Jo­a­na Bi­kul­čie­nė: „Šio­je is­to­ri­jo­je aš – sraig­te­lis“
„Per vi­­sus skan­­da­­lus, su­­si­­ju­­sius su krau­­jo cen­­tru, po­­li­­ti­­kai už­­si­­dir­­bi­­nė­­jo rei­­tin­­gus. Bet ar nors vie­­nas ėmė­­si spręs­­ti pro­b­le­­mas? Ne, šiek tiek kos­­me­­tiš­­kai kai ku­­rias sri­­tis pa­­tvar­­kė. Bet tik tiek. Svei­­ka­­tos ap­­sau­­gos mi­­nis­­te­­ri­­jo­­je – še­­ši pa­­ta­­rė­­jai an­­ti­­ko­­rup­­ci­­jos klau­­si­­mais, bet kal­­bė­­tis nė­­ra su kuo, nes mū­­sų sri­­ties nie­­kas ne­­iš­­ma­­no. Nuo­­šir­­džiai už­­jau­­čiu bū­­si­­mą Na­­cio­­na­­li­­nio krau­­jo cen­­tro va­­do­­vą. Jei dirbs ne val­­diš­­kai, kaip ban­­džiau aš, bus blo­­gas, jei sė­­dės ir tik at­­sa­­ki­­nės į raš­­tus, ka­­den­­ci­­jos pa­­bai­­go­­je taip pat  bus blo­­gas“, – sa­­ko bu­­vu­si Na­­cio­­na­­li­­nio krau­­jo cen­­tro va­­do­­vė Jo­­a­­na Bi­­kul­­čie­­nė.

– Pra­dė­ki­me nuo pa­reikš­tų įta­ri­mų, už ku­riuos, bent kaip bu­vo skel­bia­ma, jums gre­sia bau­da ar­ba lais­vės at­ėmi­mas iki sep­ty­ne­rių me­tų. Kaip pa­ti juos ver­ti­na­te?

– Kal­ti­na, kad vie­nai įmo­nei, šiuo at­ve­ju tur­būt „So­lis tri­bus“, su­da­riau są­ly­gas mo­no­po­li­zuo­ti rin­ką. Ne­va, nie­kas ki­tas ne­ga­lės steig­ti krau­jo do­no­rys­tės įstai­gų. No­rė­čiau pra­neš­ti, kad Lie­tu­vo­je krau­jo do­no­rys­tės įstai­gos yra dvie­jų ti­pų: pir­ma – ne­ pel­no sie­kian­ti vie­šo­ji as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­ga, ku­rią steigia tik Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja. Ki­tas ti­pas, nu­ma­ty­tas Far­ma­ci­jos įsta­ty­me. Šios ga­li bū­ti pri­va­čios, pel­no sie­kian­čios, ta­čiau joms yra už­draus­ta im­ti krau­ją ir nau­do­ti jį trans­fu­zi­joms tiks­lams. Tai­gi, jos ga­li im­ti tik plaz­mą plaz­mo­fe­re­zės bū­du ir nau­do­ti ją, kaip nu­ma­ty­ta li­cen­ci­jo­je, vais­ti­niams pre­pa­ra­tams ga­min­ti. Tie­sa, Lie­tu­vo­je nė­ra nė vie­no plaz­mo­fe­re­zės cen­tro. Po ki­lu­sių skan­da­lų ini­ci­ja­vo­me, kad šie cen­trai tu­ri va­do­vau­tis krau­jo do­no­rų ne­at­ly­gi­ni­mo prin­ci­pu. To­dėl jų ir nė­ra. O ne to­dėl, kad taip Bi­kul­čie­nė už­si­no­rė­jo.

Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras kaip vals­ty­bi­nė įstai­ga pri­va­lo tu­rė­ti as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros li­cen­ci­ją, ku­rią iš­duo­da Ak­re­di­ta­vi­mo tar­ny­ba. Taip pat ga­li, bet ne­pri­va­lo tu­rė­ti far­ma­ci­nes li­cen­ci­jas. Pa­vyz­džiui, iš krau­jo do­no­rys­tės įstai­gų tik Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras tu­ri plaz­mos, kaip pir­mi­nės ža­lia­vos krau­jo pre­pa­ra­tų ga­my­bai, li­cen­ci­ją. Anks­čiau ji bu­vo di­des­nės ap­im­ties dėl vais­tų ga­my­bos, bet pa­keis­ta, nes pas­ku­ti­niai vais­tai Lie­tu­vo­je pa­ga­min­ti 2006-ai­siais me­tais.

