G. Kadžytė apie Kūčias: vaišių prasmė, svarbiausi ritualai ir ką būtina pasakyti namiškiams
Vai­šės prie Kū­čių sta­lo – tik šven­tės užt­vir­ti­ni­mas, ne pa­grin­di­nis veiks­mas. Ši šven­tė pra­smin­ga tuo­met, kai lai­ko­ma­si apei­gų – lau­žo­mas ka­lė­dai­tis ir ar­ti­mie­siems pa­sa­ko­mi du svar­būs da­ly­kai, por­ta­lui LRT.lt sa­ko et­no­lo­gė Gra­ži­na Ka­džy­tė. Jos tei­gi­mu, Kū­čių sta­las yra tik šven­tės for­ma, ku­ri va­ri­juo­ja, bet es­mi­nio pa­pro­čio lie­tu­viai lai­ko­si iki šiol – tai įro­do ir į gim­ti­nę grįž­tan­tys emig­ran­tai, no­rin­tys su­si­tik­ti su šei­ma.  

– Artėja Kūčios ir dažnas prisimena arba pamąsto apie šią šventę lydinčias tradicines pramogas. Kūčių ir Kalėdų burtai, spėjimai – kuo jie vieni nuo kitų skiriasi?

– Iš tiesų, reikia atskirti tikėjimus, spėjimus ir burtus. Tikėjimas atsiradęs kartu su žmogumi ir tai nepriklauso nuo jokių žmogiškų jėgų. Tačiau kažkada žmogui parūpo, kas gali nutikti jo gyvenime, ir taip pereita į spėjimų sritį. Spėjimai – tai jau bandymas iš ženklų atspėti, kas gali įvykti.

Vėliau, žmogui pasijutus dar stipresniam, pasirodo burtai – jais bandoma pergudrauti ar tai likimą, ar tai Dievą... Burtas jau yra veiksmas, kai norima kažką pakeisti, pakreipti sau naudinga linkme. Kalbant apie tradicinį kalendorių, seniausiai matomi yra Kūčių, Kalėdų ar Užgavėnių spėjimai. Burtų nėra tiek daug, be to, ten, kur jie užfiksuoti, pasakoma, kad paprastai užsiimančiam burtais žmogui blogai baigiasi.

– Ką visa tai pasako apie žmones, jų gyvenimą anksčiau ar net dabar?

– Yra užrašymų, kad po Kūčių vakarienės vyresni žmonės, kurie jau sukūrę šeimas, turi vaikų, eidavo ramiai sau miegoti. O spėliodavo būtent jaunimas, neturintieji poros. Spėliojimas yra labai natūralu, žmogų gena jo smalsumas.

Su burtais jau kitaip – tai žmogaus prigimties pagedimas, kai norima kitą palenkti savo valiai. Dažnai burta supainiojus meilę su aistra, yra tikrai baisių būrimų. Dabar dažniausiai tuo nebetikima, burtais tik žaidžiama. Šiuolaikinis žmogus, einantis pas burtininką, tik per savo žioplumą ir pasimetimą gali galvoti, kad jam to reikia. O tas, kuris šiomis dienomis neva buria, yra perpratęs žmogaus psichologiją, verčiasi šiuo amatu, bet vargu, ar pats tiki tuo, ką daro.

– Ką apie mūsų kultūrą rodo šventes (ir ne tik) lydintys spėjimai ir burtai?

– Žiūrėdami į burtus, spėjimus ir būdus, kaip tai atliekama, galime matyti, kokia mūsų kultūra. Šiandien per Kūčias ištrauktą šiaudą dažnas apibūdins dviem žodžiais – ilgas arba trumpas. Anksčiau vyravusi žemdirbių kultūra suteikdavo daugiau vaizdinių, todėl aplink ištrauktą šiaudą susispiesdavo visi ir aptarinėdavo – šiaudas su šakelėmis, tai turėsi šeimą arba sulauksi jos pagausėjimo. Galbūt atsiras naujų draugų ar pažinčių. Gal ant šiaudo užsilikęs neišbyrėjęs grūdas – tai gali reikšti pinigus ir padidėjusius turtus. Jei šiaudas ilgas, bet užlūžęs – reikia saugotis traumų, rizikos.

