Kodėl patiriant stresą protas dirba greičiau
Kai ku­riuos svar­biau­sius gy­ve­ni­mo spren­di­mus pri­ima­me pa­tir­da­mi stre­są ir ne­ri­mą. Ne­uro­moks­li­nin­kė Ta­li Sha­rot pa­brė­žia, kad pa­ti­riant stre­są mū­sų sme­ge­nys daug grei­čiau ap­do­ro­ja in­for­ma­ci­ją, bet – tik tam ti­kro­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Kaip rašo „BBC Future“, dažnai streso sąlygomis turime pasverti informaciją ir priimti sprendimus, taip pat ir profesinius, įvairiose srityse – nuo medicinos iki finansų. Kaip mums sekasi tokiomis aplinkybėmis apdoroti informaciją ir kuo geriau ja pasinaudoti?

Londono universiteto koledžo mokslininkė dr. T. Sharot kartu su kolega Neilu Garrettu iš Prinstono neurologijos instituto Naujajame Džersyje, JAV, tyrė Kolorado valstijos gaisrininkus – kaip jų protas veikia, kai patiriamas didžiulis stresas.

Gaisrininkų darbo dienos labai skirtingos. Kai kada jie gali būti gana atsipalaidavę: plauna gaisrinės automobilius, valo įrangą, ruošia maistą ir skaito. Kitos dienos gali būti neramios, kupinos gyvybei pavojingų incidentų. Ugniagesiai žengia į liepsnos apimtus namus ir gelbsti ten įstrigusius gyventojus, padeda greitosios pagalbos medikams. Toks netolygumas buvo idealus atlikti eksperimentui, kaip pasikeičia žmonių gebėjimas naudotis informacija, kai jie patiria stresą.

Per tyrimą nustatyta, kad suvokiama grėsmė sukelia streso reakciją, kuri padeda ugniagesiams geriau apdoroti informaciją – bet tik tol, kol gaunamos blogos naujienos.

Ugniagesių buvo paprašyta įvertinti tikimybę patirti 40 skirtingų įvykių savo gyvenime, pavyzdžiui, patekti į autoavariją arba tapti sukčiavimo mokėjimo kortelėmis auka. Tada jiems buvo perduota arba gera žinia ( kad tikimybė patirti šiuos įvykius yra mažesnė, nei manė), arba bloga (kad tokia tikimybė didesnė), ir paprašyta pateikti vertinimą iš naujo.

Tyrimas atskleidė, kad žmonės paprastai yra gana optimistiški – jie ignoruoja blogas naujienas ir įsiklauso į geras. Taip nutiko, kai ugniagesiai buvo atsipalaidavę; visai kitoks elgsenos modelis, kai jie patyrė stresą. Tokiomis sąlygomis jie buvo itin budrūs visų blogų naujienų atžvilgiu, net jei tos naujienos neturėjo nieko bendro su darbu (pavyzdžiui, kad sukčiavimo mokėjimo kortelėmis tikimybė didesnė, nei manė), ir pakeitė savo vertinimą. Tačiau dėl streso nepakito jų reakcija į geras naujienas (pavyzdžiui, kad kortelių sukčiavimo tikimybė yra mažesnė, nei manė).

Vėliau jau laboratorijoje tas pat modelis buvo išmėgintas tarp studentų. Jiems pasakyta pasiruošti viešai kalbai – vėliau vertinamai ir skelbiamai internete. Be abejo, kad kortizolio koncentracija jų organizme padidėjo, širdies susitraukimai padažnėjo, ir štai – studentai staiga ėmė geriau apdoroti nesusijusią, bet nerimą keliančią informaciją apie ligų ir smurto lygį.

Fiziologiniai pokyčiai patiriant stresinį įvykį, tiek asmeninį (laukiant diagnozės), tiek viešą (politinė suirutė), įspėja būti atsargiems ir susitekti į tai, kas gali blogo nutikti. Smegenų vaizdas tiriant žmonių, išgyvenančių stresą, neuronų aktyvumą, atskleidė, kad šis „mygtukas“ susijęs su staiga sustiprėjusiu nerviniu signalu, svarbiu pažinimui, ypač reaguojant į nenumatytus pavojaus požymius (pavyzdžiui, baimė veiduose).

