Kodėl psichologams tokie svarbūs vaiko piešiniai
Vai­ko pie­ši­niai – tar­si ma­ži jo sie­los at­spin­džiai, iš ku­rių įžval­gi ma­ma ga­li daug ką su­pras­ti. Daug ką ga­li pa­pa­sa­ko­ti ir vai­ko mėgs­ta­mos spal­vos.Kal­ba­mės su Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Ne­uro­moks­lų ins­ti­tu­to psi­cho­lo­ge dr. Ais­te Pra­ncke­vi­čie­ne.

Piešimo metodikos vaikų psichologinėje diagnostikoje yra labai svarbios, nes vaiko piešiniai atskleidžia jo vidinį pasaulį: nuotaiką, išgyvenimus, fantazijas, potraukius, kuriuos jis pats ne visada aiškiai suvokia ir išsako.

Aistė Pranckevičienė: „Daugelis mažų vaikų į spalvą dažniausiai tiesiog nekreipia dėmesio ir savo piešiniams renkasi ryškiausias, kontrastingiausias spalvas: juodą, rudą, raudoną, mėlyną.“

Autoriai, kurie analizuoja vaikų piešinius, dažniausiai kreipia dėmesį į tai, kaip atskleidžiama vaiką supanti realybė ir kokia asmeninė prasmė į piešinį įdedama. Pabrėžiama, kad piešinys yra savitas pasakojimas apie tai, kas jame pavaizduota, ir iš esmės nesiskiria nuo žodinio pasakojimo. Tai pasakojimas vaizdais, jį tiesiog reikia mokėti perskaityti.

Piešiniais galima užmegzti kontaktą net su labai uždarais, autistiškais vaikais. Piešiniai padeda ir tuomet, kai vaikas mažai kalba, yra sukrėstas arba vengia aptarti savo išgyvenimus. Šiuo metu piešimo metodai plačiai taikomi protinę negalią turinčių vaikų mokymosi galimybėms įvertinti, tiriant ir padedant smurtą patyrusiems vaikams, esant įvairiems emociniams sunkumams ar psichikos ligoms ar tiesiog stengiantis suprasti, kaip vaikas jaučiasi savo šeimoje, tarp bendraamžių, kaip jis vertina ir suvokia save.

Svarbu apie piešinius kalbėti

– Galbūt tie piešiniai, kuriuos vaikas pats piešia, o ne pagal užsakymą, yra tikresni, suteikiantys daugiau informacijos?

– Psichologiniam tyrimui gali būti naudojami tiek teminiai piešiniai, tiek piešiniai laisva tema. Atsargiau reikėtų interpretuoti piešinius, kuriuos vaikas piešia spontaniškai, nes jie gali perteikti vaiko įspūdžius. Tarkim, vaikas gali piešti audrą ir žaibus ne todėl, kad yra nelaimingas, o dėl to, jog vakar žaibavo, ir jam tai buvo emociškai reikšminga patirtis. Todėl labai svarbu apie piešinius su vaiku kalbėti. Piešinys yra tarsi užuominos, bet jas būtinai reikia patikrinti.

Pavyzdžiui, vaikas piešdamas taip intensyviai spalvina, kad net lapas dryksta. Tai turbūt rodo padidėjusį nerimą, susijaudinimą ar pyktį. Galima imti ir paklausti: „Tu taip smarkiai spaudi pieštuką, atrodo, lyg būtum supykęs. Kaip yra iš tikrųjų?..“ Dažniausiai, kai vaikui padedama, jis gali gana tiksliai įvardyti savo jausmus. Čia išryškėja dar vienas piešimo pranašumas – jis gali būti ne tik įvertinimas, bet ir terapinė priemonė. Sakykim, po intensyvaus spalvinimo ir pokalbio vaikas dažniausiai pasijus ramiau, nes neigiamus jausmus išliejo ir buvo suprastas.

– Ar verta mokyti vaiką „teisingai“ piešti? Mes, suaugusieji, kišamės į vaiko piešimo procesą: prašome nupiešti namuką, o kai piešia, komentuojame – kodėl toks mažas, kodėl be durų...

– Perdėtai mokyti vaiką piešti ar akcentuoti jo piešimo klaidas nereikia, nes vaikai tiesiog negali piešti taip, kaip piešia suaugusieji. Todėl kritika gali tik paskatinti neigiamą vaiko nuostatą į piešimą, formuoti menką savivertę. Piešimo įgūdžius vaikas įgyja palaipsniui, pereidamas tam tikras stadijas – nuo visiškai nereikšmingo keverzojimo iki vis daugiau realistinių bruožų įgyjančių piešinių.

Šis procesas yra laipsniškas, piešimo įgūdžiai formuojasi visos vaikystės laikotarpiu, ir tai labai glaudžiai susiję su vaiko motorine ir kognityvine raida. Jei tėvams vis dėlto labai rūpi kaip nors šį procesą skatinti, tai galima tik patarti, džiaugtis vaikų piešiniais, skatinti piešti kuo daugiau, įvairiomis užduotėlėmis ir smulkiais darbeliais (pavyzdžiui, karpymu, smulkių figūrų spalvinimu ir t. t.) padėti vaikui lavinti akies ir rankos koordinaciją, atkreipti vaiko dėmesį į aplinkos spalvas, piešti kartu su vaiku.

Į spalvą nekreipia dėmesio

– Kaip interpretuoti, jei vaikas piešdamas netaiko tikrovės spalvų: saulė jam – žalia, dangus – raudonas, žolė – mėlyna? Ar tai tik lakios fantazijos požymis, o gal rodo jo sutrikusį mąstymą?

