Eiles prie sveikatos trumpina ir kyšiai
Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­tras Au­re­li­jus Ve­ry­ga par­eiš­kė, kad re­gis­truo­ja­si pas gy­dy­to­jus iš anks­to, tad lauk­ti ei­lė­se ne­pri­rei­kia. Kas gin­čy­sis: jo­kių prob­le­mų, jei esi svei­kas. Vi­sai ki­taip si­tua­ci­ja at­ro­do užk­lu­pus li­gai.

Vien žvelgiant į statistiką atrodytų, kad net turtingiausių Europos Sąjungos (ES) šalių piliečiai galėtų svajoti apie tokią sveikatos priežiūrą, kokia yra Lietuvoje. Štai 100 tūkst. gyventojų ES vidutiniškai tenka 418 ligoninių stacionaro lovų, o mūsų šalyje – 608. 10 tūkst. gyventojų ES vidutiniškai tenka 36 gydytojai, Lietuvoje – 43. Brangių medicinos prietaisų turime beveik tiek pat, kiek ir kitos ES valstybės.

Nors ligoninių lovų, gydytojų ir aparatūros gausu, 55 proc. Lietuvos gyventojų prastą paslaugų prieinamumą nurodė kaip didžiausią sveikatos priežiūros sistemos problemą. Nesitikėdami sulaukti operatyvios ir kokybiškos pagalbos žmonės vis dažniau užsiima savigyda, kreipiasi į privačias gydymo įstaigas arba eiles „trumpina“ kyšiais.

„Tačiau ne visas eilių pas medikus priežastis gali pašalinti pačios sveikatos priežiūros įstaigos. Tokias problemas kaip pacientų srautai, specialistų trūkumas, e. sveikatos trikdžiai turėtų spręsti Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Deja, šiandien ji net neturi objektyvios informacijos apie eiles, o jei nežino realios situacijos, negali imtis veiksmingų priemonių problemai spręsti“, – „Lietuvos žinioms“ komentuodama vakar paskelbto Aukščiausiosios audito institucijos (AAI; Valstybės kontrolės) audito „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir orientacija į pacientą“ išvadas pabrėžia AAI Visuomenės gerovės audito departamento direktoriaus pavaduotoja Vilma Maslauskienė.

Jei nemirsi, pakonsultuos po mėnesio

Daugiau nei pusė (54 proc.) apklaustųjų patenkinamai arba blogai vertina galimybę norimu laiku patekti pas šeimos gydytoją, blogiausiai (66 proc.) – galimybę patekti pas gydytojus specialistus. Audito duomenimis, beveik penktadalis pacientų vizito pas šeimos gydytoją laukė ilgiau nei dvi savaites, o beveik trečdalis respondentų konsultacijos pas specialistą – ilgiau nei 30 darbo dienų. Tik 15 proc. specialistų konsultacijų galima gauti greičiau nei per mėnesį. Iki kardiologo, endokrinologo ar oftalmologo apžiūros kai kuriose įstaigose reikia kankintis ir keturis mėnesius. Per tiek laiko galima ir numirti ar apakti.

Nuo sausio 1-osios įsigalios nauja tvarka: nustatomi maksimalūs asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo terminai: ne ilgiau kaip septynios kalendorinės dienos – vizitui pas šeimos gydytoją, ne ilgiau kaip 30 dienų – specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms. Įsigalios išankstinė pacientų registracija: nebebus kaip dabar – paskambini, bet liepia skambinti kitą mėnesį ir į eilę neįtraukia. Tačiau lieka klausimas, kaip teorija virs praktika.

O kol kas vis daugiau žmonių, ieškodami išeičių, ima gydytis patys. 37 proc. gyventojų ligos atveju nesikreipia į gydymo įstaigas, penktadalis – dėl per didelių eilių. Be kita ko, tokių skaičius tik didėja – prieš aštuonerius metus savigyda užsiėmė 23 proc. pasiligojusiųjų. Gelbėdamiesi nuo eilių 17 proc. pacientų naudojasi mokamomis paslaugomis (pusė jų tai daro dėl didelių eilių), kreipiasi į privačias gydymo įstaigas. Kiti pagalbos ieško ligoninių skubios pagalbos skyriuose. Čia nuo penktadalio iki pusės besikreipiančiųjų – tie, kuriuos turėtų apžiūrėti šeimos gydytojai. Taigi prireikus tikrai skubios pagalbos tenka laukti bendroje eilėje su tais, kuriuos turėtų gydyti šeimos gydytojas. Eilės „trumpinamos“ ir kyšiais. Juos davę prisipažino 27 proc. apklaustųjų, iš jų beveik pusė – už specialistų konsultacijas, kurių laukimo laikas ir yra ilgiausias.

