Bažnyčia – ne vien ligoninė. Pokalbis su dvasininku Andrejumi Lorgusu
Šian­dien psi­cho­lo­gų ap­ra­šy­muo­se jau ga­li­me ap­tik­ti prie­ra­šą – ti­kin­tis, krikš­čio­niš­kų pa­žiū­rų ir pan. And­re­jus Lor­gu­sas yra vie­nas to­kių – jis ir dva­si­nin­kas, ir psi­cho­lo­gas. Skai­ty­to­jams siū­lo­me po­kal­bį su juo apie psi­cho­lo­gi­jos san­ty­kį su Baž­ny­čia bei kaip at­skir­ti psi­cho­lo­gi­nes ir dva­si­nes prob­le­mas.

– Nemažai žmonių prisimena bažnyčią ir į ją ateina tik tada, kai patenka į sudėtingą gyvenimišką situaciją. Ar gali ir ar turi Bažnyčia padėti?

Dauguma ateinančiųjų iš tiesų tiki(si), kad Bažnyčia ir kunigas išspręs visas jų problemas.

– Tai tiesa: ne visi tikintieji eina į bažnyčią. Ateina tik tam tikras kontingentas – tie, kurie pasitiki Bažnyčia ir dvasininku. Mūsų visuomenėje tokių žmonių, geriausiu atveju, apie 5–10 procentų. Dauguma ateinančiųjų iš tiesų tiki(si), kad Bažnyčia ir kunigas išspręs visas jų problemas. Todėl kunigams reikia veikti itin atsargiai – viena vertus, neapgaudinėti, nesuteikti nereikalingų iliuzijų, tačiau kita vertus – neatstumti žmonių.

Iš esmės, mūsų visuomenėje susiklosčiusi itin žema psichologinė kultūra, nes ji nebuvo ugdoma ištisus dešimtmečius. Juk visuomenė, kurioje svarbiausias santykių kultūros elementas buvo ideologija, nesugeba sugretinti, susieti savo problemų su vienas kito (artimųjų ir šalia esančių žmonių) galimybėmis. Pavyzdžiui, anksčiau inteligentams pagrindinis jų problemų sprendimo būdas buvo „arbatėlė“ virtuvėje naktį. Vyriškai kompanijai – kartu išgerti, moteriškai – paplepėti su draugėmis…

– Bet juk tokie konfidencialūs pokalbiai – ne pats prasčiausias būdas spręsti savo problemas. Tai žymiai geriau nei su kirviu eit į gatves ar su ginklu – į mokyklą.

– Tai tikrai nėra blogiausia. Tačiau tai neprofesionalu. Deja, bet tokie pokalbiai gali padaryti daugiau bėdos nei naudos. Pavyzdžiui, neprofesionalūs medicininiai patarimai gali sukelti skirtingų neigiamų pasekmių („man labai tiko tie raminamieji, pabandyk ir tu…“). Ir po to labai gaila, kad kartais bažnyčioje žmonės ieško tokio pat tipo konfidencialaus bendravimo; jie ateina ne dėlto, kad pasimelstų, todėl ir negauna to, ką galėtų gauti. Jie galėtų patirti bendravimo su Dievu džiaugsmą. Tačiau daugelis to nepastebi ir net nežino – ateina todėl, kad vaikas susirgo arba naktimis sapnuojasi mirusi močiutė.

Neretai žmonės kreipiasi į bažnyčią tikėdamiesi gauti tikinčio psichologo pagalbą – kad tik nereikėtų kreiptis į psichiatrą. Deja, kreipimasis į psichiatrą vis dar suvokiamas kaip kažkas gėdingo, kaip etiketė visam gyvenimui, o psichinis ligonis – vis dar pašalinis mūsų visuomenėje.

– Tačiau žinome atvejų, kaip meile, susitaikymu ir malda pavykdavę išgydyti žmogų. Dauguma mamų įsitikinusios, kad gali išmelsti savo vaikams tai, ko reikia…

– Jei liga užleista, tai dažnai jau nieko neišeina pakeisti. Reikia kreiptis į gydytoją ir vartoti vaistus. Stebuklų niekas neneigia, tačiau visgi tai išimtiniai atvejai.

– O ką tokioje situacijoje turi patarti dvasininkas?

