Gydytojai klysta. Galim apie tai pakalbėti?
Šim­tap­ro­cen­ti­nės ga­ran­ti­jos me­di­ci­no­je nė­ra. To­kiais žo­džiais daž­ną in­ter­viu pra­de­da gy­dy­to­jas Brian Gold­man. Tie­sa, į klau­si­mą, ko­dėl pa­sta­ruo­ju me­tu au­ga me­di­kų per­de­gi­mo sind­ro­mas, sku­bios pa­gal­bos spe­cia­lis­tas ir ra­šy­to­jas bei ra­di­jo lai­dos apie svei­ka­tą ve­dė­jas at­sa­ko – dėl su­kur­to įvaiz­džio. Ge­ri gy­dy­to­jai ne­klys­ta ir ne­da­ro klai­dų? Pa­sak B.Gold­man, tai – ne­są­mo­nė, ku­ri ve­da prie per­de­gi­mo ir iš­kel­to tiks­lo bū­ti to­bu­lam.

„Norėčiau pasakyti, kad didžiausias klaidas padariau pirmaisiais karjeros metais. Esu tikras, kad apie jas kalbėtų ne vienas kolega, sulaukęs mano metų. Bet tai būtų netiesa. Kai kurios nutiko per paskutiniuosius penkerius darbo metus“, – sako gydytojas Brian Goldman.

Trys žodžiai

„Niekad nepamiršiu, kai pirmą kartą išgirdau tris žodžius, kurių priėmime dirbantys gydytojai bijo labiausiai: „Ar tu prisimeni?“ „Ar tu prisimeni pacientą, kurį išsiuntei namo?“, – vėlyvą popietę manęs paklausė slaugytoja. Buvau dar tik pradedantis gydytojas, – sako B.Goldman. – „Ji grįžo“, – informavo mane slaugytoja.

Ponia Drucker, pacientė, kurią gydžiau šiek tiek anksčiau tą dieną, grįžo į ligoninę sunkios būklės. Jai grėsė mirtis. Tai nutiko maždaug po valandos, kai išsiunčiau moterį namo, manydamas, kad išsprendžiau visas jos sveikatos problemas. Ji nukrito. Šeima paskambino 911, paramedikai atgabeno į skubios pagalbos skyrių. Ji vos kvėpavo. Priėmimo skyriaus medikai stabilizavo būklę, tačiau po trijų dienų tapo aišku, kad pacientei nepagerės. Šeima gedėjo. Po devynių dienų sutiko išjungti gyvybės palaikymo aparatą.

Kaip ten sakoma… niekada nepamiršti mirusių pacientų vardų. Kelias savaites po to kaltinau save dėl nepatyrimo ir pirmą kartą patyriau nesveiką gėdą, kuri egzistuoja medicinos kultūroje. Pasijutau vienišas, izoliuotas, sergantis iš vidaus. Čia turbūt reikia paaiškinti apie tą nesveiką gėdą. Tu ją jauti iš visur. Atrodo, kad visi tave kaltina. Bet ne todėl, kad padarei klaidą, o todėl, kad esi blogas gydytojas.

Medicinos visuomenėje vyrauja du tipai gydytojų: geri, kurie niekad neklysta, ir blogi, kurie daro klaidas. Bet apie jas juk medicinoje nekalbame! Tokiomis akimirkomis klausi savęs: kodėl nusprendžiau būti gydytoja? Ką galiu pakeisti, kad nedaryčiau kvailų klaidų? Turiu pripažinti, teko ilgai su savimi pasiderėti, kol susitariau, kad trigubai labiau stengsiuosi tapti niekada neklystančiu gydytoju. Taip grįžau į darbą po pirmos mirusios pacientės.“

Klystančius pašalinti

„Po dvejų metų tai nutiko dar kartą, – tęsia gydytojas. – Apžiūrėjau 25 metų vaikiną, kuris skundėsi gerklės skausmu. Tądien buvau gana užsiėmęs, šiek tiek skubėjau, tad išrašiau jam receptą penicilinui ir išsiunčiau namo. Po dviejų dienų vėl išgirdau frazę: „Ar tu prisimeni pacientą? Pasirodo, jam buvo epiglotitas, antgerklio uždegimas – ūmus bakterijų sukeltas antgerklio bei jį supančių audinių uždegimas, galintis sutrikdyti oro patekimą į kvėpavimo takus. Laimei, pacientas nemirė. Ligoninėje jam buvo skirti intraveniniai antibiotikai ir po kelių dienų vyras atsigavo. Bet aš vėl patyriau gėdą ir baimę.

Norėčiau pasakyti, kad didžiausias klaidas padariau pirmaisiais karjeros metais. Esu tikras, kad apie jas kalbėtų ne vienas kolega, sulaukęs mano metų. Bet tai būtų netiesa. Kai kurios nutiko per paskutiniuosius penkerius darbo metus. Ir tai yra didžiausia problema. Jei negaliu kalbėti apie savo klaidas, jei negaliu net savyje atrasti nors ir silpno balselio, tyliai sakančio, kas iš tikrųjų nutiko. O galiu tik save kaltinti. Kaip apie tai pasikalbėti su kolegomis? Ko galiu juos išmokyti, ką patarti, kad nekartotų mano klaidų?

Jei papasakočiau šias istorijas kolegoms prie puodelio kavos ligoninės poilsio kambaryje, daugelis jų turbūt pasijustų nejaukiai, o galiausiai pakeistų pokalbio temą. Dirbame tokioje sistemoje, kur vyrauja suvokimas: gydytojus, kurie daro klaidas, reikia pašalinti iš sistemos, kad galėtume garantuoti saugią sveikatos priežiūrą. Bet čia kyla problemos.“

Gydytojas – irgi žmogus

„Per dvidešimties metų karjerą supratau, kad dirbame sistemoje, kur klaidų pasitaiko kasdien. Skaičiuojama, kad nuo 9 iki 24 tūkst. kanadiečių kasmet miršta ligoninėse dėl medikų klaidų. Žiauru, bet taip yra, nes nesugebame problemai pažvelgti į akis. Slapstomės po tobulybėmis. Deja, realybė kita.

Nesu robotas. Nedarau visko vienodai, nepaisant to, kad procedūra tokia pati kaip vakar. Mano pacientai simptomus, kurie buvo tokie pat kaip vakar ar užvakar, nusako skirtingai. Klaidos yra neišvengiamos. Jei dabar išrautume visus sveikatos specialistus, kurie nors kartą suklydo, vargu ar liktų kam gydyti.

Be to, kad esu gydytojas, turiu ir radijo laidą apie sveikatą. Čia įvairiausiomis temomis diskutuojame su skirtingų sričių specialistais. Ir žinote, ką supratau? Kad gydytojai nori pasidalinti istorijomis, idant galėtų pasakyti: „Tik nepadaryt tokios pat klaidos kaip aš.“ Gydytojams reikia aplinkos, kur jie galėtų tai padaryti. Gydytojai nesididžiuoja suklydę. Jei jau taip nutiko, būtina galimybė iš to pasimokyti ir galėti tas žinias perduoti kolegoms. O ir medikai turi suprasti, kad jie – ne dievai, todėl klaidos kartas nuo karto pasitaikys jų karjeroje.

Negaliu kolegų prašyti pripažinti klaidas. Viskas, ką galiu, pasakyti, jog esu žmogus ir kartais klystu. Nuoširdžiai gailiuosi, kai tai nutinka, bet visada stengiuosi išsiaiškinti, kodėl taip nutiko ir tuo pasidalinti su kolegomis, kad jie nedarytų mano klaidų.

Ir taip, aš prisimenu.“