Ko labiausiai bijo vaikai
Ne­ras­tu­me vai­ko, ku­ris nie­ko ne­bi­jo: jei­gu ne vo­rų, tai tam­saus san­dė­liu­ko, jei ne barz­do­tų vy­rų, tai žai­bo. Kar­tais iš­si­gąs­ta ar­ba pra­de­da bi­jo­ti net pa­tys drą­siau­sie­ji. Pa­ta­ria gy­dy­to­ja psi­cho­te­ra­peu­tė, vai­kų ir pa­aug­lių psi­chia­trė Da­lia Mic­ke­vi­čiū­tė.

– Ar tiesa, kad tam tikro amžiaus vaikus užklumpa vienokia ar kitokia baimė?

– Baimės iš esmės atspindi vaiko augimą ir geresnį aplinkinio pasaulio suvokimą: kuo vaikas daugiau sužino apie jį supantį pasaulį, tuo tam tikri dalykai pradeda atrodyti neaiškesni ir labiau gąsdinantys.

Pavyzdžiui, kūdikiai ir maži vaikai labiausiai bijo triukšmo ir kitų dirgiklių, kurių dar nepajėgia suvokti. Tai gali būti audra, dulkių siurblys, virtuvės kombainas, baliono sprogimas, sirenos, plaukų džiovintuvas, staigūs judesiai, pernelyg staigus kūdikio ar vaiko paguldymas ant horizontalaus paviršiaus. Jie bijo visko, ko aplinkoje yra tarsi per daug.

Mažyliai gali bijoti ir nepažįstamų žmonių, ypač tuomet, kai jiems nepažįstami ar retai matomi žmonės staiga ir netikėtai įsiveržia į jų asmeninę erdvę, tarkim, greitai prieina prie kūdikio, ima energingai jį kalbinti arba griebia ant rankų.

O paaugliai tokių dalykų, kaip fejerverkai ir gaisrinės sirena, žinoma, nebijos, bet jiems atsiras kitokių baimių – baimė dėl to, ką pagalvos bendraamžiai, baimė, kad kas nors blogo nutiks jiems patiems ar jiems svarbiems žmonėms, baimė būti atstumtiems ir pamirštiems.

Vaizduotė ypač laki

– Knygose ir filmuose dažniausiai pateikiamos vaikų baimės – baubai ir TAI, kas slepiasi po lova?

– Tokios įsivaizduojamos baimės prasideda 3–4 metų vaikams. Jie pradeda bijoti fantastinių, realybėje neegzistuojančių būtybių: monstrų, šmėklų, raganų. Tai amžius, kai vaikų vaizduotė ypač laki, todėl nenuostabu, jog triukšmas už lango gali atrodyti kaip į kambarį besibraunanti ragana, o lovos girgžtelėjimas – kaip įrodymas, kad po lova tikrai gyvena šmėkla. Šio amžiaus vaikams sunku atskirti realybę nuo įsivaizduotų dalykų. Dėl lakios fantazijos vaikai linkę rasti savo paaiškinimų tam, ką išgirsta ar pamato tamsoje, pavyzdžiui, kad į namus bando įsilaužti plėšikas. Dėl to vaikai net iki 11–12 metų gali bijoti būti vieni namuose.

Beje, priešmokyklinukai gali bijoti pačių įprasčiausių dalykų, ir tai suaugusiesiems gali atrodyti sunkiai suvokiama (pavyzdžiui, kirpti plaukus, nagus). Ši baimė susijusi su 3–4 metų vaikams būdingu magišku mąstymu ir bandymais sau paaiškinti pasaulio tvarką: tada kyla visokių keistų minčių, tarkime, kad plaukų ar nagų kirpimas gali būti dalies savęs praradimas, kad iš vonios ištekantis vanduo kartu gali susiurbti ir vaiką.

Gal tėvai ne visada ir sužino, bet monstrai, raganos, šmėklos, šešėliai ant sienos naktį vaikus gali baiminti net iki paauglystės.

Dalia Mickevičiūtė: "Stenkitės, kad jūsų reakcija į vaiko baimę nebūtų pernelyg stipri, antraip baimė dar sustiprės."/Asmeninio albumo nuotrauka

– Kaip vieną vaikų baimių specialistai įvardija „žmonių su kostiumais baimę“. Pakomentuokite.

