„Blogi“ vaikai gali būti ne blogi, o itin aukšto intelekto
Leng­viau­sia itin aukš­to in­te­lek­to vai­kus at­pa­žin­ti dėl jų ki­to­niš­ku­mo – jie ne­bū­ti­nai ge­rai elg­sis kla­sė­je, o kar­tais iš vi­so ne­pa­ro­dys sa­vo ga­bu­mų. Taip LRT RA­DI­JUI sa­ko dar­bo su itin aukš­to in­te­lek­to vai­kais eks­per­tė Jur­ga Vi­du­gi­rie­nė. Anot jos, itin in­te­lek­tua­liems vai­kams bend­ra­vi­mo įgū­džių ga­li tek­ti mo­ky­tis kaip dau­gy­bės len­te­lės, o kar­tais jie ne­tgi ga­li pa­si­rink­ti kvai­lo vai­ko gy­ve­ni­mą, kad ne­iš­sis­kir­tų iš ki­tų.

– Prieš jums ateinant į LRT RADIJO studiją prašėme klausytojų, kad jie paskambintų ir pasidalintų patirtimi. Vienas ši klausytojų sakė, kad gabių vaikų Lietuvoje labai daug, reikia tik juos ugdyti. Ar iš tiesų taip?

– Iš tiesų ir taip, ir ne. Kai pradėjau studijuoti darbą su itin aukšto intelekto vaikais, pirmiausia, paskambinusi vyrui iš stažuotės Olandijoje, pasidžiaugiau, kad žinau, kodėl mums taip sekasi dirbti su vaikais – mes su kiekvienu vaiku dirbame taip, kaip olandai dirba su aukšto intelekto vaikais. Tai turbūt iš tikrųjų pats svarbiausias dalykas, ką mes galime padaryti, – į kiekvieną vaiką žiūrėti kaip į labai šviesų vaiką. Kiekvienas vaikas turi labai daug talento, šviesumo ir proto.

Kita vertus, tyrimai rodo, kad iš tiesų labai aukštą intelektą turintys vaikai yra tik du iš šimto. Manau, kai kalbame apie aukšto intelekto vaikus, žmonės įsivaizduoja tuos geruosius vaikus, kurie gerai mokosi, gražiai dainuoja, gerai šoka, su kuriais nėra rūpesčio.

– Būna vaikų, kurie nuo mažens pasižymi gabumais keliose srityse, bet yra ir kita grupė vaikų, kurie, pavyzdžiui, hiperaktyvūs, nenustygsta ir kuriuose galbūt dar neatsikleidė niekas, bet jau galima matyti, kad jis yra kitoks?

– Turbūt didžiausias skirtumas ir lengviausia juos identifikuoti pagal tai, kad jie kitoniški. Aukšto intelekto vaikai nebūtinai gerai elgsis klasėje, nebūtinai parodys iš viso, kad jie kažką geba, nes labai dažnai šie vaikai, kad pritaptų, kad nebūtų badomi pirštais kaip šiek tiek kitokie, pasirenka netgi kvailo vaiko kelią. Jie gali visą gyvenimą apsimetinėti ir neigti savo turimas savybes, kad kiti su jais draugautų ir bendrautų.

– Kaip tuomet atskirti tą gabųjį vaiką nuo to, lai tėvai nesupyksta, nenaudėlio ar būsimo ne visai tvarkingo piliečio? Kaip sakėte, tik du iš šimto yra gabūs. Kaip juos atskirti ir nesumaišyti?

– Tai sudėtinga. Tie patys olandai, kurie jau gerokai pažengę šiame darbe, vis dar ginčijasi. Net jeigu psichologai, psichiatrai pavadina vaiką kažkaip, pavyzdžiui, hiperaktyviu, pasakoma, kad vaikas turi Aspergerio sindromą, vis tiek atliekami labai rimti vienuolika tyrimų, kurie išties gali parodyti, ar vaikas turi tiesiog elgesio sutrikimą, ar už elgesio sutrikimo dar slepiasi ir kažkas tikrai nuostabaus.

– Ar išskirtumėte vieną kurį nors iš savo vaikų ypatingesnį už kitus? Ar visi vaikai ypatingi?

