Drąsa būti savimi ir psichoterapijos nauda
Pa­sku­ti­niu me­tu iš ar­ti­miau­sių drau­gų vis daž­niau gir­džiu, kad esu drą­siau­sias jų pa­žįs­ta­mas žmo­gus. Par­adok­sa­lu, kad jie tai sa­ko man – žmo­gui, ne­išd­rįs­tan­čiam sės­ti prie vai­ro, ven­gian­čiam pa­vo­jin­gų spor­to rū­šių, tu­rin­čiam aukš­čio bai­mę ir bi­jan­čiam ne­tgi gy­va­čių, ta­ra­ko­nų bei žiur­kių. Tai ko­kią gi drą­są jie tu­ri ome­ny? Tuo­met pra­dė­jau mąs­ty­ti, o kas gi yra ta ti­kro­ji drą­sa?

Kas yra drąsa?

Na, ko gero pirmiausia asociacija, kuri daugumai iškyla kalbant apie drąsuolius, yra visokios „adrenalininio sporto“ rūšys. Tai ir šiurpą vien žiūrint keliantis nėrimas nuo kalno su skraidyklėmis, ir šokimas nuo tilto į prarają su guma, ir nardymas su rykliais, krokodilais bei rajomis, kurios vieną dieną tokį drąsuolį galiausiai pasmeigia. Ar reikia tam drąsos? Žinoma. Bet man asmeniškai toks elgesys daugiau primena žaidimą su mirtimi. Ir šis anksčiau ar vėliau turi vienintelę pabaigą – mirtis laimi.

Jie neria stačia galvą į upę, į gaisrą ar griuvėsius ir rizikuoja tuo, ką turi brangiausio – savo gyvybe.

Dar drąsesniais laikomi tie, kurie sugeba pakovoti ne tik už save, bet ir už aplinkinius, patekusius į grėsmingą situaciją. Tai tarsi šių laikų Herakliai, kurie drąsiai stoja ginti puolamą nepažįstamą žmogų, nebijodami, kad ir patys gaus per galvą. Jie nepasitraukia tolėliau į šalį, kaip padaro dauguma, neužsikemša ausų plačiai paplitusiu abejingumu. Jie neria stačia galvą į upę, į gaisrą ar griuvėsius ir rizikuoja tuo, ką turi brangiausio – savo gyvybe. Tai labai svarbi drąsos forma, bet ko gero ne ta, kuri reikalauja daugiausia stiprybės.

Kitokia, vis labiau plintanti drąsuolių grupė yra žmonės, išdrįsę nepaisyti visuomenės primestų normų apie tai, kaip elgtis, rengtis ir iš ko gyventi yra „padoru ir teisinga“. Jie laužo tėvų suformuotas nuostatas apie tai, kokį darbą vertėtų rinktis, ryžtasi paneigti primestą suvokimą, kaip sunkiai reikia arti, kad galėtum gyventi gerai. Jie išeina iš blogai ar netgi gerai apmokamų, bet visas jėgas ir idėjas išsunkiančių darbų, neteikiančių savirealizacijos džiaugsmo. Jie kuria savo idėjas, nepaisydami kitų skepticizmo ir netgi artimiausių žmonių nepritarimo. Jie kuria savo paslaugų ir produktų verslus. Jie pasiima milžiniškas paskolas verslui ne dėl to, kad turi geležinius nervus, bet dėl to, kad tiki savimi, savo idėja, svajone ir prisiima pilną atsakomybę už savo veiksmus bei galimas nesėkmes.

Skaitant apie tokius žmones, gali pasirodyti, kad tai kažkokia ypatinga kasta. „Nu ne, čia ne apie mane. Aš taip negalėčiau.“ Bet ar tikrai tarp jų ir visų kitų – tokia didelė praraja? Ką jie daro kitaip?

Išvardintiems dalykams drąsos reikia daug daugiau ir daug ilgalaikiškesnės nei šokimui su parašiutu ar guma. Prisiimant pilną atsakomybę už savo gyvenimą, jokia drąsa negarantuoja, kad pavyks, pastangos atsipirks ir viskas bus gerai. Nepaisant to, jie vis vien bando, stengiasi ir kuria pokyčius, nes žino vieną paprastą taisyklę – „jei nori, kad gyvenime kažkas iš esmės pasikeistų, turi pradėti kažką daryti visiškai kitaip. Drąsa – tai pasirinkimas kuo dažniau išeiti iš saugios ir pažįstamos komforto zonos, apaugusios sąmanom ir tarakonais, vis vien mielesnės už galimus baisūnus, kurie suris iškart vos žengus žingsnį už jos ribų.

Jie išeina iš blogai ar netgi gerai apmokamų, bet visas jėgas ir idėjas išsunkiančių darbų, neteikiančių savirealizacijos džiaugsmo.

Štai todėl manau, kad pati prasmingiausia, labiausiai atsiperkanti, didžiausias gyvenimo paslaptis atskleidžianti drąsos forma yra pasiryžimas visuomet būti savimi. Kodėl tai sunkiausia? Todėl, kad visiems mums iš prigimties būdinga instinktyvi nepritapimo baimė.

Juk taip baisu, kad darant kažką kitaip nei visiems įprasta, elgiantis kitaip, nei to iš mūsų tikisi artimieji, liksim nesuprasti, atstumti, pažeminti ir nemylimi. O kas bus, jei visgi ryšimės?

Ką reiškia „būti savimi“?

Frazę „būk savimi“ girdime taip dažnai, kad ji jau seniai tapo ne tik banali, bet ir visiškai neaiški. Ką gi iš tiesų reiškia būti savimi?

Drąsa pažinti savo tikrąjį „aš“

Ko nepaklausi – visi labai gerai save pažįsta.