Dovilė Šakalienė: „Vaikų atėmimo bangos nėra“
Ar pliaukš­te­lė­ji­mas yra pa­grin­das pa­im­ti vai­ką iš šei­mos? – apie tai kal­ba­mės su par­la­men­ta­re, ak­ty­via žmo­gaus tei­sių gy­nė­ja Do­vi­le Ša­ka­lie­ne. Po di­džiu­lio at­gar­sio su­lau­ku­sių įvy­kių ne­ty­la dis­ku­si­jos, kad rei­kia tai­sy­ti ar ne­tgi stab­dy­ti „ne­są­mo­nin­gą“ Vai­ko tei­sių ap­sau­gos įsta­ty­mą.

– Vaiko teisių apsaugos tarnyba po didelio atgarsio sulaukusių įvykių jau vadinama vaikų atiminėjimo „mašina“.

– Iš tikrųjų vaikų atėmimo bangos nėra. Iki šiol turėjome abstraktų įstatymą ir tikrai nebuvo aiškių įrankių, kaip įvertinti, ar yra iškilusi reali grėsmė vaikui, ar jos nėra. Turėjome šešiasdešimt skirtingų savivaldybių – šešiasdešimt skirtingų tvarkų. Dėlto kai kuriose jų būdavo pernelyg griežtai reaguojama. Esame girdėję apie atvejus, kai neradus dešrelių šaldytuve vaikai buvo išsivežti. Taip pat žinome atvejų, kai sunkiai sužalotas vaikas paimamas, o kitas paliekamas šeimoje. Per tą laiką, kol vyksta teismas dėl pirmo vaiko, antrasis nužudomas. Dabar įstatyme pagaliau aiškiai apibrėžtos visos smurto formos ir ministerija yra parengusi grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašą. Pastarajame stengiamasi daug detaliau įvertinti grėsmę vaikui. Ar tai tinkamai taikoma – jau yra kitas klausimas.

– Verkti ar juoktis, kai tarnyba neturėdama jokių įrodymų mamą viešai apkaltina girtuokliavimu?

– Manau, kad priėmėme gerą įstatymą, dėl kurio tikrai daug dirbome. O įgyvendinimo žingsnis, kurį turėjo žengti Vyriausybė ir savivaldybės, – būtent pasiruošti ir užtikrinti šeimoms paslaugas, – nebuvo kokybiškas. Dėl to neišvengiamai turime situacijų, kurios etine prasme yra netinkamos ir kelia daug klausimų. Tiek kalbant dėl informacijos paviešinimą apie tariamą mamos girtavimą, tiek dėl asmens, kuris iš tikrųjų netinkamas dirbti vaiko teisių tarnyboje nepatikrinus jo praeities.

– Šaukštas deguto sugadina statinę medaus. Kokios klaidos buvo padarytos įgyvendinant minėtą įstatymą?

– Jau pernai nebuvo skirta pakankamai lėšų šiai reformai kokybiškai įgyvendinti. Kad įstatymas būtų įgyvendintas tiksliai ir pasiektų tikslą – anksti identifikuoti grėsmę, kol dar nėra nepataisomų pasekmių, – turi būti teisingai nustatyta, kada vaikui kyla grėsmė, o kada ne. Taip pat – kada yra antro lygio grėsmė, kai reikia vaiką paimti iš nesaugios aplinkos, o kada jis gali likti šeimoje ir su ja dirbama. Tam reikia ypač atidžiai ir kokybiškai atlikti darbuotojų atranką. Svarbu, kad nekurtume stereotipų, kad tai yra vaikų atiminėjimo profesija. Priešingai, tai yra apsaugojimo ir pagalbos šeimoms profesija.

Antras dalykas – praktiniai apmokymai. Neužtenka kelių paskaitų, turėjo vykti intensyvūs praktiniai kelių ciklų mokymai, technine prasme išmokantys tiksliai taikyti poįstatyminius aktus. Nemažiau svarbus ir psichologinio mentaliteto keitimas. Tai yra darbuotojams psichologinių žinių suteikimas, kad jie galėtų suvaldyti krizinę situaciją, kad jie galėtų skausmingu momentu susikalbėti su tėvais, nuraminti juos, išlikti visuomet profesionalūs, etiški ir mandagūs. Dėl pastarojo punkto jau matome, kad kyla rimtų klausimų ir atliekami tarnybiniai tyrimai.