– Jau ne pir­mam krau­jo cen­trų va­do­vui pa­reiš­kia­mi įta­ri­mai ir vi­są­laik už­kliū­na li­ku­ti­nė krau­jo plaz­ma, ku­rios, jei ne­klys­tu, Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai su­kaup­ta – skai­čiuo­ja­ma to­no­mis. Su­si­da­ro įspū­dis, kad iš jos ga­li­ma pra­suk­ti mi­li­jo­ni­nį „biz­nį“.

– Čia mes sau at­ro­do­me di­de­li. Iki įsto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą Lie­tu­vo­je iš krau­jo plaz­mos bu­vo ga­mi­na­mas al­bu­mi­nas, ta­čiau ga­myk­la bu­vo už­da­ry­ta, nes ne­ati­ti­ko ge­ros ga­my­bos prak­ti­kos rei­ka­la­vi­mų. Ga­lė­jo­me sta­ty­ti nau­ją, bet per me­tus lie­ka ne dau­giau nei de­šimt tūks­tan­čių lit­rų plaz­mos. Vais­tų ga­min­to­jams tai – la­šas jū­ro­je. Pa­vyz­džiui, no­rint pa­ga­min­ti to­kio vais­ti­nio pre­pa­ra­to kaip imu­nog­lo­bu­li­nas, kad įmo­nė veik­tų ne­nuos­to­lin­gai, rei­kia dvi­de­šimt to­nų plaz­mos. Tai­gi di­de­liems ga­min­to­jams esa­me ne­pa­trauk­lūs dėl ma­žu­mo.

Be to, pas mus il­gą lai­ką bu­vo ne­ko­kia epi­de­mio­lo­gi­nė si­tu­a­ci­ja. O ir mū­sų plaz­ma yra li­ku­ti­nė, ki­taip, kad ir kaip ne­gra­žiai skam­bė­tų, – ant­ra­rū­šė. Vais­tų ga­myk­los yra lin­ku­sios pirk­ti plaz­mą iš plaz­mo­fe­re­zės cen­trų. Plaz­mą žmo­gus ga­li duo­ti kas dvi sa­vai­tes. Tai ga­ran­tuo­ja di­des­nį sau­gu­mą. To­dėl ir plaz­mo­fe­re­zės cen­trai sten­gia­si tu­rė­ti nuo­la­ti­nius do­no­rus. Krau­ją gi žmo­gus vi­du­ti­niš­kai duo­da du kar­tus per me­tus. Ir ga­li bū­ti taip, kad net mo­der­niau­sia įran­ga lan­go pe­ri­odu ga­li ne­ap­tik­ti vi­ru­so. Mū­sų plaz­ma nė­ra blo­ga, bet ją lai­ko pa­vo­jin­ges­ne, jos ma­žiau rei­kia, ji pi­ges­nė ir ma­žes­nė jos pa­klau­sa.

– Lie­tu­vo­je yra trys krau­jo cen­trai, ta­čiau iš ki­tų dvie­jų ne­si­gir­di, kad jie tu­rė­tų pro­ble­mų dėl li­ku­ti­nės krau­jo plaz­mos?

– Taip, yra dar du ne­di­de­li krau­jo cen­trai: vie­nas – San­ta­ros kli­ni­ko­se, ki­tas – Kau­no kli­ni­ko­se. San­ta­ros kli­ni­kos krau­ją daž­niau­siai ima afere­zės bū­du, tuo­met pa­ima­mi tik erit­ro­ci­tai, o vi­sa ki­ta grą­ži­na­ma žmo­gui, įskai­tant ir plaz­mą. Tai – ge­ro­kai bran­ges­nis krau­jo kom­po­nen­tų su­rin­ki­mas. Ta­čiau at­si­žvel­giant į tai, kad jie gy­do daug on­ko­lo­gi­nių pa­cien­tų gal­būt ir pa­tei­si­na­mas toks bran­gus krau­jo kom­po­nen­tų ga­mi­ni­mas. Kau­no kli­ni­kų cen­tras kol kas li­go­ni­nės krau­jo kom­po­nen­tų po­rei­kio pats ne­pa­ten­ki­na, to­dėl di­de­lę da­lį tie­kia Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras.

– Ko­dėl tuo­met Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras ne­ga­li vi­sų do­na­ci­jų im­ti afe­re­zės bū­du, taip iš­veng­da­mas gal­vos skaus­mo, kur po to dė­ti li­ku­ti­nę krau­jo plaz­mą?

