Kaip normaliai bendrauti su anyta?
No­riu gau­ti in­for­ma­ci­jos, kaip nor­ma­liai bend­rau­ti su any­ta… Ji nuo­la­tos kon­ku­ruo­ja su ma­ni­mi dėl sa­vo sū­naus, kal­ba jam vi­so­kius su­si­gal­vo­tus da­ly­kus. Tiks­las koks? Su­kir­šin­ti? Aš vi­suo­met jai sa­ky­da­vau apie tai. Jos pa­siaiš­ki­ni­mas toks „tai aš nie­kam dau­giau ne­sa­kiau, tik jam“. O šian­dien su­žlug­dė ga­lu­ti­nai. Da­bar su­si­gal­vo­jo, kad drau­džiu tiek vai­kams, tiek sa­vo vy­rui su ja bend­rau­ti… Pa­var­gau nuo nuo­lat ke­lia­mų in­tri­gų. Gal ga­li­te ką pa­tar­ti? Kar­tais no­ri­si tie­siog spjau­ti ir ti­krai nu­trauk­ti ry­šius.Iš anks­to dė­ko­ju už su­gaiš­tą lai­ką skai­tant ir at­sa­kant į šį laiš­ką.

Komentuoja psichologė Agnė Vaiciukevičienė

Kaip suprantu, Jūsų anyta yra linkusi konkuruoti, siekdama įrodyti, kuri iš judviejų esate geresnė. Tačiau laiške trūksta informacijos, o kaip elgiatės Jūs? Ar pasiduodate provokacijoms? Ar savo jausmais dalinatės su vyru? O gal po Jūsų minimo, kaip suprantu, nesėkmingo bandymo kalbėtis(„Aš visuomet jai sakydavau apie tai“), nusprendėte viską laikyti savyje?

Kaip bebūtų, asmeniškai man, labiausiai padeda atrasti atsakymus į klausimą „ką daryti?“ tuomet tai, kai atrandu priežastis ir susivokiu, kas vyksta.

Jeigu Jūsų anyta buvo iš tų mamų, kurios visą savo gyvenimą ir asmeninę laimę paaukojo vaikams (o gal jis vienturtis? Tuomet dar stipresnis mamos prieraišumas vaikui), tikėtina, kad ji turėjo daug nepagrįstų ir, greičiausiai, neišsakytų lūkesčių jo atžvilgiu. Tokiu atveju pripažinti marčią reikštų, kad reikia pradėti gyventi asmeninį gyvenimą, kuriame,greičiausiai, vyrauja tuštuma. Dažniausiai būtent baimė susidurti akis į akį su vienatve ar nepasitenkinimu savo asmeniniu gyvenimu, verčia kištis į suaugusių vaikų gyvenimus. Vienareikšmiškai, kiekvieno žmogaus šioje žemėje sąmoninis ar pasąmoninis tikslas yra būti arba jaustis reikalingu. Kai to nepavyksta pasiekti priimtinais būdais, galimai to siekiama per intrigas, manipuliacijas, konkurenciją. Manau, kad anytai pasijutus reikalingai, mylimai ir neatstumtai, ji baigs konkuruoti.

Iš Jūsų laiško jaučiu beviltiškumą ir pasimetimą, kuris yra suprantamas, tačiau kyla klausimas, o kaip jaučiasi šioje situacijoje Jūsų vyras? Mano nuomone, jis turėtų jaustis lyg tarp dviejų ugnių.Vienoje pusėje moteris, kuri jį pagimdė ir užaugino (greičiausiai), kurią (kaip ir dauguma vaikų savo tėvus) jis myli, nepriklausomai nuo jos netobulumo ir, galimai, kuriai jaučia dėkingumą. O kitoje pusėje Jūs – moteris, kurią jis pats pasirinko, su kuria sukūrė šeimą, kuri yra jo vaikų mama (jei teisingai supratau iš Jūsų laiško).

Jis turi rinktis nuolat, kiekvieną akimirką, kiekvieno konflikto metu – mama ar žmona? Kad ir kurią pasirinktų, kita liks įskaudinta, supykusi, nusivylusi.

Taigi atsakydama į klausimą, ar verta pasiduoti (spjauti ir tikrai nutraukti ryšius), aš manau, kad tikrai ne. Bent jau kol neišbandėte kitų metodų. Pirmiausia – pamėginkite nustatyti ribas (Kada, kaip, kiek jūs bendrausite. Kur ir kodėl šventes švęsite ir pan.). Taip pat pokalbio metu išgirskite anytą. Leiskite jai išsakyti viską, ką ji jaučia, neprieštaraujant, nesiginant, nepertraukiant. Išklausykite ir parodykite, kad supratote, o tik vėliau išsakykite savo nuomonę. Rekomenduoju, kad ir kaip gali būti nelengva įtemptuose santykiuose, kalbėkitės ramiu tonu. Taip pat rekomenduoju pastebėti ir garsiai įvardinti anytai jos pastangas. Norisi tikėti, kad ji išties rūpinasi savo sūnumi, anūkais, o gal net ir Jumis? Kaip sakė S. Freud: „Viskas ateina iš vaikystės“. Tad pamąstykite, kokie Jūsų santykiai yra su Jūsų mama? Ar santykiai su anyta nėra kontrperkėlimas? O gal Jus taip išbalansuoja esama situacija, nes nesijaučiate saugi savo santykiuose su vyru?

Kad ir ką atsakytumėte į šiuos klausimus, tikrai žinau, kad darbas su savimi visuomet atneša naudos ne tik Jums asmeniškai, bet ir visiems, esantiems šalia Jūsų, nes tarpasmeniniuose santykiuose keičiantis vienam, keičiasi ir kitas…Tad nuoširdžiai linkiu sėkmės keičiant situaciją arba savo požiūrį į ją.