– Vaikui uždavimas ranka per sėdimąją – smurtas?

– Žinoma! Smūgis vaikui, kurio tikslas yra sukelti skausmą, yra smurtas. Tai aiškiai apibrėžta įstatyme. Susitarimas yra toks kaip pasaulyje, kuriame laikomasi Vaiko teisių konvencijos, taigi fizinė bausmė yra smurtas. Ar pliaukštelėjimas yra pagrindas paimti vaiką iš šeimos? Ne, jokiais būdais! Tačiau tai – priežastis kalbėtis su tėvais, skatinti juos eiti į pozityvios tėvystės mokymus ir keisti elgesį. Nes smūgis vaikui nėra auklėjimas. Vaikas kurį laiką iš baimės gali elgtis taip, kaip jūs norite, bet vėliau tai turi pasekmių, kurios atsisuka tiek prieš jus, tiek prieš vaiką.

Tėvai sako, kad jie nežino, kas parašyta įstatyme. Keletą kartų siūliau įvairias versijas, kaip, pavyzdžiui, švedai darė pieno pakelių kampaniją. Kelis mėnesius ant pieno pakelių buvo detali informacija ir šeimos apie tai kalbėjosi. Tada per metus daugiau nei devyniasdešimt procentų švedų susipažino su vaikų nemušimo įstatymo normomis. Ir tai buvo viena sėkmingiausių visuomenės informavimo kampanijų pasaulio istorijoje. Kodėl mes negalėjome taip padaryti?

– Ar sūnui esate uždavusi?

–Tą pačią savaitę, kai sužinojau, kad laukiuosi, nuėjau ir užsirašiau į psichologinę terapiją, nes nenorėjau kartoti klaidų, kurias darė mano tėvai. Pagal mokslinius tyrimus (aš pati studijavau psichologiją), trys iš keturių vaikų, kurie patyrė smurtą, linkę kartoti smurtinį elgesį vėliau. Deja, tikrai buvo situacijų, kai man nepavyko ir psichologinio smurto prasme esu šaukusi ant savo vaiko. Labai dėl to graužiausi, nes rėkimas tikrai nepadėjo, jis tik išgąsdino vaiką. Be to, nuvylė mane pačią, kad nesugebėjau susivaldyti. Skaičiau įvairios literatūros, konsultavausi su specialistais. Mudu su vyru taip pat lankėme grupę tėvams, kuri padėjo suprasti, kaip elgtis tokiose situacijose.

– Dažnai tėvai sako, kad jie tuoj neturės jokių teisių ir dar blogiau – neapsigins nuo savo vaikų?

– Toks požiūris – keistas. Todėl Lietuvoje smurto kultūros lygis aukštas. Kuo mažesnis smurto lygis auklėjant vaikus, tuo mažesnis atgalinis smurtas. Tose šalyse, kuriose smurtas prieš vaikus visomis formomis, įskaitant fizines bausmes, yra uždraustas anksčiau, mažesnis vaikų nusikalstamumo, patyčių lygis, mažesnis vaikų savižudybių skaičius ir yra žymiai laimingesnės šeimos.

Suprantame, kad iš kelių šimtų tūkstančių vaikų Lietuvoje tikrai yra daugiau negu tie septyni šimtai, kurie buvo paimti iš nesaugios aplinkos ir kuriems buvo nustatyta laikina globa. Svarbiausia vėlgi yra laiku pastebėti ir pasirinkti tinkamas priemones. Kuo anksčiau pastebime, tuo mažesnis kraštutinių priemonių poreikis. Jeigu krizę pastebi pačioje pradžioje, beveik niekada nereikia imtis kraštutinių priemonių.

Dosjė

2001 m. baigė psichologijos studijas Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, suteiktas bakalauro kvalifikacinis laipsnis.

2003 m. baigė teisės psichologijos studijas Mykolo Romerio universitete, suteiktas magistro kvalifikacinis laipsnis.

2004–2005 m. dėstė Mykolo Romerio universitete asocialaus elgesio psichologiją bei kriminalinę psichologiją (praktiniai seminarai).

2004–2015 m. dirbo Žmogaus teisių stebėjimo institute nuo projektų vadovės iki vykdančiosios direktorės.

2012–2016 m. dirbo akredituota žurnaliste prie Europos Tarybos Strasbūre.

2016 – 2017 m. Seimo LVŽS frakcijos narė. Nuo 2017 m. birželio iki spalio LRLS frakcijos narė.