Edgaras Diržius: „Iš perdegusio psichiatro pacientui mažai naudos“
Jau­nų­jų psi­chia­trų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas Ed­ga­ras Dir­žius (29 m.) sa­ko, jog mi­nu­tė­mis kon­sul­ta­ci­jos lai­kas su­skai­čiuo­tas ne tik pas šei­mos gy­dy­to­ją, bet ir pas psi­chia­trą. „Žmo­gui vi­du­ti­niš­kai ga­li skir­ti maž­daug pen­kio­li­ka mi­nu­čių. Per tiek lai­ko apie kon­tak­to su pa­cien­tu už­mez­gi­mą ne­ga­li bū­ti nė kal­bos“, – sa­ko E.Dir­žius.

– Į gydytojus psichiatrus visuomenėje vis dar žvelgiama su tam tikra baime. Kas jus paskatino rinktis šią profesiją ir ar ji populiari tarp būsimų medikų?

– Sutinku, kad psichiatrų baimė vis dar yra. Tačiau jauni specialistai šios srities nesibaido. Yra nemažai besidominčių šia sritimi, konkursai į rezidentūrą dideli, ateina motyvuoti žmonės. Man pačiam tai pasirodė įdomi specialybė: traukė mane smegenys (juokiasi). Tiesa, prieš galutinai apsispręsdamas svyravau tarp neurologijos ir psichiatrijos. Praktika tiek vienoje, tiek ir kitoje srityje nulėmė, kad pasukau į pastarąją, nes pasirodė įdomiau.

– Jaunųjų psichiatrų asociacijos nariai kelia nemažai aktualių klausimų, tačiau kartais susidaro įspūdis, jog vyresnės kartos psichiatrams, turintiems kelių dešimčių metų patirtį, tos problemos neatrodo tokios svarbios.

– Kai daug metų dirbi ir nuolat esi žiauriai apkrautas darbu, dažnai tiesiog net nebespėji kelti tų klausimų. Tačiau ir tarp vyresniosios kartos psichiatrų yra nemažai tų, kurie kelia problemas ir ieško sprendimų. O jaunų specialistų balsas labiau girdimas, matyt, todėl, kad mes turime galimybes išvažiuoti studijuoti, pasisemti patirties svetur.

Gydytojai, atrodo, jau yra įpratę nekelti klausimų, kaip sakoma, tiesiog aria lauką, kol nusivaro. Net ir nebepyksta, tik tarpusavyje paburba.

– Užsiminei apie praktiką užsienio šalyse. Ar ten ir Lietuvoje teikiama pagalba psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms labai skiriasi?

– Tai priklauso, su kuo lyginsime. Jei su Ukraina ar Baltarusija, galime drąsiai teigti, jog esame priekyje. Bet jei su tokiomis šalimis kaip Olandija, Vokietija ar Didžiąja Britanija, turime daug kur pasitempti. Mūsų sistema – kaip automobilio variklio temperatūros rodyklė: pasiekusi perkaitimo lygį, bet iš paskutiniųjų vis dar veikia.

Mūsų sistemoje pasigendu paslaugos kokybės vertinimo. Svarbiau – kiekybė...

– Ir pacientams skiriamą laiką skaičiuojame minutėmis: šeimos gydytojo konsultacija – dešimt, vienos ar kitos specializacijos gydytojo – penkiolika. O kaip psichiatrų?

– Tai – liūdniausia dalis. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, šeimos gydytojo konsultacija trunka maždaug nuo dešimties iki penkiolikos minučių. Pas mus – apie dešimt, taigi panašiai kaip ir kitose šalyse. Sutinku, kad tai – mažai. O štai psichiatrai užsienyje konsultacijai skiria valandą, vaikams – dvi. Pas mus neretai – penkiolika minučių. Šiuo atveju sunku net ir kalbėti apie kontakto su pacientu užmezgimą, nes per šį laiką gali tik paklausti vardo, pavardės ir užpildyti dokumentus. Žodžiu, situacija – liūdna, nes pacientai negauna visavertės paslaugos.

– Į jus kasdien kreipiasi žmonės, kuriuos reikia išklausyti, padėti jiems rasti sprendimus. Turite metodą, kaip „neparsinešti“ darbo į namus?