– San­ta­ros kli­ni­kos tu­ri apie dvi­de­šimt tūks­tan­čių do­na­ci­jų per me­tus. Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras – sep­ty­nias­de­šimt tūks­tan­čių. Jei vi­sos šios do­na­ci­jos bū­tų ima­mos afe­re­zės bū­du, pir­ma, pri­trūk­tu­me do­no­rų, an­tra, li­go­nių ka­sos tik­rai ne­mo­kė­tų už to­kius bran­gius krau­jo kom­po­nen­tus, o li­go­ni­nės jų ne­įpirk­tų. Ga­mi­na­me tai, ko rei­kia li­go­ni­nėms. O joms rei­kia erit­ro­ci­tų, ku­rie jau ke­le­tą me­tų yra leu­ko­fil­truo­ti, trom­bo­ci­tų, ku­riuos tie­kia­me su­kaup­tus, ir švie­žiai šal­dy­tos plaz­mos.

– Ko­dėl sa­ko­te, jog bū­tu­mė­te pri­trū­kę do­no­rų, jei erit­ro­ci­tus, ku­rių gy­dy­mo įstai­goms rei­kia dau­giau­siai, bū­tu­mė­te ėmę afe­re­zės bū­du?

– Do­no­ras (vy­ras – red.past.) krau­jo ga­li duo­ti kas du mė­ne­sius, jei ima­mas vi­sas krau­jas. Afe­re­zės bū­du krau­jo ga­li duo­ti kas ke­tu­ris mė­ne­sius, nes rei­kia dau­giau lai­ko, kad at­si­ga­min­tų ge­le­žies at­sar­gos. Tie­sa, ne vi­siems do­no­rams jis per tiek lai­ko pa­sie­kia nor­mą. Imant vi­są krau­ją tau­so­ja­mas do­no­ras.

– Kaip su­pran­tu, vais­tai, ku­rie ga­mi­na­mi iš krau­jo plaz­mos, gy­dy­mo įstai­goms bet ko­kiu at­ve­ju rei­ka­lin­gi. Jei mes pa­tys jų ne­ga­mi­na­me, va­di­na­si, per­ka­me iš ki­tų ša­lių?

– Vais­tus gy­dy­mo įstai­gos per­ka vie­šų­jų pir­ki­mų bū­du. Rin­kos ly­de­riai Lie­tu­vo­je – „Oc­tap­har­ma“, „Bax­ter“, gal dėl re­tes­nių pre­pa­ra­tų dar yra kas. Taip, šiuo at­ve­ju yra toks eti­nis kon­flik­tas, ko­dėl, tar­kim, Bul­ga­ri­jos do­no­ras tu­ri pa­si­rū­pin­ti, kad Lie­tu­vos pa­cien­tai gau­tų vais­tus, ga­mi­na­mus iš krau­jo plaz­mos.

– Per ket­ve­rius jū­sų va­do­va­vi­mo me­tus kas bu­vo da­ro­ma su krau­jo plaz­ma?

– Kai at­ėjau va­do­vau­ti, ma­no pro­gra­mo­je bu­vo nu­ma­ty­tas punk­tas, kad kai jau bus pa­siek­ta šim­tap­ro­cen­ti­nė ne­at­ly­gin­ti­na krau­jo do­no­rys­tė, la­bo­ra­to­ri­ja ak­re­di­tuo­ta, reiks im­tis plaz­mos klau­si­mų.

Prieš pen­ke­rius me­tus, Na­cio­na­li­niam krau­jo cen­trui tuo­met dar va­do­va­vo Vy­te­nis Ka­li­ba­tas, ki­lus skan­da­lui dėl par­duo­da­mos krau­jo plaz­mos su Lie­tu­va nė vie­nas tie­kė­jas ne­no­rė­jo tu­rė­ti rei­ka­lų. Pra­dė­ju­si va­do­vau­ti įstai­gai ra­dau ne­pa­si­ra­šy­tą su­tar­tį su slo­va­kų kom­pa­ni­ja „Imu­na“. Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ne­lei­do jos pa­si­ra­šy­ti V.Ka­li­ba­tui, no­rė­da­mi, kad ją įver­tin­tų ir nau­jas va­do­vas. Ta­čiau ne­la­bai bu­vo ką svars­ty­ti, tiks­liau, ne­tu­rė­jo­me ki­tos iš­ei­ties – tik pa­si­ra­šy­ti. Pro­ble­mų bu­vo, nes slo­va­kai ma­ži­no kai­ną sa­ky­da­mi, kad plaz­ma – per „se­na“ ar­ba per „jau­na“, ta­čiau tai vis tiek bu­vo ge­riau, nei ją nu­ra­ši­nė­ti.