Beje, dėl eilių iš dalies kalti ir patys pacientai. Apie penktadalis užsirašiusiųjų pas gydytojus neatvyksta, o priemonių, kurios skatintų pacientus laikytis pareigų, nėra. Eilės pas skirtingus medikus netolygios ir dėl pacientų teisės rinktis specialistą.

Valstybės auditoriai atkreipia dėmesį, kad SAM neturi objektyvios informacijos apie eiles ir jų tendencijas, susidarymo priežastis, taigi negali suplanuoti veiksmingų priemonių, kaip jas mažinti, be to, neanalizuoja priimtų priemonių įtakos eilių kitimui. Pasak V. Maslauskienės, eilių mažinimo priemonės norimų rezultatų neduoda, nes nesprendžiamos esminės pacientų srautų, e. sveikatos veikimo trikdžių, sveikatos priežiūros specialistų struktūros disbalanso ir kitos problemos.

Ar sveikatos priežiūros prieinamumo dar labiau nepablogins pasiūlymai regionines ligonines reformuoti į slaugos įstaigas? Anot V. Maslauskienės, svarbiausia – kad paslaugos būtų kokybiškos, o tam reikėtų standartizuoti jas. Į tai valstybės auditoriai atkreipė dėmesį šį rugsėjį skelbtame audite apie sveikatos apsaugos paslaugų kokybę. Tokioje mažoje kaip Lietuva valstybėje atstumas nėra problema, jei gerai organizuotas pacientų pavėžėjimas. Dabar pagal stacionaro lovų skaičių tūkstančiui gyventojų lenkiame net turtingiausias šalis, o slaugos lovų labai trūksta – iki šiol nepasiektas užsibrėžtas trijų lovų tūkstančiui gyventojų rodiklis (dabar – 2,2 lovos, o didmiesčiuose šis rodiklis dar mažesnis, pavyzdžiui, Kaune – vos 1,8 lovos).

Vilma Maslauskienė: "Deja, šiandien Sveikatos apsaugos ministerija net neturi objektyvios informacijos apie eiles, o jei nežino realios situacijos, negali imtis veiksmingų priemonių problemai spręsti.“/AAI nuotrauka

Regis, išlaikyti ligonines regionuose labiau suinteresuoti patys medikai, o ne pacientai. Valstybės auditorių užsakyto Lietuvos sveikatos paslaugų kokybės vertinimo duomenimis, du trečdaliai gyventojų pritartų, kad gydytojų specialistų ir ligoninių paslaugos būtų teikiamos toliau nuo namų, tačiau kokybiškesnės ir operatyvesnės. Pusė gyventojų linkę ieškoti galimybių gydytis didesnėse ligoninėse, o mažesnių ligoninių paslaugų kokybe pasitikėtų 30 proc. gyventojų.

Specialistų poreikis ignoruojamas

Vis dėlto Lietuvos sveikatos politikos strategai sugeba nepastebėti net akivaizdžių spragų – kad senstant visuomenei trūksta geriatrijos paslaugų plėtros strategijos, gydytojų geriatrų, nors jų poreikis tik augs. Daug metų trūksta specialistų, ypač pulmonologų, neurologų, kardiologų, hematologų, gastroenterologų, oftalmologų. Valstybės auditoriai pamėgino pažiūrėti, kaip planuojamas jų valstybinis užsakymas.

Kaip pabrėžia V. Maslauskienė, formuodama sveikatos priežiūros specialistų rengimo užsakymą mokslo ir studijų įstaigoms, SAM vertina tik tai, kiek gydytojų sulauks pensinio amžius ir kiek reikės naujų jiems pakeisti, bet nevertina paslaugų struktūros pokyčių, jų poreikio regionuose, specialistų krūvių, pasitraukimo iš profesijos veiksnių ar emigracijos prognozių.

„Šalies gydytojų skaičius viršija ES vidurkį, tačiau žinome, kad trūksta slaugytojų. Jų pagal gyventojų skaičių turime mažiau nei ES vidurkis (ES vidurkis – 84 slaugytojai 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje – 77), tačiau slaugytojų valstybinis užsakymas visai neformuojamas, jų poreikio SAM neplanuoja“, – lygina V. Maslauskienė.