– Na, išjungimo mygtuko nėra, todėl kartais, nori to ar nenori, vis tiek „parsineši“ darbą namo. Žinoma, stengiuosi balansuoti, atrasti pusiausvyrą, nes iš perdegusio psichiatro pacientams tikrai mažai naudos. Vieni kolegos sportuoja, aš ne išimtis, kiti turi kitų hobių.

Sutinku, kad psichiatrų baimė vis dar yra. Tačiau jauni specialistai šios srities nesibaido.

– Kokių hobių turite jūs?

– Jaunųjų psichiatrų asociacija yra mano hobis. Tam tikra savęs realizacija.

– Ko gi siekia jaunieji psichiatrai?

– Norime suvienyti specialistus, galinčius prisidėti prie psichikos sveikatos priežiūros gerinimo Lietuvoje, dalintis įžvalgomis ir patirtimi. Lietuvoje nėra standartizavimo, nėra gydymo aiškumo. Vienas sakys, kad reikia gydytis medikamentais, kitas, – kad psichoterapija, trečias siūlys eiti mankštintis. Stipri ir visuomenės stigma į sergančius psichinėmis ligomis. Taigi susirinkome tokie šiek tiek įžūlūs, kurie nebijo kelti problemų ir ieškoti efektyviausių sprendimų.

– Dažnai tenka išgirsti, kad teikiame per daug stacionarių paslaugų, kurios brangios, nors didžiajai daliai žmonių galima padėti ir kitokiais būdais. Maža to, priekaištaujama, jog ir pati psichiatrijos sistema nebeatitinka vakarietiškų standartų. Sutinkate?

– Reikia pripažinti, jog ir visuomenėje, ir tarp kolegų sklando įvairiausių mitų, kurie neturi nieko bendro su realybe. Todėl ir pagalba žmonėms, turintiems psichikos sveikatos problemų, dažnai stigmatizuojama. Problema ta, kad stacionarinė pagalba yra lengvai prieinama, tačiau nėra tarpinių paslaugų. Pavyzdžiui, trūksta ambulatorinės pagalbos, nes gydytojai yra žiauriai apkrauti darbu. Sutinku, kad stacionarias paslaugas teikiančių gydymo įstaigų yra per daug. Pas mus net greitoji iš karto veža į ligoninę. Olandijoje ar Vokietijoje yra antro lygio bendruomenės psichiatrijos paslaugos, kur komandoje dirba ir socialiniai darbuotojai, ir psichologai. Mes gi tokio dalyko kaip bendruomeninė psichiatrija net neturime. Vakarietiškoje praktikoje akcentuojama, kad žmogus turi likti jam įprastoje aplinkoje, o stacionarizavimas – tik kraštutinė priemonė. Pas mus atvirkščiai, ir tuo dažnai net piktnaudžiaujama.

– Užsiminėte, kad esate iš Vilkaviškio. Nesvarstėte galimybių grįžti dirbti į savo kraštą? Ar tokios specialybės medikui periferijoje nebūtų ką veikti?

– Oi, veiklos tikrai būtų. Net ir atlyginimai periferijoje didesni. Tačiau šiuo metu dirbu Kauno klinikų Psichiatrijos klinikoje ir Respublikinėje Kauno ligoninėje Ūmių psichozių skyriuje. Be to, įstojau ir į doktorantūrą, o ir žmona dar turi baigti rezidentūrą. Dėl šių aplinkybių patogiau yra gyventi Kaune. Tačiau gydytojo psichiatro specialybė gera tuo, kad dirbti iš principo gali visur.

– Vadovaujate asociacijai, dirbate dviejose ligoninėse, vykdote mokslinę veiklą. Nesulaukiate iš antros pusės priekaištų, kad per mažai laiko lieka šeimai?

– Kartais to laiko mažoka. Bet taip turbūt gyvena kiekviena medikų šeima. Tikiuosi, kad šiuo metu kylanti medikų banga šią situaciją šiek tiek pakeis. Mielai nedirbčiau dviejose darbovietėse, norėčiau pusdienį būti gydytojas, kitą pusdienį – mokslininkas, bet yra šeima, kuria turi pasirūpinti.