– Nu­ra­šo­ma, pa­pras­tai kal­bant, iš­me­ta­ma į šiukš­lia­dė­žę...

Taip, šiuo at­ve­ju yra toks eti­nis kon­flik­tas, ko­dėl, tar­kim, Bul­ga­ri­jos do­no­ras tu­ri pa­si­rū­pin­ti, kad Lie­tu­vos pa­cien­tai gau­tų vais­tus, ga­mi­na­mus iš krau­jo plaz­mos.

– Oi, ne! Nu­ra­šo­ma – ly­gu bran­giai uti­li­zuo­ja­ma. Jos taip pa­pras­tai ne­iš­me­si, čia gi me­di­ci­ni­nė at­lie­ka ir uti­li­zuo­ja­mas ki­log­ra­mas plaz­mos kai­nuo­ja dau­giau kaip eu­rą. Ta­čiau iš kar­to jos ne­ga­li uti­li­zuo­ti. Pri­va­lai tre­jus me­tus ją iš­lai­ky­ti mi­nus tris­de­šim­ties laips­nių šal­dy­tu­ve. Tam rei­ka­lin­gos mil­ži­niš­kos elek­tros ener­gi­jos są­nau­dos, san­dė­liai ir tik po to ji uti­li­zuo­ja­ma. Ar tai pro­tin­ga?

Su­pran­tu, žmo­nės pik­ti­na­si, kai iš­girs­ta apie krau­jo plaz­mos par­da­vi­mą. Tie­sa, daž­nai su­mai­šo sa­ky­da­mi, kad do­no­rų krau­jas par­duo­da­mas. Bet iš da­lies jų pyk­tis su­pran­ta­mas. Kas da­vė tei­sę vals­ty­bei im­ti ir par­duo­ti li­ku­ti­nę krau­jo plaz­mą, kaip ko­kiai ne­ci­vi­li­zuo­tai ša­liai?

– O koks ki­tas va­rian­tas, jei ne par­duo­ti? Sta­ty­ti sa­vo ga­myk­lą, ku­ri, kaip iš­si­aiš­ki­no­me, bū­tų nuos­to­lin­ga?

– Ki­tos ša­lys, tiek krau­jo kom­po­nen­tais, tiek vais­ti­niais pre­pa­ra­tais iš plaz­mos ap­si­rū­pi­na pa­čios. Tai ne­reiš­kia, kad sta­to ga­myk­las. Ne, tie­siog vals­ty­bė su­da­ro su­tar­tį su tie­kė­ju pen­ke­riems ar net de­šim­čiai me­tų, kad jam at­si­pirk­tų in­ves­ti­ci­jos į plaz­mos cen­trų įren­gi­mą, do­no­rų ap­rū­pi­ni­mą. Už tai vals­ty­bė iš sa­vo gy­ven­to­jų gau­na ža­lia­vos, šiuo at­ve­ju krau­jo plaz­mos, pa­ga­min­ti vais­tus, ku­rie tie­kia­mi li­go­ni­nėms. Tai lai­ko­ma ci­vi­li­zuo­tu ke­liu. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos re­ko­men­da­ci­jo­se nu­ro­do­ma, kad kiek­vie­na ša­lis tu­ri ap­si­rū­pin­ti ne tik krau­jo kom­po­nen­tais, bet ir vais­ti­niais pre­pa­ra­tais.

– Li­ku­ti­nės plaz­mos pro­ble­ma eg­zis­tuo­ja ke­le­rius me­tus. Ban­dė­te šį klau­si­mą spręs­ti su Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja?

– Siū­liau, kad bū­tų įsteig­ta krau­jo ta­ry­ba, į ku­rios su­dė­tį įei­tų ir mi­nis­te­ri­jos, ir krau­jo cen­trų at­sto­vai, do­no­rai bei pa­cien­tai, tu­rin­tys spren­džia­mą­jį bal­są. Da­bar gi mi­nis­te­ri­ja yra vi­siš­kai nu­si­ša­li­nu­si nuo spren­di­mo, ką da­ry­ti su li­ku­ti­ne krau­jo plaz­ma, vi­są at­sa­ko­my­bę pa­lie­kant Na­cio­na­li­nio krau­jo cen­tro va­do­vui, ku­ris iš es­mės tu­ri pri­im­ti po­li­ti­nį spren­di­mą. Te­gul tik ne­ap­si­me­ta, kad tai – ne po­li­ti­nis spren­di­mas. Tai juk – na­cio­na­li­nis tur­tas. Vi­suo­se kon­gre­suo­se plaz­mos per­dir­bė­jai įspė­ja, kad sep­ty­nias­de­šimt pro­cen­tų vais­tų iš plaz­mos pa­ga­mi­na­ma JAV. Įvy­kus epi­de­mio­lo­gi­nei ka­tast­ro­fai be vais­tų pir­miau­sia liks tos ša­lys, ku­rios ne­tu­ri sa­vo ža­lia­vos ir su­tar­čių jai per­dirb­ti į vais­tus. Jei vals­ty­bei ne­rū­pi jos pa­cien­tai, te­gul vis­kas lie­ka, kaip da­bar yra. Skam­ba lyg fan­ta­zi­ja, bet prieš pen­ke­rius me­tus ka­ras Uk­rai­no­je ir­gi at­ro­dė ne­įti­kė­ti­nas.