– Taip, vaikus nuo pat kūdikystės gąsdina žmonės su kostiumais, įskaitant Kalėdų Senelį, nykštuką, klouną ar dar ką nors, nesvarbu, kad su dovanų maišu. Štai dėl ko per karnavalus darželiuose visada atsiras tas, kuris ne juoksis, o verks, išvydęs Kalėdų Senelį. Kostiumuotų žmonių baimė išlieka iki maždaug 5–6 metų.

Apskritai vaikus baugina tai, ko neįmanoma suvokti ir kontroliuoti. Net baldų perstumdymas, sienų perdažymas, o ką ir kalbėti apie nakvynę svetimuose namuose. Bent pirmaisiais gyvenimo metais vaikui svarbu, kad jo aplinka būtų nuspėjama – tai suteikia didesnį saugumo jausmą.

Baimė gali būti naudinga

– Kaip suprasti, ar baimė trukdo vaikui gyventi?

– Baimės gali būti labai naudingos ir reikalingos, užtikrinančios saugumą: sakykime, bijodami gyvačių, stengiamės jų vengti ir jokiu būdu netyčia neužminti, o bijodamas aukščio, vaikas nelipa ant namo stogo ir nerizikuoja nukristi. Apie fobiją ar nerimo sutrikimą galime galvoti tuomet, kai baimė ar nerimas sutrikdo didžiąją vaiko kasdienio gyvenimo dalį: trukdo jam užmigti ir miegoti, leisti laiką su šeima, eiti į darželį ar mokyklą, leisti laiką su draugais. Kai dėl baimės ar nerimo labai apribojamas gyvenimas, reikia ieškoti sprendimų, kaip baimę arba nerimą sumažinti.

– Kada dėl vaiko baimių vertėtų kreiptis į specialistą?

– Kai vaikas negauna pagalbos laiku, jo baimės ir nerimas gali stiprėti ir sunkėti, apimti vis daugiau sričių. Todėl svarbu nedelsti, kai matote, kad patys negalite susidoroti:

* Jeigu vaiko nerimas ir baimės yra stipresni arba trunka gerokai ilgiau nei jo bendraamžių – tarkime, paauglys bijo miegoti tamsoje.

* Jeigu vaiko baimė ar nerimas išlieka net ir tada, kai nėra jokio pavojaus šaltinio.

* Jeigu vaikas greitai praranda savikontrolę ir yra sunkiai nuraminamas, nepriima jūsų pagalbos.

* Jeigu šis nerimas ar baimė reikšmingai trikdo vaiko kasdienę veiklą – miegą, valgymą, bendravimą su bendraamžiais ar suaugusiaisiais ir (arba) veiklas, kuriomis anksčiau vaikas mėgo užsiimti.

Pagalba bailiukui

– Kaip padėti baimių turinčiam vaikui?

– Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu kūdikiui užtikrinti saugumą ir ramybės jausmą. Ramybę palaiko dienotvarkė, taip pat svarbu, kad kūdikiu rūpintųsi kuo mažiau žmonių, ir jie būtų tie patys (pavyzdžiui, mama, tėtis ir močiutė ar auklė).

Su vaikais ir paaugliais būtina kalbėtis apie tai, ko jie bijo. Dažnai vaikai bijo to, ko nesupranta, nežino, kaip tas veikia (iš kur atsiranda griaustinis, kaip veikia dulkių siurblys, kur dingsta vanduo iš vonios) – todėl parodykite ir paaiškinkite, leiskite atlikti bandymus, kad pats įsitikintų, jog kai kurios baimės kyla tik iš nežinojimo. Pavyzdžiui, pabandykite kartu nukirpti sruogelę plaukų, kad vaikas įsitikintų, jog tai nėra skausminga, parodykite, kad kanalizacija negali įtraukti nei kojos, nei rankos, nei viso žmogaus.

Atsakykite į vaiko užduodamus klausimus apie karus, mirtį, ligonines, ligas ir t. t., bet su mažesniais vaikais nesileiskite į smulkias detales. Paaiškinkite, kokie galėtų būti sprendimai – pavyzdžiui, norint būti sveikam ir nepatekti į ligoninę reikia reguliariai tikrintis sveikatą, tinkamai maitintis.

Vaiko baimę galite paversti jo susidomėjimu: tarkime, jei vaikas bijo vorų ar skruzdėlių – pasižiūrėkite šių gyvūnėlių nuotraukas, išsiaiškinkite, kokių jų rūšių yra, pasižiūrėkite filmukų apie jų gyvenimą. Jei vaikas bijo šunų – paieškokite pažįstamų, kurie turi draugišką šunį, ir leiskite vaikui su juo susipažinti, paglostyti, vėliau – pažaisti. Jei vaikas bijo eiti į tamsų sandėliuką – sukurkite žaidimą, kuriame reikėtų pašvietus žibintuvėliu ką nors paimti iš sandėliuko.

