Ar galima už neišmiegotas naktis atsimiegoti savaitgaliais?
Mie­go trū­ku­mas ga­li bū­ti itin ža­lin­gas jū­sų svei­ka­tai. Daug at­lik­tų ty­ri­mų su­fle­ruo­ja, kad tam ti­kru gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu mie­go va­lan­dų sty­gius su­ke­lia di­des­nę anks­ty­vos mir­ties ri­zi­ką. Ta­čiau nau­jas Šve­di­jo­je at­lik­tas ty­ri­mas lei­džia ma­ny­ti, kad jei ne­ga­li­te mie­go­ti tiek, kiek jums rei­kia dar­bo die­nų me­tu, ga­li­te at­sig­rieb­ti sa­vait­ga­liais. Apie tai ra­šo Li­ves­cien­ce.com.

Tyrėjai išsiaiškino, kad 65 metų amžiaus ir jaunesni žmonės, naktį miegodavę po penkias ar mažiau valandų, turi didesnę ankstyvos mirties riziką nei tie, kurie miegodavo po šešias – septynias valandas. Taip pat pasirodė, kad asmenys, kurie trumpą darbo dienų miegą derindavo su ilgesniu miegu savaitgaliais, neturėjo padidėjusios rizikos.

Kitaip tariant – peršasi išvada, kad už prarastą miegą galima atsigriebti.

„Negalime teigti, kad šimtu procentų tai įrodėme, tačiau mūsų spėjimas, kad būtent tai ir nutinka, yra pagrįstas“, – teigė pagrindinis studijos autorius, elgesio medicinos Stokholmo universiteto profesorius Torbjörnas Åkerstedtas.

Ankstesnių miego trūkumo ryšio su mirties rizika tyrimų dalyvių dažniausiai buvo klausiama apie įprastą jų miego trukmę, kurį dažniausiai yra traktuojama kaip vienos darbo dienos miego trukmė. Tačiau naujojo tyrimo autoriai įtarė, kad tai šiek tiek iškreipia bendrą vaizdą.

Tyrime Torbjörnas Åkerstedtas ir jo kolegos apklausė daugiau, nei 38 000 suaugusių žmonių, kurie dalyvavo 1997 metais Švedijoje vykdytoje medicininėje apklausoje. Žmonės turėjo atsakyti į porą klausimų apie savo miego trukmę darbo dienomis ir laisvadieniais.

Tyrėjų komanda atsekė 1997 metų tyrimo dalyvius, naudodamiesi nacionaliniu mirčių registru ir tikrino faktorius, galinčius prisidėti prie sveikatos ar padidėjusios mirties rizikos, tokius, kaip lytis, kūno masės indeksas (KMI) ir rūkymas.

Ankstesni tyrimai atskleidė, kad miego trukmės santykis su mirties rizika buvo U formos. Kitais žodžiais tariant – tiek per daug, tiek per mažai miego lėmė padidėjusią mirtingumo riziką. Taip pat, kaip ir mažiau nei penkias valandas per parą miegoję žmonės, tie, kurie miegojo aštuonias valandas ir daugiau jautėsi blogiau, nei tie, kurie miegojo po 6 ar 7 valandas.

Miego trūkumas yra siejamas su aibe sveikatos problemų, tokių kaip infarktas, širdies ligos, metabolinis sindromas, hipertenzija ir nutukimas – visos jos didina mirties riziką. Tačiau ryšys tarp persimiegojimo ir didesnės mirties rizikos yra kur kas paslaptingesnis. Tikėtina, kad jį lemia trečiasis faktorius, tyrimo metu nenustatyta sveikatos problema, kurią sunku pamatuoti, teigė Torbjörnas Åkerstedtas.

„Nežinome, koks yra paaiškinimas su persimiegojimu. Manome, kad žmogui reikia daugiau miego dėl gilesnių sveikatos problemų“, – sakė mokslininkas. Kitais žodžiais tariant – tikėtina, kad egzistuojantis sveikatos sutrikimas gali būti persimiegojimo priežastimi.

Tyrimo metu taip pat išsiaiškinta, kad ryšys tarp miego trukmės ir mirtingumo išnyksta vyresniems ne 65 metų amžiaus žmonėms. „Būdami tokio amžiaus žmonės gauna tiek miego, kiek jiems reikia. Tuo tarpu tristešimtmečiams ar keturiasdešimtmečiams egzistuoja didelis skirtumas tarp miego, kurio jiems reikia ir miego, kurį jie gauna“, – teigė Torbjörnas Åkerstedtas.

Nors šio neatitikimo pasekmės gali būti sušvelnintos atsimiegant savaitgaliais, veikiausiai ir tam egzistuoja riba. Išsiaiškinta, kad miego trūkumas sukelia fiziologinius pokyčius, tokius, kaip neuronų praradimas ar ilgalaikiai smegenų pokyčiai.

Taip pat – vienos valandos miego praradimas kūnui turi visai kitokią įtaką, nei keturių ar daugiau. „Jus daug labiau paveikia visa bemiegė naktis, nei pusė neišmiegotos nakties“, – teigė Torbjörnas Åkerstedtas.