– Ke­lis kar­tus vie­šo­jo­je erd­vė­je mi­nė­jo­te vais­tų ga­min­to­ją „Oc­tap­har­ma“. Esą pa­gal jos at­sto­vo Lat­vi­jo­je skun­dą jums bu­vo pa­reikš­ti kal­ti­ni­mai. Ar Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras ka­da nors yra dir­bęs su šia įmo­ne?

– Taip, yra. Per vie­šuo­sius pir­ki­mus, dar tais lai­kais, kai li­go­ni­nės tiek krau­jo kom­po­nen­tų, tiek ir pa­ga­min­tų vais­tų iš plaz­mos pir­ki­mui skelb­da­vo kon­kur­sus. (Taip krau­jo kom­po­nen­tai bu­vo per­ka­mi iki 2010 me­tais pa­keis­tos tvar­kos – red. past.) NKC yra pir­kęs iš „Oc­tap­har­ma“ pa­ga­min­tus vais­tus ir ban­dė da­ly­vau­ti li­go­ni­nių skel­bia­muo­se kon­kur­suo­se. Bai­gė­si nuos­to­liu. Nes „Oc­tap­har­ma“ pa­siū­ly­da­vo ma­žes­nę kai­ną. Ši kom­pa­ni­ja yra ne­ma­žai ben­dra­dar­bia­vu­si su bu­vu­siu pri­va­čiu Kau­no krau­jo cen­tru ir jo va­do­vu Ven­slaus­ku. Be to, ši kom­pa­ni­ja Lat­vi­jo­je yra su­kū­ru­si plaz­mos pir­ki­mo mo­no­po­lį. Ka­dan­gi, jau man va­do­vau­jant įstai­gai, su­tar­tis su slo­va­kais dėl plaz­mos pir­ki­mo bai­gėsi, „Oc­tap­har­ma“ no­rė­jo ją pirk­ti. Ta­čiau mes no­rė­jo­me ne vien pir­ki­mo, bet ir kom­plek­si­nės pa­slau­gos.

– Ką tu­ri­te ome­ny­je, sa­ky­da­ma ne pir­ki­mo, o kom­plek­si­nės pa­slau­gos?

Ka­dan­gi, jau man va­do­vau­jant įstai­gai, su­tar­tis su slo­va­kais dėl plaz­mos pir­ki­mo bai­gėsi, „Oc­tap­har­ma“ no­rė­jo ją pirk­ti. Ta­čiau mes no­rė­jo­me ne vien pir­ki­mo, bet ir kom­plek­si­nės pa­slau­gos.

– Kad įmo­nė įsi­pa­rei­go­tų ne tie­siog nu­pirk­ti li­ku­ti­nę krau­jo plaz­mą, bet iš jos pa­ga­min­tų ir par­vež­tų at­gal vais­tus. Tas tie­kė­jų, įskai­tant „Oc­tap­har­mą“, ne­do­mi­no. Vi­si mums siū­lė pa­ga­min­ti vais­ti­nius pre­pa­ra­tus, bet už mū­sų pi­ni­gus. Ko­dėl to ne­da­rė­me? Pir­ma, tam ne­tu­ri­me pi­ni­gų. An­tra, ga­myk­la pa­ga­min­tų vis­ką, kas ga­mi­na­ma iš krau­jo plaz­mos, ta­čiau ne­bū­ti­nai tų vais­tų, ku­rių mums rei­kia. Pa­gal to­kį pla­ną Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras tu­rė­tų im­ti pa­sko­lą iš ban­ko, iš­vež­ti plaz­mą, kad iš jos bū­tų pa­ga­mi­na­mi vais­tai, ta­da par­si­vež­ti ir da­ly­vau­ti gy­dy­mo įstai­gų vie­šuo­siuo­se pir­ki­muo­se ban­dy­da­mas juos re­a­li­zuo­ti. Ban­kro­tas ga­ran­tuo­tas, nes tarp­tau­ti­nės kom­pa­ni­jos, ku­rių ap­im­tys ge­ro­kai di­des­nės nei krau­jo cen­tro, bent dviem cen­tais pa­siū­lys ma­žes­nę kai­ną ir lai­mės vi­sus kon­kur­sus.