– Dvasininkas turi būti elementariai psichologiškai išprusęs. Jis taip pat turi išmanyti, kokių esama psichikos ligų, kokie jų simptomai. Jis turi pripažinti ligą kaip ligą, o ne bandyti ją gydyti dažna komunija, išpažintimi ar pamaldomis. Tarkim, kai sergama šizofrenija ar esama ribinėse būsenose, negalima žmogaus apriboti griežtu pasninku – tai tik pablogins jo būseną. Patyręs dvasininkas nukreips žmogų pas gydytoją ir kartu su specialistu bei sergančiuoju stengsis pagerinti jo savijautą.

– Kaip atskirti: žmogų kamuoja dvasinė problema ar psichologinė?

– Esama psichinės sveikatos problemų. Tai ligos: psichozės, neurozės ir kitos, jas reikia gydyti. Bažnyčia gali padėti, gali sudaryti palankias sąlygas gydymui, tačiau dvasininkas – ne gydytojas ir negydo susirgimų. Man netgi teko susidurti su atvejais, kai žmogui skaudant galvą, jis eina pas dvasininką, tikėdamasis kažkokios magiškos pagalbos.

– Paplitusi nuomonė, kad tikintys žmonės mažiau linkę į depresiją ir neurozes. Ar tai tiesa?

– Priešingai. Žmonės, kurie kenčia dėl kažkokių vidinių problemų, dažniau kreipia dėmesį į savo vidų, dažniau ieško Dievo, jie daug dėmesingesni savo vidiniam gyvenimui. Todėl į Bažnyčią, deja, dažniau eina tie, kurie patiria sunkumų dėl savo sveikatos.

Bažnyčia gali padėti, gali sudaryti palankias sąlygas gydymui, tačiau dvasininkas – ne gydytojas ir negydo susirgimų.

Paprastai tie, kurie yra sveiki, apie save susimąsto rečiau. Todėl, mano nuomone, Bažnyčioje dažniau sutinkami psichologinių sunkumų patiriantys žmonės, ir tai teisinga, nes Bažnyčia – ligoninė. Bėda prasideda tada, kai žmogus į bažnyčią ateina ne pasimelsti, o spręsti savo problemų. Susikuria merkantiliški santykiai: Tu – man, aš – Tau. Žinoma, Bažnyčia – taip pat ir ligoninė. Tačiau ne vien. Ne tame jos esmė, tai nėra pirmaeilis dalykas. Bažnyčią galime vadinti dvasios ligonine, bet ne psichikos. Tai privalome skirti.

– Pamaldūs tikintieji šiandien dažnai susiduria su psichologiniais sunkumais, nes Bažnyčios gyvenimas remiasi kitais įstatymais nei šiuolaikinė pasaulietinė visuomenė. Ar galite iš psichologijos perspektyvos apsakyti, ką išgyvena, patiria žmogus, palaipsniui įsitraukiantis į Bažnyčios gyvenimą?

– Jei žmogus ateina į Bažnyčią, tai jis, greičiausiai, iš pradžių susiduria su tokiu reiškiniu, kai tampama neofitu (neofitas [gr. neophytos] – asmuo, naujai priėmęs kurią nors religiją). Tai beveik privalomas periodas, mes visi jį išgyvenome, nes dažnai įsiliejame į tikinčiųjų bendruomenes jau brandžiame amžiuje. Neofitui būdingi tam tikri simptomai, būsenos ir tarpsniai. Tai toks etapas, per kurį pereina kiekvienas naujai įtikėjęs žmogus. Šis reiškinys žinomas jau labai seniai ir plačiai aprašytas literatūroje.

Svarbiausia, kad neofitas turi žinoti: jis – neofitas. Ir visos parapijos bei socialinės ir parapinės tarnybos, priimdamos neofitą, turi žinoti, kad neofitai dažnai turi kategorišką nuomonę, yra infantilūs ir psichiškai nestabilūs. Neofitas dar mažai žino ir yra itin jautrus, jis vis dar yra euforijos būsenoje. Tai normalu. Į tai reikia atsižvelgti ir nespausti žmogaus, leisti jam tai išgyventi.

Kai šis etapas praeis, prasidės daug baisesnis ir sudėtingesnis dalykas – krizė. Tikėjimo krizė, bažnytinė krizė, kada ateina nusivylimas ir atšalimas, atsiranda tam tikrų abejonių. Būtent šiuo etapu dvasininkui reikia būti ypač dėmesingam ir tokį žmogų sudominti mokymusi. Iš naujo išmokyti tikėti: patarti skaityti gilesnes knygas, mokytis rimtai melstis – be stebuklų, be emocijų, žymiai giliau.