Šis signalas pagrįstas dopaminu – neuromediatoriumi, aptiktu smegenyse. Patiriant stresą dopamino funkciją pakeičia molekulė, pavadinta kortikotropiną atpalaiduojančiu veiksniu.

Tokia neurotechnika padėjo ankstyviesiems žmonėms išgyventi. Kai mūsų protėviai atsidurdavo alkanų gyvūnų kaimynystėje, jie pasinaudodavo sustiprėjusiu gebėjimu įvertinti pavojų, kad išvengtų plėšrūnų. Tačiau saugioje aplinkoje nuolat būti budriam prilygtų išteklių švaistymui. Tam tikras nežinojimas gali padėti protui atsipalaiduoti.

Taigi „nervinis jungiklis“, automatiškai padidinantis arba sumažinantis gebėjimą apdoroti perspėjimus reaguoti į pokyčius savo aplinkoje, gali būti naudingas. Tiesą sakant, panašu, kad žmonės, sergantys klinikine depresija, negali ištrūkti iš tokios būklės, kai sugeria visą neigiamą informaciją aplink save.

Svarbu suprasti, kad stresas greitai persiduoda iš vieno asmens kitam. Jei bendradarbis patyrė stresą, labai tikėtina, kad įtampą pajusite ir jūs. Mūsų smegenys skirtos greitai perduoti emocijas vienas kitam, nes dažnai jos perteikia svarbią informaciją.

Prof. Wendy Berry Mendes iš Kalifornijos universiteto San Franciske su kolegomis nustatė, kad kūdikių, laikomų glėbyje motinų, ką tik patyrusių stresinį įvykį, širdies susitraukimų dažnis smarkiai padidėjo. Žinia, perduota kūdikiui per motinos širdies dūžius, skelbė pavojų, – ir kūdikis ėmė vengti bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

Net nereikia būti toje pačioje patalpoje su kitais žmonėmis, kad jų emocijos darytų įtaką jūsų elgesiui. Tyrimai rodo, kad teigiama informacija socialiniuose tinkluose skatina ir kitus tokia informacija dalytis. Neigiami pranešimai, pavyzdžiui, apie ilgą eilę prie kavos, savo ruožtu paskatins daugiau neigiamų pranešimų.

Kai kuriais atvejais daugelis iš mūsų gyvena taip, tarsi patirtų realų pavojų. Kaip ugniagesiai nuolat pasiruošę užgesinti reiklių laiškų ir tekstinių pranešimų liepsnas, reaguoti į naujienų, socialinės žiniasklaidos perspėjimus. Su stresu susijęs ir pakartotinis telefono tikrinimas, kaip parodė Amerikos psichologų asociacijos atliktas tyrimas.

Kitaip tariant, iš anksto užprogramuotas fiziologines reakcijas, evoliucijos įdiegtas mums, kad padėtų išvengti badaujančių plėšrūnų, dabar gali sukelti tiesiog tviterio žinutė.

Tas faktas, kad stresas didina tikimybę, jog daugiau dėmesio skirsime nerimą keliantiems pranešimams, kartu su faktu, kad tai plinta kaip cunamis, gali sukurti kolektyvinę baimę, kuri ne visada pasiteisina. Po įtempto viešo stresinio įvykio, pavyzdžiui, teroristinių išpuolių ar politinių neramumų, dažnai nuvilnija nerimą keliančios informacijos banga tiek tradicinėje, tiek ir socialinėje žiniasklaidoje. Ji godžiai skaitoma, tačiau gali perdėti esamą pavojų.

Stresas plinta iš vieno asmens kitam ir laikinai padidina tikimybę, kad žmonės susitelks į neigiamus pranešimus, kurie dar labiau didina stresą. Tačiau geros naujienos, tokios teigiamos emocijos kaip viltis, taip pat yra užkrečiamos ir skatina žmones veikti ieškant sprendimų. Suvokdami, koks glaudus ryšis sieja žmonių emocinę būseną su tuo, kaip jie apdoroja informaciją, galime efektyviau konstruoti savo pranešimus ir tapti sąžiningais pokyčių agentais.