Kaip elgtis, kai vaikas lipa ant galvos
Su šei­mos psi­cho­lo­ge Eri­ka Kern kal­ba­mės ne apie vai­ko ir tė­čio va­ka­ri­nį iš­dy­ka­vi­mą, kai ma­žy­lis ka­bi­na­si už spran­do ir vai­di­na, kad jo­ja ant ark­liu­ko. Kal­ba daug rim­tes­nė – apie vai­kus, ku­rie ne­klau­so, rei­ka­lau­ja ir nuo­lat šok­di­na tė­vus.

– Ar jūs, psichologai, pastebite, kad daugėja vaikų, kuriems tėvai nebėra joks autoritetas?

– Dirbdama su šeimomis įsitikinu, kad vis daugiau tėvų nebežino, kaip elgtis su vaikais, kaip palaikyti tvarką, kaip ugdyti vaikų pagarbą sau ir aplinkiniams. Nors iš autokratinės santvarkos senokai išsivadavome, jau yra tėvų, kurie patys gimė atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, bet demokratiniai auklėjimo metodai dar tik skinasi kelią.

Auklėti vaikus demokratiškai tikrai daug sudėtingiau nei juos „sutvarkyti“ autokratiniais metodais – bausmėmis, grasinimais, prievarta ar gąsdinimu. Autokratiniai metodai tikrai veikia – autokratiškų tėvų vaikai paklusnesni, ramesni (iš išorės) ir atrodo, kad yra pagarbesni. Tai, kad jie prikaupę pykčio, noro atsiteisti, noro pasiekti savo galią – irgi tiesa, tik jie šiuos jausmus dažniau bus linkę slėpti.

Nors autokratiniai metodai suveikia greičiau, tėvų sąmoningumas nuolatos auga ir vis daugiau tėvų nenori būti prievaizdais savo vaikams, siekia užauginti drąsų, laisvą individą.

Erika Kern: „Jei jaučiate, kad viską vaikams atidavėte, o jie nedėkingi ir jumis nesirūpina, vadinasi, save apgavote, – tai, ką davėte vaikams, buvo labiau reikalinga jums patiems.“

Šis vyksmas yra nuostabus, juo reikia džiaugtis, netrikdyti jo. Deja, čia ir prasideda pirmos kliūtys. Tėvai, nusprendę demokratiškai auklėti vaikus, suklumpa vos pradėję. Pasirodo, kad autokratinius metodus – gal iš savo tėvų, o gal iš to laiko santvarkos – jie yra išmokę ir prireikus gali prie jų grįžti. Tačiau iš kur žinoti, kas yra demokratinis auklėjimas? Dauguma tėvų nueina paprasčiausiu ir įprasčiausiu keliu – imasi priešingo požiūrio tam, nuo kurio nori atsispirti, – autokratiniai metodai keičiami ne į demokratinius, o į... lepinimą ir anarchiją.

Ar reikia tėvus kaltinti už tai? Na, tikrai ne. Teisingiausia būtų tai vertinti kaip pereinamąją stadiją. Taip, ji ilga. Visuomenei keistis reikia duoti daug laiko.

Šiandien vaikai visi tokie

– Neklausantis, negerbiantis tėvų vaikas – prigimtis ar auklėjimas?

– Vienareikšmiškai – tai auklėjimo rezultatas. Truputį paaiškinsiu, kaip tai nutinka. Jau 2–3 metų vaikas ima aktyviai reikšti savo norą būti lygiaverčiu šeimos nariu ir priimti savo asmeninius sprendimus. Mažutės jo intelektinės galios jam neleidžia išmąstyti, kaip konstruktyviai parodyti savo svarbą, tad vaikas eina paprasčiausiu keliu – kai tėvai ką nors pasiūlo, ko nors prašo ar reikalauja, vaikas siekia priešingo. Atrodo, kad vaikas prieštarauja viskam, ką tik tėvai sako. „Laikas eiti miegelio“ – „nenoriu miego“. „Dar neikim miegoti“ – „labai noriu miego“.

Šiame dar gana ankstyvame vaikų ir tėvų santykių etape tėvai iš tiesų sutrinka ir nežino, ką daryti. Jie supranta, kad jei stipriau spustelsi, vaiką vis dar galima sutramdyti, tačiau aprėkę ar nubaudę atžalą, tėvai dažniausiai jaučiasi prastai. Nors sutvarkius situaciją autokratiniais metodais, vaikas nurimsta, o dar dažniau pradeda bandyti įtikti, šiandien tėvai galios jausmu mėgaujasi vis rečiau ir vis dažniau nori auginti laisvus ir laimingus, o ne paklūstančius ir pataikaujančius individus. Tad ką jie daro? Ogi atsitraukia – leidžia vaikui daryti nesąmones. Tokiu būdu vaikas, užuot pasiekęs lygiavertiškumą, pradeda ragauti galios jausmo, o ji – saldi.

Vaiko sąmoningumas net neprilyginamas suaugusiojo sąmoningumui, tad jam savo galios troškimą suvaldyti sudėtingiau. Taip vaikas ima siekti daugiau galios, daugiau savo valios demonstravimo įrodymų, o tėvai, dažniausiai apimti nevilties, blaškosi tarp autokratijos ir lepinimo, dažniau vis dėlto rinkdamiesi lepinančią – o tai reiškia, kad ir apleidžiančią – poziciją.

Taip vaiko nepagarba suaugusiesiems ir aplinkai auga, o tėvai vis mažiau nutuokia, ką su tuo daryti. Žinojimas ar matymas (gatvėje, restorane, mokyklėlėje) kitų tokių pačių nepagarbių vaikų nuramina sukilusį nerimą ir dažniausiai paskatina dar vieną klaidingą idėją – kad „šiandieniniai vaikai visi tokie“.

Gal vaikus išpaikino psichologai

– Ar vaikų nepaklusnumas nekyla dėl psichologų patarimų: išveskite minutei ant nusiraminimo kėdutės, jokiu būdu nešaukite, pats nusiraminkite. Gal psichologai dirba „juodą“ darbą to mokydami tėvus?

– Psichologai paprastai remiasi ne savo išmintimi, o pasiteisinusiais metodais, kurių efektyvumą įrodė laikas, tyrimai ir daugybės psichologų bei šeimų patirtis. Šiandien jau labai mažai psichologijos šakų, kurios yra naujos. Jei siūlomiems metodams 100 metų (o demokratinio auklėjimo mokymams tikrai ne mažiau) ir jie vis dar nėra paneigti, veikia, vadinasi, jie yra teisingi.

Psichologai paprastai yra pagarbių, lygiaverčių santykių šalininkai, tad nenuostabu, kad jie nepataria tėvams kuo greičiau grįžti prie autokratinių metodų (rėkimo, griežto drausminimo, bausmių). Nors ir labai traukia žengti atgal į tai, kas „veikė“, raginčiau nepasiduoti ir rasti būdą auginti sąmoningus, drąsius, kūrybiškus ir pagarbius piliečius.

Kad gerbtų, bet nebijotų

– Kaip auklėti, kad vaikas gerbtų mus ir kitus suaugusiuosius bei vienmečius?

– Nubrėžkite vaikui ribas. Mylėkite jį už tai, kad jam sekasi ir nesiseka jų laikytis, bet ribų paisykite. Gerbkite savo vaikus kaip lygiaverčius partnerius: kalbėkitės, tarkitės ir aiškinkite jiems suprantama kalba, bet ne iš galios pozicijos.

Gerbkite ir mokykitės mylėti kitus žmones, dirbkite su savimi, kad galėtumėte būti pagarbos modelis savo vaikams. Nepaliaukite save ir savo draugus tėvus remti bei drąsinti, suklupę nenuleiskite rankų, bet priminkite sau, kad stengiatės, kad tos pastangos jau duoda rezultatą, net jeigu jums ir sunku jį atpažinti.