Bėda ta, kad neofitas apie save garsiai praneša – jis demonstratyviai save išreiškia. O išgyvendamas tikėjimo krizę žmogus gėdijasi pasirodyti, nes vertina save kaip praradusį tikėjimą, nors iš tiesų taip nėra. Jis neprarado tikėjimo.

Tiesiog reikia padėti išgyventi krizę. Nes šioje būsenoje žmogus tampa uždaras, jis nebeateina į susitikimus, parapijos renginius, atsiskiria. Būtent iš šio „atsiskyrimo“, vienatvės, būtų gerai jį „ištraukti“ ir padėti sugrįžti į įprastą gyvenimą – ne už rankos tempti, bet paprasčiausiai pasiūlyti. Tam reikalingas ypatingas dėmesys ir sugebėjimas prieiti prie žmogaus. Ir tai turi padaryti dvasininkas. Būtent čia jam ir praverčia psichologijos žinios. Aš pats su tuo susidūręs ne kartą.

Tokios tikėjimo krizės kartojasi nuolatos, jų bus bent keletas. Tačiau tai, kad jos įvyksta – nėra blogai, krizė – tai vystymosi požymis. Jei neišgyvenama krizė, galbūt verta susimąstyti: kas vyksta su žmogumi? Jau trys metai praėjo, o jis vis dar neofitas! Tai jau galima laikyti asmenybės sutrikimu. Vadinasi, problema jau ne tikėjime, o psichikoje.

– Kiek dvasininkai yra pasirengę padėti tokiose krizėse?

– Nepamirškime, jog dvasininkai irgi buvo neofitai ir išgyveno tas pačias problemas. Jie tai perėjo ir įveikė, todėl gali padėti. O tie, kurie neišgyveno krizės patys, negali padėti kitam. Svarbiausia – sugebėti krizės išgyvenimą paversti savo paties, savo dvasininko ar visos žmonių grupės apmąstymų objektu. Kai kartu kažką aptariame, mums įdomu, mums lengviau ir ne taip baisu. Suprantame, kad ne mes vieni susiduriame su tokiomis problemomis ir tame nėra nieko neįprasto. Vadinasi – aš normalus. Užtenka dviems draugams pakalbėti apie tai, kokie nelaimingi jaučiasi, ir tampa lengviau. Krizę išgyvenantiems žmonėms būtinas parapijiečių įsitraukimas. Galima parapijoje rengti susitikimus, seminarus. Ir dvasininkas, kuris per tai jau perėjo, galėtų tapti tokių grupių lyderiu. O jei pats to nepatyrė, tai nieko ir nepakeis. Jis pats nesupranta, kur išeitis.

Dvasininkas negali išspręsti asmenybės problemų, psichikos problemų, bendravimo problemų, tačiau jis turi žinoti, kas būdinga tiems, kurie pas jį ateina.

– Šiandien vis dar susiduriame su klausimais, ar galima tikinčiam žmogui kreiptis į psichologą?

– Psichologas negydo. Jis padeda asmenybei tvarkytis su savo problemomis, tačiau negydo psichikos susirgimų. Jei tau reikia spręsti dvasinę problemą – eik pas dvasininką. Jei asmeninę, šeimyninę, santuokinę, t. y. tokią, kuri liečia santykius, – kreipkis į psichologą. Pavyzdžiui, jei žmogus kenčia dėl neišvengiamo kaltės jausmo – reikia tai spręsti su psichologu, jei žmogus kenčia dėl nuodėmės, nori išpažinti ją – kreipiasi į dvasininką. Nuodėmė – išpažinčiai, o iracionalus kaltės jausmas – psichologui, tai nesusiję su tikrąja nuodėme, tai neurotinis jausmas.