Iš to galime spręsti, kokie kūrybiški būdavo žmonės. Visa šeima, susirinkusi per Kūčias, traukdavo tuos šiaudus ir, vieni kitiems padėdami, kūrė įvairius vaizdinius.

– Ar tik nebuvo taip, kad spėlioti ir kurti vaizdinius skatino menkas pramogų pasirinkimas? Turbūt šiandien žmonės turi daug veiklos variantų – net per Kūčias...

– Taip, savaime suprantama. Dabar, kai yra tiek pramogų, žmonės nebeužsiima tais pačiais dalykais kaip anksčiau. Vieni skuba įsijungti televizorių, kiti naršo mobiliuoju telefonu. Tačiau burtai ir spėjimai skatindavo ne tik kūrybiškumą, bet ir bendruomeniškumą –susirinkdavo į būrelį ir pramogaudavo, kaskart vis geriau pažindami vieni kitus.

– O koks burtų ir spėjimų bei krikščionių tikėjimo santykis? Ar tai nelaikyta priešybėmis?

– Kaip minėjau, burtais būdavo stengiamasi kažką paveikti sau naudinga linkme, todėl taip – tai nuodėmė, nesuderinama su krikščioniškosiomis dorovės nuostatomis. Paprastas spėjimas nėra nuodėmė – jei ištraukęs šiaudą tik pasvarstai, kokie bus ateinantys metai, niekam nedarai jokio poveikio. Be to, kadangi spėliodavo jaunimas, kuris visuomet smalsus, jiems tokie dalykai laikomi atleistinais. Į didesnę nuodėmę – puikybę – įpultų tas, kuris sakosi esąs šventas, be jokios nuodėmės.

– Pakalbėkime apie Kūčių stalo atributus. Kas yra svarbiausia?

– Kalėdaitis yra pagrindinis Kūčių stalo simbolis. Jis susijęs su kvietine, pirmąja duona, kuri buvo kepama paplotėliais. Kartais sakoma, kad net šiuolaikinė pica artimesnė senajam paplotėliui. Labai negerai, kai žmonės paima duonos kepaliuką ir sugalvoja jį laužyti. Duona kepaliukais atsirado gerokai vėliau, ji pradėta kepti krosnyse, o raikoma – peiliu. Atriektą riekę gaudavai tik iš tėvo rankų.

Visų taip mėgstami kūčiukai labiausiai tinkami vaikams įtraukti į šventės ruošą ir vyksmą. Kai kurie etnologai mano, kad senovėje, ant akmenų kepant paplotėlius, nutykšdavo tešlos gabaliukai. Juos čia pat atiduodavo vaikams. Vėlesniais laikais namuose jų prikepdavo pilnas skardas, supildavo į maišelius ir turėdavo ilgam – kūčiukų pasiimdavo kelionėn, vaikai prisipildavo kišenes eidami į mokyklą, su draugais pasidalinti. Na, dabar ragaujame ir prieš Kūčias, bet tai – nieko tokio.

– Kas turi būti padėta ant tradicinio Kūčių stalo?

– Ant Kūčių stalo turi būti patiekalai, pagaminti iš produktų, įprastų šiai žemei. Žinoma, dabar turime daug atvežtinių dalykų – apelsinai, mandarinai ir pan. Kai žmonės sako, kad Kalėdos jiems kvepia mandarinais, tai ir reikia turėti omenyje Kalėdas, o ne Kūčių vakarą. Ant Kalėdų stalo dedami įvairūs atvežtiniai vaisiai, migdolai, kitokie skanėstai – naujovės, atvežtos iš kitur.

Per Kūčias mūsų kultūroje visuomet vyravo patiekalai iš čia auginamų grūdų – kviečių, rugių, avižų... Taip pat mūsų namų daržovės – kopūstai, burokėliai, aguonpienis... Nepamirškime ir miško gėrybių – tai riešutai, spanguolės ir t. t.

– Ar Kūčių vakaro tradicijų laikomasi mūsų dienomis?

– Kūčių stalas – tai forma, kuri gal kiek varijuoja. Tačiau esminių papročių lietuviai laikosi – būtent šiuo metu mūsų emigrantai išperka visus įmanomus bilietus į gimtinę. Turime paprotį dengti stalą, ant jo sudėti tai, kas mus kasdien maitina ir stiprina, bet svarbiausia – prie stalo sukviesti visus, kurie mums brangūs.