– Žinote, ir studijuoti pradėjau todėl, kad tokį vaiką turėjau namuose. Jam šiuo metu 10 metų, jis mokosi penktoje klasėje. Visus tuos dešimt metų mes su vyru mokomės būti su juo, mokomės mokyti jį elgtis su kitais žmonėmis, būti kolektyve, nes jis yra ypatingai protingas vaikas. Jis turi nuostabią atmintį, jis gali cituoti ilgiausius tekstus, gali skaityti storiausias knygas. Mes skaitome kartu su juo. Jis skaito ne ketverių metų. Jeigu jį baudžiame, baudžiame neskaitymu. Įsivaizduokite, kokį turime vaiką.

Tačiau prie visų šitų nuostabiai skambančių dalykų, pavyzdžiui, bendravimo jam reikia mokytis kaip daugybos lentelės. Tada ir atsiranda iššūkiai, nes su kitais vaikais jam nėra taip lengva bendrauti, o draugų turėti nori visi.

Todėl ir važiavau į Olandiją, mokiausi, ieškojau būdų, kaip padėti savo vaikui ir kaip padėti tokiems vaikams Lietuvoje. Žinote, būnant stažuotėje man teko pamatyti labai įvairių tų apdovanotų vaikų. Aš mačiau jų ir paauglių, ir grupes nuo dvejų iki trejų metų vaikučių.

Aš tiesiog sėdėjau prie stalo, atsidarė durys ir įbėgo vaikas, kokių ketverių metų. Mačiau jo tą žvilgsnį, tviskančias akis, smalsumą. Jis buvo toks linksmas, laimingas ir aš apsiverkiau. Sėdėjau prie stalo ir verkiau, nes galvojau apie savo vaiką, kuris darželyje visada buvo vadinamas blogu, nes jis negalėdavo nusėdėti vienoje vietoje.

Jis visada būdavo kolektyvo šone, nes paprasti žaidimai jo netenkino. Jis rengdavo sraigių rungtynes ar stebėdavo vabalus vienas. Galvoju, kas būtų buvę, jei darželyje vietoj to badymo pirštais ir sakymo, kad esi kitoks, jam būtų buvę pasakyta – tu esi šviesus vaikas.

– Liūdniausia, kad gabūs vaikai mokyklose, darželyje sustatomi į vieną eilę. Nenoriu nieko įžeisti, bet pedagogai tose įstaigose – eiliniai piliečiai, kurie nežino, kaip su tokiais vaikais elgtis.

– Deja, taip. Kiekvienas atvejis visiškai skirtingas. Nėra metodo, kuris padėtų su visais aukšto intelekto vaikais arba su sunkiai besielgiančiais vaikais klasėje dirbti ir tai daryti efektyviai. Todėl kiekvieną tą vaiką turi jausti, matyti, girdėti, klausytis. [...]

– Kaip suprantu iš jūsų, gabus vaikas nėra gabus vienai sričiai? Jis gabus daugelyje sričių?

– Matote, kadangi yra šimtai galimų variantų (gal ne šimtai, gal dešimtys), negalima taip sakyti. Kartais vaikas gali būti gabus daug kam, tačiau jo interesai paprastai apibrėžia jo domėjimosi sritį. Jeigu vaikui bus įdomus kompiuteris, jam bus neįdomu niekas kita. Taip ir gali atsitikti.

– LRT RADIJO klausytojos nuomone, nereikėtų daryti klaidos ir, pavyzdžiui, liepti vaikams lankyti būrelius, kurių jie lankyti nenori. Ką manote jūs?

– Tikrai taip, bet su labai aukšto intelekto vaikai patiria tokį iššūkį. Jie labai puikiai pradeda, bet nebūtinai užbaigia [užduotį] taip, kaip mes norime.

– Kitas LRT RADIJO klausytojas užsiminė, kad pirmiausia vaikai turėtų būti laimingi.

– Be abejonės, jeigu vaikas vienišas, labai sunku būti laimingam. Čia yra mūsų, suaugusiųjų, darbas – padėti jiems būti laimingiems. Nebūtina priversti jų kurti naujas genetines formules. Jie visų pirma turi būti laimingi. Nelaimingas žmogus negali nieko sukurti.