Šiandien, kai Bažnyčia užsiima aktyvia socialine veikla, tapo aišku, kad, be būtinybės būti dvasiškai „pamaitintiems“, žmonėms labai trūksta specialistų – psichologų ir psichiatrų – pagalbos. Jei aplink tokių specialistų nėra, jų funkcijas tenka prisiimti kunigui, kuris „maitina“ tam tikras socialines grupes. Sakykim, vaikų namai – ten visi vaikai probleminiai, jau traumuoti, nes normaliai žmogaus psichika vystytis gali tik šeimoje…

Dvasininkas negali išspręsti asmenybės problemų, psichikos problemų, bendravimo problemų, tačiau jis turi žinoti, kas būdinga tiems, kurie pas jį ateina. Žinoma, geriausiu pagalbininku jam galėtų tapti tikintis psichologas. Tačiau kol kas tokių specialistų beveik neturime. Yra daug pasaulietinių psichologų, tačiau tokių, kurie galėtų dirbti socialinėse Bažnyčios tarnybose – vienetai, o tiems, kurie ten yra, dažnai trūksta profesinio pasirengimo.

– Ar egzistuoja psichologijos metodų, kurie netinka krikščionims?

– Žinoma, yra – tų, kurie paremti šoku, trauma arba sąmonės pakeitimu, pavyzdžiui, hipnozė, transas. Dar yra tanatoterapija – „gydymas mirtimi“; iš esmės, tai satanistų metodika… Nors kai kurie rimti psichologai panašius metodus vertina kaip tinkamus psichiškai sveikam žmogui padėti atsikratyti problemų.

Iš esmės, šiuolaikinė psichoanalizė nėra bloga ar baisi, ji puikiai prisitaikiusi mūsų visuomenėje. Šiandien reikėtų bijoti ne pačios psichoanalizės, o psichologo-šarlatano ar tokio „specialisto“, kuris slepia savo diplomą arba išvis jo neturi. Gyvename profanacijos amžiuje: žmonės save vadina, kaip tik nori, ir užsiima tam tikrais dalykais neturėdami ne tik kad išsilavinimo, bet ir žinių – rašo knygas, dalija patarimus, naudojasi savo populiarumu – bet kas, net ir tikėjimas gali tapti klientų pritraukimo masalu.

Patyręs psichologas niekada nepakenks – tame ir slypi profesionali etika. Gal ne visad padės, bet nepakenks.

– Įvairi statistika rodo, kad posovietinėse šalyse bene ketvirtis žmonių kenčia nuo vienokių ar kitokių psichinių sutrikimų. Kaip su šia situacija kovoti?

Deja, aš manau, kad šioje situacijoje Bažnyčiai dažnai stinga ne pinigų, o profesionalų – šios srities negalima palikti savanoriams.

– Tikrai taip. Jei dar įskaičiuotume žmones, kenčiančius nuo alkoholizmo ir narkomanijos, polinkio į savižudybes, šis skaičius gerokai padidėtų… Ir to priežastis – ne šiandienoje. Tai pusės amžiaus gyvenimo ateistinėje visuomenėje pasekmė. Mums vis dar trūksta informacijos, kuri parodytų, kiek žmonių reikalinga psichologinė ar psichiatrinė pagalba. Jūsų pateikta statistika paviršutiniška, nes neįvardijamos tokios padėties priežastys.

Žinoma, Bažnyčia turi užimti aktyvią visuomeninę poziciją, aktyviai dirbti mažinant savižudybių skaičių, plačiau aiškinti ir rodyti žmonėms prasmę to, ką ir kaip jie daro su savimi… Deja, aš manau, kad šioje situacijoje Bažnyčiai dažnai stinga ne pinigų, o profesionalų – šios srities negalima palikti savanoriams.

– Kokios psichologinės problemos dažniausiai sutinkamos tarp šiuolaikinių tikinčiųjų?

– Pirmoje vietoje, stipriai išsiveržusios – priklausomybės: alkoholizmas, narkomanija, kompiuteriai… Turiu konstatuoti, kad išsivaduoti iš skirtingų priklausomybių yra labai sunku. Todėl neužtenka, kad kunigas vien užsiimtų savo parapijos dvasine mityba.

Reikia įsisąmoninti, kokiais laikais mes gyvename, ir atrasti skirtingų pagalbos būdų tiems, kam jų reikia. Pavyzdžiui, labai efektyvūs taip vadinamieji anoniminių alkoholikų klubai – šiandien tokios grupės egzistuoja jau ne vienoje parapijoje. Svarbu, jog žmogus jaustų, kad Bažnyčioje jis gali gauti palaikymą.

Pagal provoslavije.ru medžiagą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė