valgė prieš veidrodį. Tie, kurie valgė prieš veidrodį, spragėsius mėgavosi kur kas labiau. Ar kada nors teko atkreipti dėmesį, kiek daug restoranų turi veidrodžius?

Vis dėlto kartais būdami kompanijoje mes valgome mažiau. Norą prisikimšti gali pažaboti poreikis gražiai elgtis. Valgydami mes taip pat kuriame savo įvaizdį, neretai – stebime, kaip tai daro kiti ir sekame jų pavyzdžiu. Toks elgesys vadinamas socialiniu modeliavimu.

Egzistuoja aibė tokio modeliavimo pavyzdžių. Tyrimų metu pastebėta, kad kompanijoje valgantys nutukę vaikai maisto suvartodavo mažiau, nei kad suvartoja būdami vieni. Antsvorio turintys jaunuoliai suvalgydavo daugiau traškučių ir sausainių būdami taip pat antsvorio turinčių draugų kompanijoje. Tačiau kai valgydavo su kuo nors, kieno svoris yra normalus, suvalgydavo mažiau. Universitetų kavinėse mažiau valgydavo tos moterys, kurios sėdėdavo grupėse kartu su vyrais, tačiau valgė daugiau būdamos vien moteriškoje kompanijoje. Taip pat – žmonės užsisako daugiau desertų, kai juos aptarnauja apkūnesni padavėjai.

Viena 2014 metais atlikta studija atskleidė, kad toks elgesys turi šiokios tokios įtakos maisto suvartojimui. Moterys yra linkusios smarkiau reaguoti į aplinką, o visi žmonės yra linkę mėgdžioti tuos, kurie primena juos pačius. Tokie pastebėjimai leidžia manyti, kad mes galime būti veikiami ir kreipiami teigiama linkme.

Kol kas nėra daug tyrimų, mėginančių atsakyti į klausimą, kas žmonėms evoliucionuojant lėmė tokį elgesio modelį. Galbūt dėmesys socialinėms normoms valgant susiformavo tada, kai maistu dalinosi rinkėjai-medžiotojai. Nors tai – tik spėlionės, valgymas taip, kaip kiti, gali padėti mokyti vaikus rinktis vertingą ir naudingą maistą ir vengti potencialiai nesveikų produktų.

„Mes galime mokytis bandydami ir klysdami, tačiau tai rizikinga, klystant galime rimtai apsirgti. Manau, kad nuo kitus žmones stebėti svarbu nuo jauno ir mokytis valgyti taip, kaip kiti – ypatingai tie, kurie sulaukia itin senyvo amžiaus. Tikėtina, kad jų maisto pasirinkimai buvo labai teisingi ir geri“, – teigė Birmigamo universiteto valgymo psichobiologijos profesorė Suzanne Higgs.

Tačiau kadangi traškučiai ir skanumynai yra taip lengvai prieinami, dabartinės mūsų valgymo normos gali nukeliauti riebiuoju keliu. Žmonės linkę valgyti taip, kaip valgo jų artimieji. Jei jie nelabai rūpinasi tuo, kad persivalgo, visi kartu priauga svorio. Tokiuose socialiniuose burbuluose nutukimas gana sparčiai plinta ir mažinti šią problemą yra sudėtinga, tvirtino Sarah-Jeanne Salvy, Alabamos universiteto prevencinės medicinos docentė.

Sarah-Jeanne Salvy studijuoja socialinius valgymo ir antsvorio aspektus. „Žmonėms sakoma, kad jie savo svorį turėtų vertinti pagal kūno masės indekso (KMI) lentelę, tačiau kai kurie nustemba ir mano, kad lentelė yra klaidinga, nes jos kriterijus atitikti yra neįmanoma“, – sakė mokslininkė. Didesnio svorio tapsmas socialine norma iš dalies gali paaiškinti, kodėl dauguma žmonių valgo iki nutukimo. Anot Pasaulio sveikatos organizacijos – visame pasaulyje gyvena daugmaž milijardas nutukusių žmonių, tame tarpe – net 340 milijonų vaikų.

Laimei, norint pakeisti mitybą nebūtina apleisti didesnių už save draugų. Tačiau turime pripažinti, kad mūsų valgymo įpročius formuoja ir aplinkiniai. Privalu suvokti, kad šioje situacijoje kiekvienas gali veikti pats ir imtis sąmoningos savo mitybos kontrolės.