– Bet kon­kur­se kai­nos vie­šai ne­skel­bia­mos...

– Ne­skel­bia­mos, bet vie­šo­ji įstai­ga pa­gal įsta­ty­mus pri­va­lo vie­šai skelb­ti vi­sas su­tar­tis. Tai­gi, jie leng­vai ap­skai­čiuo­tų sa­vi­kai­ną. Tuo­met sa­vą­ją te­rei­kė­tų ke­liais cen­tais su­ma­žin­ti. Mes vais­tų ne­par­duo­tu­me, pa­si­baig­tų jų ga­lio­ji­mas ir tek­tų juos uti­li­zuo­ti. Tuo­met tik­rai ga­lė­tu­me kal­bė­ti apie Jo­a­nos Bi­kul­čie­nės pa­da­ry­tą ža­lą vals­ty­bei.

Ne­no­riu ti­kė­ti, kad šiuo at­ve­ju kon­ku­ren­tas, pa­si­nau­do­da­mas Lie­tu­vos spe­cia­lio­sio­mis tar­ny­bo­mis, tie­siog iš­eli­mi­na­vo ki­tą kon­ku­ren­tą vi­sais ly­giais. Ne­gra­ži ko­va, bet far­ma­ci­nin­kų pa­sau­ly­je tai – nie­ko nau­jo. Lie­ka ste­bė­ti, ar vis­kam ap­ri­mus, ne tos ap­skun­du­sios kom­pa­ni­jos atstovas ar jos part­ne­riai nu­pirks li­ku­ti­nę plaz­mą.

– Vie­šo­jo­je erd­vė­je mi­ni­ma, jog pa­si­ra­šė­te su­tar­tį ir par­da­vė­te krau­jo plaz­mą kom­pa­ni­jai, ku­ri ne­tu­ri li­cen­ci­jos.

– At­virkš­čiai, nei esu kal­ti­na­ma, Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras plaz­mos nie­kam ne­par­da­vė, o pa­si­ra­šė su­tar­tį su tie­kė­ju „So­lis tri­bus“, ku­ris įsi­pa­rei­go­jo į Lie­tu­vą par­vež­ti ir už­re­gist­ruo­ti iš lie­tu­viš­kos plaz­mos pa­ga­min­tus vais­tus. Ma­ža to, NKC kaip par­tne­ris, da­ly­vau­tų šių vais­tų pla­ti­ni­me gy­dy­mo įstai­goms, o už di­stri­bu­ci­ją už­si­dirb­tų pa­pil­do­mų lė­šų, pa­vyz­džiui, at­ly­gi­ni­mams di­din­ti. Juk Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja al­gas ke­lia gy­dy­mo įstai­gų me­di­kams, o įkai­nis už krau­jo kom­po­nen­tus ne­si­kei­čia jau ko­ne dešimt me­tų.

Bet grįž­tant prie te­mos, pa­si­ra­šėm su­tar­tį, kad jei­gu įmo­nės veik­lai rei­kės ko­kios nors li­cen­ci­jos ar lei­di­mo, ji pri­va­lės jį tu­rė­ti.

– Ar su skun­du, ku­rį pa­tei­kė „Oc­tap­har­ma“ at­sto­vas, te­ko su­si­pa­žin­ti anks­čiau?

– Vi­si man pa­reikš­ti įta­ri­mai su­ra­šy­ti pa­gal kom­pa­ni­jos „KEDRION Biop­har­ma“ kon­ku­ren­tų, vais­tų ga­min­to­jos „Oc­tap­har­ma“ at­sto­vo Lat­vi­jo­je, skun­dą. Mums tą skun­dą bu­vo per­siun­tu­si Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja. At­sa­kė­me, kas skun­de bu­vo pa­ra­šy­ta, tei­kė­me vi­są in­for­ma­ci­ją mi­nis­te­ri­jai, ta­rė­mės, klau­sė­me, ką da­ry­ti, nes Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras pats už­si­dir­ba pi­ni­gus, jis at­sa­kin­gas už sa­vo tur­tą. Mes – ne biu­dže­ti­nė įstai­ga, nie­kas ne­duo­da jo­kių pi­ni­gų. Tu­rė­da­vai ieš­ko­ti ko­mer­ci­nių spren­di­mų, nau­din­giau­sių įstai­gai. Kai pa­ma­čiau, kad yra to­kie įta­ri­mai, pa­ti pa­ra­šiau į STT raš­tą ir pa­pra­šiau, kad at­ei­tų ir iš­tir­tų ši­tą su­tar­tį an­ti­ko­rup­ci­niu po­žiū­riu.