Brangi įranga – tik interjero detalė

Negalima sakyti, kad Lietuva neturi modernios diagnostikos ir gydymo įrangos: jų rodikliai artimi ES vidurkiui. Tačiau ši įranga ne visuomet laiku prieinama pacientams, nes net 59 proc. brangių medicinos prietaisų panaudojimo intensyvumas mažas, o 7 proc. jų visiškai nenaudojama. Mažas prietaisų naudojimo intensyvumas yra viena eilių susidarymo priežasčių. Pavyzdžiui, magnetinio rezonanso dažnoje įstaigoje reikia laukti ilgiau nei 30 kalendorinių dienų.

Valstybės auditoriai konstatavo, kad kai kurie brangūs pirkiniai taip ir nebuvo panaudoti nuo pat jų įsigijimo. Pavyzdžiui, viena įstaiga už 32 tūkst. eurų įsigytą diagnostinį rentgeno prietaisą dvejus metus saugojo sandėlyje neišpakuotą. Pagaliau šį rugpjūtį jis buvo parengtas darbui, bet iki šiol nebuvo pacientų, kuriems jo prireiktų. Ta pati įstaiga turėjo dar 13 diagnostinių rentgeno aparatų, trijų iš jų visiškai nenaudojo. Kita įstaiga prieš metus už 58,3 tūkst. eurų įsigijo diagnostinę ultragarso priemonę, kuri iki šiol nenaudojama. Nedaug dirba ir dar keturi iš penkių šios įstaigos turimų panašių aparatų.

SAM ima reguliuoti naujų prietaisų įsigijimą, tačiau neinicijavo brangių prietaisų perskirstymo. Todėl turimų prietaisų neefektyvaus naudojimo problema lieka spręstina.

Auditoriai atkreipė dėmesį, kad naujų technologijų vertinimo inicijavimas vangus (per ketverius metus gydymo įstaigos ir privatūs tiekėjai pateikė vertinti vos vienuolika technologijų), nes aprobuotų naujų sveikatos priežiūros technologijų naudojimas nefinansuojamas. Atsiradus naujų, nesiimama vertinti jau taikomų technologijų. Taigi neužtikrinama, kad visiems pacientams būtų prieinamas gydymas naujausiomis technologijomis.

Pacientų nuomonė nerūpi

Auditoriai domėjosi ir pacientų įtraukimu į jų lūkesčius atitinkančios sveikatos priežiūros kūrimą. Deja, jų nuomonė sveikatos politikos strategams ir gydymo įstaigoms mažai rūpi. Net į 60 proc. darbo grupių pacientais rūpimais klausimais jie neįtraukiami, pasigesta informavimo apie pacientų teises ir pareigas. Nors valstybės ir savivaldybių gydymo įstaigos turi prievolę rinkti ir analizuoti informaciją apie pacientų pasitenkinimą gautomis sveikatos priežiūros paslaugomis, kai kurios įstaigos jokių apklausų neatliko. O AAI užsakytos apklausos duomenimis, paslaugų kokybė visuose sveikatos priežiūros paslaugų lygiuose vertinama gerokai prasčiau nei prieš aštuonerius metus.

Lietuvoje veikia apie 1,2 tūkst. gydymo įstaigų, asmens sveikatos priežiūrai pernai skirta beveik 1,6 mlrd. eurų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, dar 19 mln. eurų – asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos lėšų. Tačiau neaišku, kiek iš viso valstybei kainuoja sveikatos apsauga, nes gydymo įstaigoms neatlygintinai suteikiami pastatai, perkama įranga, o paslaugų kaina nepagrįsta objektyviomis sąnaudomis. Pinigų sveikatos apsaugai reikia vis daugiau, nors, palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuva čia nėra pakankamai dosni. Tačiau pinigus neefektyviai naudojant ir nesprendžiant sisteminių problemų, jie sveikatos nepriduos.

Ar turime receptą, kaip padidinti sveikatos priežiūros prieinamumą? Valstybės auditoriai rekomendacijose pataria analizuoti eilių priežastis ir jas šalinti, kurti specialistų poreikio planavimo sistemą, efektyviai naudoti brangią techniką, argumentuotai finansuoti naujų technologijų įsigijimą ir nustoti nepaisyti tų, dėl kurių visa tai daroma – pacientų.

Ir dar viena rekomendacija: ne kartą valstybės auditoriai pabrėžė, kad siūlo tai, ką jau siūlė ankstesniuose audituose, tačiau yra priversti ir vėl tai priminti. Negalima sakyti, kad sveikatos politikos strategai nežino, ką reikia daryti, bet problema ta, jog nedaro ar daro nepakankamai. Tai sveikatos neprideda: Lietuvos rodikliai yra vieni prasčiausių ES, o tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių esame trumpaamžiškiausia valstybė.