Ir… mokykitės, domėkitės, kalbėkite su kitais tėvais, lankykite tėvų grupes – taip ne tik išmoksite demokratinio auklėjimo metodų, bet ir pagerės jūsų pačių pasitikėjimas savimi, kaip tėvais.

Meilė – privaloma sąlyga

– Visas auklėjimas dabar paremtas meile. Kaip atskirti meilę nuo pataikavimo?

– Taip, auklėjant vaikus meilė yra privaloma sąlyga, tačiau ji taip skirtingai interpretuojama, kad tėvams labai lengva paklysti. Nepamirškime to, kad mylėti, deja, galime labai skirtingai.

Štai vienam atrodys, kad jis myli savo vaikus, nes jiems jaučia šilumą, artumą, jų pasiilgsta, jam patinka jų gyvenimas, jam liūdna, kai vaikams liūdna, ir sunku, kai vaikams sunku. Tačiau jis supranta, kad vaikų ir jo gyvenimas yra atskiras, ir kiekvienas eina savo vaga. Jo pareiga – padėti vaikams augti kuo atsakingesniems, bet ne mažesnė pareiga ir rūpintis savirealizacija.

Kitas irgi labai mylės savo vaikus, jų pasiilgs ir mėgausis su jais leisdamas laiką. Tik jis savo vaikais dar ir didžiuosis, apie juos kalbės ir girsis draugams, pažįstamiems, kur tik pasisuks, vis pasakos apie savo vaikus, iškeldamas jų gyvenimą ir laimėjimus aukščiau nei savo gyvenimą ir jo esmę.

Ar abi šios meilės yra meilės? Jeigu atvirai – tai ne. Pirmoji – tikra, besąlygiška meilė vaikams, o antroji – ne visai. Antrame pavyzdyje vaikų laimėjimais tėvai naudojasi savo vertei pakelti ir įtvirtinti. Nors ir pirmuoju, ir antruoju atveju tėvai įsitikinę, kad vaikus myli visa širdimi, iš tiesų ši meilė labai skiriasi, ir antroji yra labiau meilė sau nei vaikams.

Po šios įžangos grįšiu prie pataikavimo ir meilės skirtumo. Pataikavimo pavyzdys labai paprastas: jei vaikas spyrė mamai, kad toji nenupirko jam naujo automobilio, mama (kad ir nepatenkinta bei burbėdama) tą automobilį nupirks, sau įrodydama, jog taip elgiasi dėl šventos ramybės, o iš tiesų – iš apsileidimo ir tinginystės arba iš bejėgiškumo ir nusivylimo savimi.

Kokia mūsų ateitis senatvėje

– Ar vaikai, kurie neišmoko gerbti savo tėvų, juos mylės ir prižiūrės senatvėje?

– Greičiausiai, kad ne. Tačiau jei tėvai vaikus žemins, tai rezultatas bus toks pats, nebent vaikus tėvai taip suluošins, kad tie visam gyvenimui liks paklusnūs „geručiai“. Ar tikrai to norime savo vaikams? Siūlyčiau vaikus auklėti taip, kad jums visų pirma būtų akivaizdu, jog vaikai jūsų nepaliks likimo valiai. Iš kur tai žinoti? Ogi tiesiog žinoti, intuityviai jausti. Jei taip nesijaučiate, vadinasi, laikas eiti mokytis pagarbaus ir demokratinio vaikų auklėjimo ir ne mažiau svarbu – mokytis atleisti savo tėvams bei mokytis mylėti kitus žmones, įskaitant ir savo tėvus (jei taip nesijaučiate). Niekada nevėlu.

Jeigu jaučiate, kad viską vaikams atidavėte, o šie nedėkingi ir jumis nesirūpina, vadinasi, save apgavote, – tai, ką davėte vaikams, buvo reikalingiau jums patiems.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“