O mi­nis­te­ri­jo­je yra še­ši pa­ta­rė­jai ko­rup­ci­jos kau­si­mais, ta­čiau kal­bė­tis nė­ra su kuo. Nes nė­ra iš­ma­nan­čių šią sri­tį. Mi­nist­ras – po­li­ti­nė fi­gū­ra, bet ne tas žmo­gus, su ku­riuo ga­li ūki­niais klau­si­mais kal­bė­ti. Bet ne­la­bai kas ir sku­ba spręs­ti. Kad pa­tal­pų nė­ra, vi­si ži­no pen­ke­rius me­tus. Pa­tys nuo­mo­ja­me pa­to­gio­se vie­to­se, kad do­no­rai at­ei­tų. Bū­tent pa­to­gių vie­tų at­si­ra­di­mas ir lė­mė pen­kias­de­šimt pro­cen­tų sėk­mės, kad pa­siek­ta šim­tap­ro­cen­ti­nė ne­at­ly­gin­ti­na krau­jo do­no­rys­tė.

Tre­jus me­tus ra­šė­me vals­ty­bės in­ves­ti­ci­niams pro­jek­tams, pra­šė­me pi­ni­gų, kad di­de­lė­se re­gio­ni­nė­se li­go­ni­nė­se ga­lė­tu­me pa­sta­ty­ti va­di­na­muo­sius pro­tin­gus šal­dy­tu­vus, idant ne­rei­kė­tų su vie­nu mai­šiu­ku krau­jo kom­po­nen­tų laks­ty­ti iš vie­no Lie­tu­vos kraš­to į ki­tą. At­sa­ky­mas, ku­rį gau­da­vo­me: pro­jek­tas ge­ras, bet, at­si­pra­šo­me, pi­ni­gų vi­siems ne­už­ten­ka.

– Krau­jo cen­tras gy­ve­na iš įkai­nio už krau­jo kom­po­nen­tus, ku­ris, kaip mi­nė­jo­te ne­keis­tas be­veik de­šimt­me­tį. Kiek maž­daug per me­tus kai­nuo­ja krau­jo punk­tų iš­lai­ky­mas, ki­tos iš­lai­dos?

– Po­li­ti­kus aš su­pran­tu, jiems rei­kia rei­tin­gų. Man va­do­vau­jant su Na­cio­na­li­niu krau­jo cen­tru nė­ra bu­vę jo­kių pro­ble­mų, tie­siog bu­vo­me kaip ga­myk­la, ūkis­kai­ti­nė įmo­nė, pro­ble­mas tu­rin­ti spręs­ti čia ir da­bar.

Nuo va­sa­ros su ministerija su­si­ra­ši­nė­jo­me raš­tais, nes Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras ne­tu­ri su­tar­ties su li­go­nių ka­sa, nors yra vals­ty­bi­nė įstai­ga, to­dėl jai ne­pri­klau­so 5 pro­cen­tų PVM prie­mo­nėms pirk­ti, rei­kia 21 pro­cen­to. Aiš­ku, Na­cio­na­li­niam krau­jo cen­trui tai bū­tų la­bai di­de­lė fi­nan­si­nė naš­ta, nes be­veik vis­ką per­ka­me kaip vien­kar­ti­nes prie­mo­nes. Su­si­ra­ši­nė­ji­mas vyks­ta nuo va­sa­ros, bet spren­di­mo kol kas nė­ra jo­kio.

Vien PVM ta­ri­fo pa­kė­li­mas, skai­čiuo­jant šių me­tų kai­no­mis, iš­augs maž­daug tri­mis šim­tais tūks­tan­čių eu­rų. Už krau­jo punk­tų pa­tal­pų iš­lai­ky­mą per me­tus iš­lei­džia­me sep­ty­nias­de­šimt tūks­tan­čių eu­rų. Tie­sa, Kau­ne vis dar ne­tu­ri­me pa­tal­pų, to­dėl ti­kė­ti­na, kad ki­tą­met ši su­ma iš­aug­tų ir iki šim­to tūks­tan­čių. O dar rei­kia ne­pa­mirš­ti ir ge­gu­žę ke­lia­mų at­ly­gi­ni­mų, nors mū­sų įkai­nis ne­si­kei­čia. Nuo­šir­džiai ne­pa­vy­džiu nau­jam va­do­vui, ku­riam vi­sas šias pro­ble­mas, ne­lei­du­sias man mie­go­ti, teks spręs­ti.