[...] Tai sunkiau, nes itin aukšto intelekto vaikai žino, kas yra tobulybė. Jie labai gerai suvokia, kaip galima kažką padaryti tobulai, tačiau jų rankelės dar nėra įgudusios. Jų intelekto amžius gerokai lenkia jų tikrąjį amžių, bet emocinis amžius toks, koks yra.

Įsivaizduokite, turite mažą žmogų, kuris kalba kaip senas žmogus, su kuriuo reikia ginčytis kaip su suaugusiuoju, bet jis vis dar kūkčioja, žiūrėdamas gražų filmuką arba atėjęs sako „mama, kokia graži muzika, aš verkiu“. Tokiam vaikui jo laimė labai sunkiai lipdoma. Jiems sunku. Tokie vaikai geriau renkasi kartais iš viso nieko nedaryti, negu daryti netobulai.

– Ar tas vaikas, kuris dažnai klausinėja, vadinamasis kodėlčiukas, jau galėtų būti toks priskiriamas prie tų gabesnių vaikų?

– Be abejonės, smalsumas yra vienas iš ženklų.

– O kaip yra su empatija? Ar tas aukšto intelekto vaikas yra empatiškas, užjaučia kitus?

– Ne. Tai ir yra didžioji bėda. Šie vaikai dažnai gali būti visiškai neempatiški. Jie negali suvokti empatijos. Minėjau, kad jiems bendrauti gali tekti mokytis kaip daugybos lentelės. Tokiems vaikams labai sunku suprasti, kodėl kitas šalia verkia. Jis gali pats verkti iš gražumo, nes išgirdo ar pamatė kažką labai gražaus, bet jis nesupras, kodėl pastumtas berniukas arba mergaitė šalia verkia. Jis ir paguosti nemokės.

– Pakalbėkime apie tas gabių vaikų ugdymo problemas tiek mokykloje, tiek namie. Ar turėtumėte ką pasakyti, duoti patarimą? Kaip nesužlugdyti tokio vaiko?

– Visų pirma reikėtų neneigti sau, kad vaikas yra gabus. Žinau daug šeimų, kurios stengiasi nepripažinti, kad vaikas yra itin gabus, pavyzdžiui, matematikai, nes tada kils daugiau problemų su mokytoju. Tada galbūt mokytojas pradės ieškoti specialios programos ir pan.

Labai svarbu kalbėtis su mokytoju, pasakoti, kas vyksta ir kaip gyvenate namuose, kaip tvarkotės su tokiais dalykais namuose. Pavyzdžiui, šitie vaikai nesutverti klasėje sėdėti vienoje vietoje. Jie negali išlaukti, kol jų bus paklausta. Jie žino atsakymą, jiems kiekviena sekundė prilygsta valandai. Jie negali laukti.

– Šeimose girdime, kad tėvai neretai sako – nelįsk, neturiu laiko, palauk, užsiimk savimi, aš dabar dirbu. O toks vaikas klausia, klausia ir klausia.

– Be abejonės, ir mes nesame super mamos ir super tėčiai, turime skirti laiko ir sau. Mano šeimoje yra keturi vaikai. Visi nori dėmesio. Vyrui dėmesio irgi reikia.

Jeigu matote, jog jūsų vaikas nirsta į kažkokią veiklą ir turi tikrai didžiulį pomėgį, leiskite jam. Svarbu palaikyti, svarbu, kad vaikas žinotų, kad jūs esate šalia, kad jūs pagirsite. Gink, Dieve, negirkite už tai, kas nėra gražu.

Jeigu toks vaikas jums nupiešė piešinį ir jūs galvojate, kad galėtų būti geriau, jūs visada turite sakyti tiesą. Vaikas atpažins melą. [...] Jeigu vaikas nupiešė piešinį, visada galite sakyti – puiku, matau, kad nupiešei piešinį, naudojai spalvų, nupiešei šį ir tą, bet ką gali padaryti, kad kitą kartą tai atrodytų dar geriau?