Apie vaikų priklausomybę nuo skaitmeninių technologijų
Vie­nas iš pri­klau­so­my­bės api­bū­di­ni­mų – tai ne­kon­tro­liuo­ja­mo ir ža­lin­go el­ge­sio ra­tas. Tarp įvai­rių pri­klau­so­my­bės for­mų bend­ra yra tai, kad ste­bi­mas pikt­nau­džia­vi­mas psi­choak­ty­via me­džia­ga, mais­tu, skait­me­ni­niais prie­tai­sais – bet kuo kas su­ke­lia nuo­tai­kos pa­ki­ti­mus. Sti­mu­lia­ci­jos pa­se­ko­je – ste­bi­mas nuo­tai­kos pa­ki­li­mas, ne­ga­vus – nuo­tai­kos pa­blo­gė­ji­mas.

Priklausomybės vystymosi stadjos

I stadija – vidiniai pokyčiai. Šioje stadijoje įvyksta priklausomo asmens asmenybės pokyčiai. Viskas prasiseda nuo įsimintino, intensyvaus, sukėlusio stiprų įspūdį susidūrimo su traukos objektu, sukėlusio stiprų nuotaikų pasikeitimą.

II stadija – gyvenimo būdo pasikeitimas. Priklausomas elgesys suaktyvėja, padažnėjaElgesys vis mažiau kontroliuojamas. Žmogus ima meluoti, išsisukinėti, kaltinti kitus. Piktnaudžiavimo objektas tampa ryšio su pasauliu simboliu. Aplinkiniai tik trukdo ir atrodo, kad niko nesupranta. Šeimos nariai įsitraukia į situaciją jausdami gėdą ir kaltę dėl priklausomo asmens elgesio (Budelis-Auka-Gelbėtojas)

III stadija – gyvenimo sudužimas. Žmogus nesirūpina savimi, svarbus tik piktnaudžiaujantis elgesys. Didėja izoliacija, vienišumas. Gali kilti mėginimų manipuliuoti artimaisiais, dėl noro juos prisirišti „Niekas manimi nesirūpina“, „Tu vienintelis, kurį turiu“ ir pan. Gali kilti minčių apie savižudybę.

Vaikų priklausomybės priežastys

Vaikų priklausomybės priežastys – netikę santykiai už kuriuos atsakingi yra šalia jų esantys suaugusieji. Ankstyvosios vaikystės patirtys, susijusios su bejėgiškumu, atstūmimu ir nuvertinimu, dažnai paveikia visą likusį žmogaus gyvenimą.

Pirminis smalsumas ir noras kurti virsta abejingumu.

Laisvumas ir nuoširdumas – susikaustymu.

Prigimtinis atvirumas – uždarumu.

Gebėjimas žavėtis – augančiu nepasitenkinimu, paauglišku abejingumu viskam.

Blogiausia, kad tai, kuo pavirto dėl negatyvios santykių patirties, vaikai laiko savo tikruoju „Aš“ ir bando pagal galimybes apginti nuo bet kokios grėsmės. Dėl šios priežasties jie nepripažįsta, kad galėtų patirti džiaugsmą mokydamiesi ir atrasdami, jie tampa svetimi savo ankstesnei savasčiai.

Daugeliui į tokias pinkles pakliuvusių jaunuolių kompiuterinių žaidimų pasaulis tampa vieninteliu, kuriame jie nepatirdami konfrontacijos su savo naujai susikurta savastimi gali būti tokie, kokie yra iš tiesų: nesuvaržyti, smalsūs, džiaugsmingai besimokantys, susižavėję, ištvermingi ir kompetetingi. Tai jų tikroji savastis, kuri negali atsiskleisti niekur kitur: nei šeimoje, nei mokykloje, nei būreliuose ar tiesiog tarp vienmečių draugų.