Komentarai

Kau­no kli­ni­kų Krau­jo cen­tro va­do­vė dr. Dia­na Re­mei­kie­nė:

– Da­lis plaz­mos Kau­no kli­ni­kų Krau­jo cen­tre nau­do­ja­ma pa­cien­tams gy­dy­ti, per­pi­lant ją švie­žiai šal­dy­tos plaz­mos ar­ba kriop­re­ci­pi­ta­to pa­vi­da­lu. Iš krau­jo, skir­to pa­ten­kin­ti erit­ro­ci­tų po­rei­kį, pa­ruoš­ta ir ne­pa­nau­do­ta gy­dy­mui plaz­ma šiuo me­tu sau­go­ma ir kau­pia­ma tam skir­tuo­se šal­dik­liuo­se.

VUL San­ta­ros kli­ni­kų He­ma­to­lo­gi­jos, on­ko­lo­gi­jos ir trans­fu­zio­lo­gi­jos cen­tro Krau­jo cen­tro va­do­vė dr. Li­na Kry­žaus­kai­tė:

– Vi­si gau­na­mi kom­po­nen­tai, taip pat ir plaz­ma, skir­ti tik pa­cien­tams. VULS SK at­lie­ka­mos įvai­rios krau­jo su­rin­ki­mo iš do­no­ro pro­ce­dū­rų rū­šys, to­kios kaip afe­re­zės (erit­ro­ci­tų, trom­bo­ci­tų), kas lei­džia rink­ti tik tuos kom­po­nen­tus, ku­rių la­biau­siai rei­kia.

SAM atsakymas

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja Svei­ka­tos stra­te­gi­nės plėt­ros sky­rius Ry­šių su vi­suo­me­ne pro­jek­tų va­do­vė Ali­na Ži­li­nai­tė:

– Pir­miau­sia svar­bu ži­no­ti, kad kai žmo­gui bū­na per­pi­la­mas krau­jas, plaz­ma yra bū­tent tas kom­po­nen­tas, ku­ris lie­ka ne­pa­nau­do­tas. Nors plaz­ma ne­tin­ka­ma krau­jo per­py­li­mui, ji vis tiek yra la­bai ver­tin­gas ir svar­bus kom­po­nen­tas, ku­rį ga­li­ma pa­nau­do­ti ki­toms reik­mėms, pvz., vais­tų ga­my­bai. Bū­tent taip ir nu­ma­to­ma Plaz­mos pa­nau­do­ji­mo ir kon­tro­lės 2016–2020 me­tais stra­te­gi­nių kryp­čių ap­ra­še. Ja­me nu­sta­ty­ta, kad krau­jo do­no­rys­tės įstai­ga gy­dy­mui ne­pa­nau­do­tą švie­žiai šal­dy­tą plaz­mą pir­miau­sia sie­kia per­dirb­ti į krau­jo vais­ti­nius pre­pa­ra­tus pa­gal ga­my­bos su­tar­tį ki­to­se EEE vals­ty­bė­se ir į Lie­tu­vos Res­pub­li­ką įvež­ti re­gist­ruo­tus krau­jo vais­ti­nius pre­pa­ra­tus. Šiuo me­tu Lie­tu­va ne­tu­ri ga­li­my­bių pa­ti per­dirb­ti plaz­mos, to­dėl yra ben­dra­dar­biau­ja­ma su už­sie­nio įmo­nė­mis.

Krau­jo do­no­rys­tės įstai­gai ne­pa­vy­kus su­da­ry­ti Kryp­čių ap­ra­šo pa­punk­ty­je nu­ro­dy­tos ga­my­bos su­tar­ties, švie­žiai šal­dy­ta plaz­ma par­duo­da­ma pa­gal su­tar­tį, kai už pa­teik­tą plaz­mą at­si­skai­to­ma pi­ni­gi­nė­mis lė­šo­mis ar re­gist­ruo­tais krau­jo vais­ti­niais pre­pa­ra­tais. Mi­nist­ro įsa­ky­mu yra nu­ma­ty­ta, kad krau­ją ar­ba jo kom­po­nen­tus įvež­ti ar iš­vež­ti iš ša­lies ga­li­ma tik ga­vus ra­šy­ti­nį mi­nis­te­ri­jos lei­di­mą. Tuo tiks­lu yra su­da­ry­ta spe­cia­li ko­mi­si­ja.