Todėl nėra taip svarbu, kiek patiekalų dedama ant stalo – 7, 9 ar 12. Turime liudijimų, kaip Kūčias šventė lageriuose, tremtyje – žmonės teturėjo arbatos, vandens ir duonos riekelę, sutaupytą nuo pietų. Tremtį kentę žmonės neturėdavo net kalėdaičių, bet peržegnota ir pasidalinta duona tapdavo šventa. Tokiu būdu įvykdoma Kūčių esmė.

Žinome ir kitą svarbų paprotį – ant Kūčių stalo palikti tuščią lėkštę – mirusiam šeimos nariui atminti. Seniau ant lėkštės uždėdavo eglės šakelę – mirusiajam, iškeliavusiam dar tais metais, pagerbti ir paminėti.

Tuščia lėkštė be šakelės reikšdavo ir tai, kad tikima, jog prie stalo nesantis šeimos narys gyvas, bet yra kažkur toli. Kalbu apie XIX a., kai vyrus į caro rekrūtus paimdavo 25 metams. Nebuvo tokio pašto, kokį turime dabar, o ir žmonės nelabai mokėjo rašyti. Šeimos taip ir nežinodavo, kur ir kaip laikosi jų sūnūs. Tačiau lėkštė ant Kūčių stalo – ženklas, kad jie vis dar laukiami.

Dabar gyvename laikais, kai daug lietuvių savo noru išvykę į kitas šalis. Jei kurie ir negali sugrįžti, yra pokalbiuose su vaikais sumodeliuotas būdas pajusti Kūčių bendrystę – vietoje lėkštės galima pastatyti planšetinį kompiuterį, įsijungti „Skype“ ir pakviesti toli esantį artimąjį dalintis kalėdaičiu!

– Kas dar svarbu per Kūčias? Juk nėra taip, kad tik prisivalgyti susėdame.

– Svarbiausia Kūčių apeiga – kalėdaičio laužymas. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog kalėdaitis laužiamas ne šiaip sau, o žiūrint artimam žmogui į akis ir pasakant du svarbius dalykus. Pirma – ačiū tau už gerus darbus, kuriuos dėl mūsų padarei šiais metais. Galbūt tai buvo tiesiog pagalba, gal sulaikei nuo ko nors blogo ir pan. Ir antra – žinau arba nujaučiu, kad trokšti tokio ar tokio dalyko, todėl tave palaikysiu visa širdimi ir, jei tik reikės, padėsiu kiek galėsiu.

Suprantama, gyvenimas viską rikiuoja labai įvairiai, tačiau siūlyčiau per šventes kabintis ne tik į formą, bet skirti dėmesio turiniui, prasmei. Dabar dažnai pradedama nuo klausimo, koks bus Kūčių stalas, ką ir kada valgysime? Tačiau šventė prasminga tuomet, kai laikomasi apeigų. Kai įvykdome apeigas teisingai, tuomet gera džiaugtis ir vaišintis.

Vaišės – tai šventės užtvirtinimas, ne pagrindinis veiksmas. Todėl juokinga, kai interneto portaluose kasmet vis rašoma, kiek bus persivalgymų, ką tuomet daryti. Tai tiesiog reklama, kad žmonės pirktų kuo daugiau maisto ir vaistų nuo persivalgymo. Ant Kūčių stalo pakanka turėti keletą nedidelių dubenėlių tradicinių patiekalų. Jei prie stalo susėda 10 ar 12 žmonių ir visi visko po truputį paragauja – niekam negresia persivalgymas.

– O kodėl svarbu paragauti kiekvieno patiekalo, esančio ant Kūčių stalo?

–Javų produktai – duona, kūčiukai, bandelės, avižinis kisielius – tėvo, žemdirbio, kuris rūpinasi duona, šeimos maitinimu, darbo dalis. Daržovių baršteliai, mišrainės – motinos darbo vaisius, nes nebūdavo šeimininkės, neturinčios daržo. Riešutai, grybai, spanguolės – surinkti vaikų, kuriuos pamokė seneliai. Visa tai sudėta ant stalo. Kiekvienas atėjo ne tuščiomis – ne dykaduonis. Ragaudamas visų valgių pagerbi kiekvieno darbą. Taigi, prisimindami papročius, juos palaikydami. galime pajausti, koks senas ir galingas yra Kūčių metas – visuotinė, didžioji mūsų Padėkos diena.