Virtualiuose pasauliuose jie gali būti savimi. Čia jie pailsi nuo skausmo, kurį išgyvena tikrovėje dėl nutolimo nuo savęs pačių. Čia pagaliau nereikia dėti tiek pastangų savo naujo, patiems sau svetimo „Aš“ įtvirtinimui. Kasdien prisėdus prie kompiuterio patiriamas išsilaisvinimas ir palengvėjimas, kurio vaikai taip paprastai neišsižadės. Pernelyg jie ten gerai jaučiasi.

Sprendimas: būtina sudaryti sąlygas realiame gyvenime vėl susirasti tai, ką jie prarado.

Bet tai nebus lengva, neseniai pasirodęs filmas „Oazė: Žaidimas Prasideda“ (Ready Player One), 2018 metų, kaip tik kalba apie tai, kokia virtuali tikrovė patraukli, dėl savo intensyvumo, o realiame pasaulyje viskas vyksta lėtai.

(Ne)tinkamo auklėjimo tipai:

Lepinimas. Teigiami paskatinimai be jokios priežasties. Formuojasi nuostata, kad „kažkas padarys už mane“.

Kritikavimas. Susidūrę su iššūkiu ar problema tokie žmonės jaučiasi aukos, pasirenka aukos poziciją, nes yra susiformavusi nuostata „kad ir ką bedaryčiau, aš nebūsiu gerai įvertintas“.

Ignoravimas. To pasekoje nuolat atmetamos gyvenimo siūlomos galimybės, atsiverti naujovėms vis sunkiau, vystosi pesimizmas.

Palaikymas. Suklupęs vaikas skatinamas bandyti dar ir įveikti sunkumus. Užauga emocionaliai stabilus, atkaklus, užtikrintai siekiantis tikslų, sėkmingas žmogus.

Ką dažnai vaikai atranda virtualybėje ir stokoja tikrovėje:

1. Aiškiai suprantamos taisyklės ir struktūros, kurių reikia laikytis norint pasiekti tikslą.

2. Sprendimai, kuriuos gali priimti savarankiškai ir už kuriuos esi atsakingas, kad taptum pasitikinčiu savimi.

3. Ugdomi gebėjimai, žinios kuriuos gali įgyti ir kurie padeda pasiekti užsibrėžtus tikslus.

4. Ugdomas apdairumas, atidumas, dėmesingumas, pastabumas, kad lydėtų sėkmė. Nežymios smulkmenos, į kurias verta atkreipti dėmesį.

5. Jaudinantys atradimai, nuotykiai, nuostabą keliančios situacijos, netikėtumai, kuriuos gali išgyventi ir patirti.

6. Pavojai, baimės, grėsmės, iššūkiai kuriuos gali įveikti, kad augtum kaip žmogus.

7. Aiškūs, pasiekiami, realūs tikslai, kuriuos gali pasiekti, kad gyvenimas įgautų prasmę.

8. Pavyzdžiai, kuriais galima ir norisi sekti, nes jie skleidžia tai, ko dar neišsiugdei, bet norėtum ir apie tai svajoji. (101–114 p.)

9. Sava patirtis ir klaidos, kurios įkrečia proto (pvz.: rež. Kim Ki-duko filme „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“, 2003)

10. Meistriškumas, vikrumas, sumanumas, kuriuos galima tobulinti.

11. Pasiekimai, kuriais gali didžiuotis.

[Punktai pagal Wolfgang Bergmann, Gerald Hüthe „Priklausomybė nuo kompiuterio“ (2011)]

Žmogus, kuris savo norų nesutalpina savo sėkmių ir nesėkmių erdvėje, panyra į neproduktyvias svajones.

Apibendrinant:

Tikrovė: pastangos→ neigiamas apdovanojimas→noras užsimiršti.

Virtualybė: pastangos →teigiamas apdovanojimas→priklausomybė.

Strategija: didinti sėkmių skaičių tikrame gyvenime ir taip lygiagrečiai formuoti adaptyvų elgesį.

Parengė Edvardas Šidlauskas