– Gebėjimas atpažinti, įvardyti spalvas ir susieti jas su tam tikrais objektais vaikystės laikotarpiu tik formuojasi. Todėl ankstyvaisiais vaiko gyvenimo metais spalvų vaikų piešiniuose psichologai neinterpretuoja. Daugelis mažų vaikų (2–4 metų) į spalvą dažniausiai tiesiog nekreipia dėmesio ir savo piešiniams renkasi ryškiausias, kontrastingiausias spalvas: juodą, rudą, raudoną, mėlyną. Tai normalu. Dėl „juodų“ vaiko piešinių šiame amžiuje tikrai nereikia nerimauti.

Net ir vyresni vaikai dažnai piešia ir renkasi spalvą vadovaudamiesi savo vidine logika. Štai viena dailės mokytoja, dirbanti su darželinukais, dalijosi savo patirtimi.

Kai vaikų grupei ji ant stalo padėjo obuolį ir paprašė jį nupiešti, visi vaikai jį nupiešė skirtingomis spalvomis. Daugelis vaikų net nesistengė žiūrėti į modelį. Šis fenomenas ir vėl yra visiškai normalus vaikystės laikotarpiu ir vadinamas intelektiniu realizmu.

Vaikai piešdami nesiekia tiksliai perteikti išorinės realybės (tai jau vizualinis realizmas), o daugiau stengiasi pavaizduoti pagrindinę objekto idėją, savo vidinį piešiamo objekto modelį. Būtent todėl, stebėdami vaikų piešinius, galime matyti, kaip keičiasi ir tobulėja vaiko žinios ir pasaulio supratimas.

Tarkim, galvakojis žmogiukas virstantis dama su aukštakulniais ir rankinuku rodo, kad formuojasi lyties ir su ja susijusio elgesio modelių supratimas. Tai irgi atskleidžia vaiko emocinį santykį su piešiamu objektu – vaikas kur kas gražiau spalvins ir dailins objektus ar žmones, kurie jam yra brangūs. Pavyzdžiui, mylima mama taps karūnuota ilgakase, o tėtis bus papuoštas ryškiais rožiniais marškiniais su gėlytėmis.

Aistė Pranckevicienė. "Mamos žurnalo" nuotrauka

Vis dėlto, jei septintaisiais aštuntaisiais gyvenimo metais spalvos vaiko piešiniuose yra keistos, niūrios ar perdėtai ryškios, tai jau gali rodyti psichologines problemas.

Šio teiginio nereikėtų absoliutinti, piešinius pirmiausia su vaiku reikia aptarti, tačiau bendra tendencija yra tokia, kad kuo harmoningesnė yra vaiko psichika, kuo vaikas yra geriau prisitaikęs prie aplinkos, tuo labiau jis linkęs naudoti atitinkančias realybę spalvas.

Taigi jei mokykliniame amžiuje spalvos naudojamos neadekvačiai arba beveik nenaudojamos, tai dažniausiai būna susiję su emociniais sunkumais.

Mergaičių piešiniai ryškesni

– „Mano vaikas viską piešia juodai“, – nerimauja tėvai. Kada gi iš tiesų reikia sunerimti?

– Jau minėjau, kad nereikia skubėti interpretuoti vaiko spalvų pasirinkimo. Stiprios linijos, didesnis pieštuko spaudimas dažniausiai būdinga tiesiog energingiems, fiziškai stipriems vaikams. Taip pat skiriasi berniukų ir mergaičių piešiniai.

Berniukai kur kas dažniau piešia įvairias karines scenas, aktyvų veiksmą. Jų piešiniai dažnai yra gyvi, dinamiški, berniukai nelinkę pernelyg pabrėžti detalių. Piešdami jie dažnai tiesiog pasakoja įvykių siužetą, čia susipina žaidimas ir piešimas (pavyzdžiui, čia kareiviai eina, šaudo, šis nukrito, o čia lėktuvas skrenda ir t. t.). Mergaitės daugiausia piešia statiškas situacijas, naudoja daug dekoratyvinių, puošybos elementų. Jų piešiniai dažnai yra spalvingesni, ryškesni. O berniukai dažniau renkasi tamsias spalvas arba iš viso piešia piešinį viena spalva.

Taigi svarbi vaiko nuotaika, jo savijauta piešiant, bendra piešinio visuma. Psichologinių sunkumų galima įtarti, jeigu piešiniai yra tamsūs, niūrūs, sudarkyti, prikeverzoti, pribraukyti. Tokie piešiniai gali rodyti pablogėjusią nuotaiką, nerimą, susijaudinimą.

Vaikai, kuriuos vargina įvairios baimės, dažnai piešia veikėjus, kurie turi agresyvius atributus (pavyzdžiui, didelius dantis), arba piešinys atspindi gynybines tendencijas (tarkim, vaikas piešia burtininką ir kirvį). Baimės dažniausiai vaizduojamos tamsiais tonais, piešiniai intensyviai spalvinami.

Per tamsius, baugius piešinius gali reikštis ir vaiko pyktis bei agresija. Vaikai šiuos jausmus gali išreikšti piešdami baisias, sudarkytas žmonių ar gyvūnų figūras, monstrus ir pabaisas, kurie puola kitus veikėjus. Tokių piešinių nereikėtų drausti, nes geriau, kai vaikas agresiją išlieja piešiniu, o ne realiu elgesiu. Tačiau kalbant apie šiuos piešinius galima padėti vaikui suprasti savo jausmus, jų priežastis. Čia gali padėti ir psichologas.