– Kitaip tariant, jei vaikas bijo vandens, užrašyti jį į baseiną?

– Kodėl ne, tik ne iškart į plaukimo treniruotes. Iš pradžių visa šeima nueikite pasipliuškenti, kad ir trumpam.

Svarbiausia – vaiką drąsinkite palaipsniui, kaskart jį nuramindami, pagirdami už naują žingsnelį, leisdami prie bauginančio dalyko pratintis tokiu tempu, koks išeina, o ne koks būtų patogus jums. Jeigu vaikas bijo išeiti į lauką dėl šalto vėjo – nestumkite jo ir nesišaipykite. Parodykite pavyzdį, kaip į lauką išeinate, ir vėjo nebijote jūs patys, leiskite jam iš pradžių pastovėti prie uždarytų durų, vėliau – ant slenksčio, nestumdami laukan. Jeigu tą dieną vaikui jau gana iššūkių – leiskite jam pailsėti iki kitos dienos. Bandydami greitai ką nors padaryti, galite ne pagreitinti, o viską tik sulėtinti.

Jei vaikas bijo to, kas realiai neegzistuoja (pabaisų, monstrų, raganų), paaiškinkite, kad iš tiesų jų nėra. Mažesniems vaikams reikia laiko, kol jie tuo įsitikina. Parodykite, jog tikite vaiko baime, apieškokite kartu su juo kambarį, kad įsitikintumėte, jog nieko nėra po lova ar spintoje.

Su mokyklinio amžiaus vaikais galima apie baimes kalbėtis. Dažnai vaikui pačiam sunku apibrėžti, ko jis bijo: pavyzdžiui, baimė eiti į mokyklą gali kilti dėl to, kad baisu gauti prastą įvertinimą, arba todėl, kad nepatinka mokytojas, kuris nuolat pasišaipo iš vaikų. Arba tyčiojasi bendraklasiai. Labai svarbu aiškiai apibrėžti, kas labiausiai baugina – kuo aiškesnės baimės priežastys, tuo paprasčiau rasti sprendimų.

Pažinti iš arčiau

– O pasiūlymas vaikui nupiešti tai, ko jis bijo?

– Kai baimė labiau pažįstama, ji tampa ne tokia stipri. Tinka ir baimės nupiešimas, ir žaidimai, kuriuose vaikas savo baimes „išžaistų“: galbūt jis pats pavirs ta ragana, kurios bijo, arba ragana bus jo mėgstamas žaisliukas, arba vaikas norės pažaisti su žaisliniu arba tikru, bet išjungtu dulkių siurbliu, kurio garsas jį gąsdina.

Galima pasiūlyti vaikui žaidimą: nupiešti bijantį save ir kitą vaiką – drąsų. Tuomet „leisti“ jiems tarpusavyje „pasišnekėti“: bijantis vaikas pasakoja kitam, ko jis bijo, tada drąsusis atsako bijančiam, kodėl viskas yra ne taip baisu, kaip atrodo. Padrąsinkite vaiką pereiti iš vieno vaidmens į kitą, „pasikalbėti“ su savimi. Tai puikus būdas mokytis save nuraminti baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis.

Stenkitės, kad jūsų reakcija į vaiko baimę nebūtų pernelyg stipri: jeigu kiekvieną kartą, kai vaikas bijos, jūs imsitės visų įmanomų jo raminimo priemonių – baimė dar sustiprės. Reaguokite paprastai, kartais užtenka tiesiog normalizuoti tai, ką vaikas sako („Taip, tikrai nemalonu pamatyti vorą vonioje – suprantu tave, bet jis juk netrukdo mums plautis rankų, todėl greičiau baikime tvarkytis ir eikime valgyti“).

Atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikas mato per televiziją, žiūri ar žaidžia kompiuteriu arba telefonu: baikščiam vaikui kiekvienas nors kiek gąsdinantis vaizdas gali būti papildomas dirgiklis, kuris įaudrins vaizduotę ir neleis užmigti naktį arba vers bijoti bet kokio šešėlio. Pasirūpinkite, kad vaizdai ir veiksmai, kuriuose dalyvauja vaikas, būtų kaip galima labiau tausojantys.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“