Emilija Trumpaitė: „Sveikatos apsaugos kelią tik lopome“
„Dirb­ti gy­dy­to­ju sma­gu. Ne­si­bai­gian­čios dė­me­sio ir pa­gal­bos no­rin­čių pa­cien­tų ei­lės. Pa­cien­tų lū­kes­čiai, di­des­ni už jų ants­vo­rį. Dar­bo va­lan­dos, ku­rios ne­si­bai­gia, net joms pa­si­bai­gus. Pa­ban­dy­ki­te vi­suo­me­nei ką nors pa­pa­sa­ko­ti apie jus ri­bo­jan­čią me­di­ci­nos nor­mą ir dar­bo va­lan­das, su­lauk­si­te var­to­mų akių su le­gen­di­niu klau­si­mu „Ar da­vė­te Hi­po­kra­to prie­sai­ką?!“ – taip sa­vo tik­la­raš­ty­je ne vi­sa­da sal­džią dar­bo kas­die­ny­bę api­bū­di­na Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Me­di­ci­nos cen­tro šei­mos gy­dy­to­ja Emi­li­ja Trum­pai­tė. 

– Šeimos gydytojas – tarsi „buferis“, pirmas atremiantis pacientų nusiskundimų laviną...

– Daug skundų dėl sveikatos turintys pacientai neatrodo tokie blogi kaip tie abejingieji, visiškai nesuinteresuoti savo sveikata, kurie tikisi, kad tu už juos gyvensi, sveiksi. Tada kyla klausimas, ko jūs čia atėjote? Aišku, tai daugiau pavieniai atvejai. Džiugu, kai žmogui sureguliuoji gydymą, kai jis grįžta ir gali stebėti, kaip būklė gerėja. Didžiausia problema, kad ne visada turime pakankamai laiko pasikalbėti su pacientu, jį išklausyti. Yra ir administracinių dalykų, kai ne visada galima padėti žmonėms. Pavyzdžiui, ateina pacientas vėlai, bet nedirba laboratorija. Taigi galime suteikti apribotą pagalbą. Kita vertus, įvertinęs paciento būklę žinai, kur jį gali nusiųsti skubesnės pagalbos.

– Kaip vertini pediatrų požiūrį, jog pacientus pagal amžiaus grupes turėtų prižiūrėti ne vienas šeimos gydytojas, o skirtingi specialistai – vaikų, suaugusiųjų gydytojai ir geriatrai?

– Tam nepritariu. Tai, kad gydytojas nuo gimimo iki brandaus amžiaus pažįsta pacientą, visą jo šeimą – vaikus, tėvus, senelius – naudingiausia pačiam pacientui. Šeimos gydytojas yra ne giliai, o plačiai išmanantis, jis geba geriausiai susieti atskiras dalis. Tarp specialistų, kurie yra vienos ligos ekspertai, šeimos gydytojas yra paciento ekspertas, geriausiai suprantantis jo žmogiškuosius poreikius. Jei turime tik pediatriją ir vaikas sulaukęs pilnametystės pakliūna pas kitą gydytoją, nelieka tęstinumo. Galbūt dėl geriatrijos specialistų matyčiau daugiau prasmės, bet turbūt būtų naudingiau, jei jie atsirastų stacionaruose.

Kartais atrodo, kad su pediatrais kalbame apie skirtingus dalykus. Jei žmogus suserga sunkia širdies liga, konsultuojamės su kardiologu. Jei vaikas suserga sunkia liga, konsultuojamės su pediatru.

Kartais atrodo, kad su pediatrais kalbame apie skirtingus dalykus. Jei žmogus suserga sunkia širdies liga, konsultuojamės su kardiologu. Jei vaikas suserga sunkia liga, konsultuojamės su pediatru. Šeimos gydytojai daugiausiai iš vaikų ligų gydo peršalimus, viduriavimus, kitas infekcijas, pildo pažymas mokyklai. Jei tokiais rutininiais darbais užsiimtų pediatras, jo paties kompetencija prastėtų.

– Esi pasakojusi apie vyresnio amžiaus pacientus, reikalaujančius vienokių ar kitokių vaistų, kad šie būtų kompensuojami... Pavyksta juos perkalbėti?

– Čia esama iššūkių, tenka pasitelkti bendravimo įgūdžius, derybų meną. Dėl to skaitau ir įvairias verslo knygas. Galima sakyti, kad šeimos gydytojas yra kaip paciento sveikatos vadybininkas. Taip, pavieniai pacientai reikalauja kompensacijos nekompensuojamam vaistui, tačiau dauguma tiesiog nori išlieti pasipiktinimą dėl to, kad ne visi vaistai yra kompensuojami. Visokių kuriozų pasitaiko. Vaistinėms pagaliau pradėjus laikytis įstatymo ir receptiniams vaistams prašyti recepto, ateina žmonių, kurie vartojo vaistus visiškai netinkamai, ne tomis dozėmis, ne toms indikacijoms. Pavyzdžiui, kartą atėjo moteris, dėl kojų skausmo be recepto vaistinėje nebegavusi nuskausminamųjų. O, pasirodo, jai buvo lūžę abu šeivikauliai.

– Kaip tau skamba nauji siūlymai skatinti šeimos gydytojus, kurie vaikams antibiotikus skirs racionaliai?

Visokių kuriozų pasitaiko. Vaistinėms pagaliau pradėjus laikytis įstatymo ir receptiniams vaistams prašyti recepto, ateina žmonių, kurie vartojo vaistus visiškai netinkamai, ne tomis dozėmis, ne toms indikacijoms.

– Lietuvoje yra atlikta tyrimų, rodančių, kad gydytojai antibiotikus skiria visiškai neatlikę tyrimų, esant ligoms, kurioms gydyti jie neturėtų būti skiriami. Ir dažniausiai tai nutinka vaikams. Tad pasiūlymo tikslas geras, tačiau priemonės abejotinos. Priežastys, kodėl yra skiriama per daug antibiotikų, įvairios: galbūt tenka ilgai laukti laboratorijos tyrimų atsakymų ar nėra galimybių jų atlikti, galbūt ne visada tyrimų rezultatai sutampa, tada lydi baimės. Pasiūlyme kalbama apie skatinimą už mažesnį vaistų skyrimą vaikams. Kartais gydytojai pasiduoda tėvų baimėms, kuriems atrodo, kad antibiotiko žala mažesnė, nei galima nauda, net jei jos nėra. Gydytojai kartais suskumba išrašyti antibiotikus bijodami, kad virusinė infekcija komplikuosis. Baimė negydyti kartais nugali baimę nugydyti. Kolegos kartais pasiguodžia, kad paprasčiau duoti receptą, nei gaišti laiką aiškinant, kodėl jo neduodi, nes mano, kad taip nepakenks. Užuot skatinus galima būtų suteikti daugiau galimybių gydytojams mokytis. Galėtų būti išleista daugiau gydymo rekomendacijų, kada ir kokius antibiotikus skirti. Reiktų ir daugiau visuomenės švietimo, tada gydytojai sulauktų mažiau spaudimo. Taigi daugiau sprendžiama vadybinėmis priemonėmis, pakaktų administracijos sprendimų, o ne iš ministerijos „nuleisto“ įsakymo.

– Savo tinklaraštyje nevengi ir politikos aktualijų. Kaip manai, kokios didžiausios dabartinės sveikatos apsaugos sistemos skylės?

Baimė negydyti kartais nugali baimę nugydyti. Kolegos kartais pasiguodžia, kad paprasčiau duoti receptą, nei gaišti laiką aiškinant, kodėl jo neduodi, nes mano, kad taip nepakenks.

– Labai dažnai susidūrę su sunkumais vietoj to, kad žiūrėtume, kaip galime išspręsti problemą, pasimokyti ar net pasinaudoti ja, puolame gilintis, ieškoti kaltų. Lietuvoje yra daug socialinių problemų: atskirties, pajamų, išsilavinimo nelygybės, smurto artimoje aplinkoje, alkoholizmo, traumuojančių patirčių. Turėjome tragiškų įvykių okupacijoje, trėmimus – tai paliko neišgyventų traumų. Jeigu vaikystėje yra patirtos keturios ar bent dvi iš dešimties, rizika sveikatai išauga. Ir su tuo susiduria daug žmonių. Galime kiek norime kamšyti sveikatos apsaugos biudžetą, pumpuoti pinigus, bet tai nėra vienintelis sprendimas. Taip, sveikatos vadyba, gydytojų švietimas, rezidentų pakopinės kompetencijos – daug gerų dalykų po truputį įgyvendinami ir per penketą dešimt metų imsime pastebėti realų pagerėjimą. Turime beveik trisdešimt metų vis reformuojamą sistemą, bet tai nebuvo baigtinis procesas. Užuot nutiesę naują kelią jį vis lopome.

– Nebuvo kilusi mintis ateitį Lietuvoje iškeisti į lėktuvo bilietą į vieną pusę?

– Esu vilnietė, visą gyvenimą čia praleidau ir neįsivaizduoju savęs niekur kitur nei Vilniuje. Nemanau, kad kur nors užsienyje yra geriau. Turiu draugų, kurie išvyko į užsienį ir grįžo. Yra tokių, kurie išvyko ir pastebi, kad nėra ten taip gerai, kaip tikėjosi. Tai ir kultūriniai skirtumai, finansiniai dalykai. Taip, mes pamatome, kiek jie uždirba, bet neįvertiname, kiek sumoka mokesčių – sveikatos draudimo, automobilio, nekilnojamojo turto, brangesnių maisto kainų. Mes gi mėgstame daryti sensacijas palyginę mūsų brangiausių tinklų brangiausių produktų kainas su užsienio pigiausių tinklų pigiausiomis prekėmis...

Dosjė

2014 – baigta magistrantūra (VU).

2017 – Šeimos medicinos rezidentūra (VU).

2017 –2018 – šeimos gydytoja Baltijos-Amerikos klinikoje.

Nuo 2018 – šeimos gydytoja LR vidaus reikalų ministerijos Medicinos centre.

2015–2017 – JGA Valdybos narė.