Užsispyrę lietuviai ambicijų neatsisako
Šimt­me­čio šan­sas. Taip Lie­tu­vos ran­ki­nio fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas Do­na­tas Pa­svens­kas va­di­na na­cio­na­li­nės vy­rų rink­ti­nės pers­pek­ty­vą pra­sib­rau­ti į ki­tų me­tų pa­sau­lio pir­me­ny­bes Da­ni­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je.

Lietuvos rankininkai atrankos varžybose jau įveikė Izraelio (36:20), Gruzijos (24:20) ir Latvijos (29:27) komandas. Paskutinė ir lemiama kliūtis – grėsminga Islandijos rinktinė. Su ja mūsiškiai susitiks šį vakarą, 19 val., Vilniaus „Siemens“ arenoje. Atsakomasis mačas bus žaidžiamas trečiadienį Reikjavike. Jo nugalėtojams ir atiteks bilietas į 2019 metų pasaulio rankinio čempionatą.

„Turime istorinę galimybę sugrįžti ten, kur nebuvome labai ilgai, – į planetos pirmenybes. Prisimenu vyrų demonstruotą žaidimą pirmajame atrankos etape ir tikiu, kad viskas yra įmanoma“, – optimistiškai kalbėjo D. Pasvenskas.

Vienintelį kartą pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė žaidė 1997-aisiais Japonijoje. Tąkart užėmė 10 vietą. Vėlesni bandymai sugrįžti į rankinio elitą nuolat atsimušdavo į tituluotų varžovų sieną.

„Pasirengimo procesas buvo sklandus. Žaidėjai gavo viską, ko jiems reikėjo, tad galėjome galvoti tik apie būsimą kovą su islandais“, – džiaugėsi rinktinės treneris Artūras Juškėnas.

Pagrindiniai komandos nariai į stovyklą susirinko gegužės pabaigoje. Praėjusį savaitgalį rankininkai viešėjo Baltarusijoje. Ten žaidė dvejas draugiškas rungtynes ir pasidalijo po pergalę su šios šalies rinktine (32:28 ir 36:38).

– Ar esate patenkinti pasirodymu Baltarusijoje? – „Lietuvos žinios“ paklausė Artūro Juškėno.

– Būtų buvę idealu, jei būtume turėję stipriausios sudėties komandą. Deja, kai kurie žaidėjai nespėjo atvykti į rinktinę iš klubų. Manau, pasirodėme gerai, patobulinome tam tikrus derinius ir žaidimo niuansus. Tai ir planavome. Žūtbūtinio tikslo laimėti neturėjome, bet vyrai patys degė troškimu nugalėti. Baltarusius įveikėme po keliolikos metų pertraukos, tačiau nepamirškime, jog tai – tik draugiškos rungtynės.

Tiesa, ši išvyka buvo pakibusi ant plauko, nes baltarusiai nelabai norėjo mūsų priimti, kai sužinojo, kad atvyksta ne stipriausios sudėties komanda. Tuomet dar neturėjome Jono Truchanovičiaus, Gerdo Babarsko, Beno Petreikio, Mindaugo Dumčiaus ir Mindaugo Tarcijono. Vien dėl to baltarusiai rodė nepasitenkinimą ir sakė, kad su mumis nebus ką veikti. Bet po pirmųjų rungtynių tokios kalbos nutilo, nes veikti buvo ką.

– Anksčiau kildavo daug problemų dėl rankininkų traumų. Šį kartą, regis, rinktinės sudėtis optimali.

– Trūksta tik Viliaus Rašimo ir Tado Stankevičiaus. Bet, su visa pagarba jiems, radome kuo pakeisti šiuos žmones. Negaliu prisiminti, kada mano treniruojamoje rinktinėje buvo tokia didelė konkurencija. Tai džiugina. Jauni rankininkai smarkiai patobulėjo. Jie dar nėra pajėgūs imtis lyderių naštos, tačiau pakeisti pagrindinius žaidėjus sugeba. Taigi situacija nebloga.

– Kaip jaučiasi Čempionų lygos nugalėtojas J. Truchanovčius?

– Gerai, kaip ir turi jaustis stipriausio Europos klubo žaidėjas. Svarbiausia, kad Jonas yra sveikas ir nusiteikęs kovingai. Galės mums padėti visa jėga.

Artūras Juškėnas: "Man sunku nurodyti silpnąją Islandijos komandos grandį. O apie stipriąsias galėčiau kalbėti ilgai."

– Žiemą vykusiame Europos čempionate islandai įveikė švedus, tačiau nesugebėjo patekti į kitą etapą ir liko tik trylikti. Jus tai nustebino?

– Islandai tikėjosi daugiau, bet kitas rungtynes kroatams ir serbams pralaimėjo po lygios kovos. Europoje šiuo metu yra apie 12 lygiaverčių rinktinių, tad riba tarp lyderių ir vidutiniokų labai slidi. Per vieną čempionatą gali būti tarp prizininkų, per kitą, žiūrėk, neteksi lyderio, šiek tiek nepasiseks ir tu jau – tryliktas. Tačiau Islandijos rinktinė po Europos čempionato netapo silpnesnė. Ji vis dar elito komanda.

– Kuo pasižymi islandai?

– Jų žaidimo braižas pastarąjį pusmetį ėmė keistis, kai prie rinktinės vairo sugrįžo labai garsus treneris Gudmunduras Gudmundssonas. Jis su islandais Pekino olimpiadoje laimėjo sidabrą, su danais Rio de Žaneire – auksą. Man neramu, kad Islandijos komanda turi daug jaunų, pergalių ištroškusių rankininkų, kurie dega noru įrodyti G. Gudmundssonui, jog yra verti vietos šioje rinktinėje.

– Galima sakyti, treneris yra stiprioji varžovų ekipos dalis?

– Ne vien jis. Apskritai islandai turi daug aukšto lygio rankininkų, kurie žaidžia garsiuose Europos klubuose. Jei atvirai, man sunku nurodyti silpnąją Islandijos komandos grandį. O apie stipriąsias galėčiau kalbėti ilgai. Rankinis toje šalyje pasiekęs aukštumas. Tikrai ne mes esame šio mačo favoritai.

– Tačiau prie tokio statuso mūsiškiai jau seniai įprato?

– Tikrai taip (šypsosi). Mes daug kartų mėginome prasimušti į pasaulio ar Europos čempionatus, bet daug kartų ir nepavyko. Vis dėlto kantriai einame šiuo keliu ir, manau, artėjame tikslo link. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau savo pasieksime. Norėčiau, jog tai nutiktų šiemet.

Lietuvos rinktinė

Vartininkai: Giedrius Morkūnas, Aistis Pažemeckas, Lukas Gurskis.

Aikštės žaidėjai: Modestas Štarolis, Lukas Vanagas, Laurynas Palevičius, Aidenas Malašinskas, Rolandas Bernatonis, Žanas Gabrielius Virbauskas, Benas Butkus, Karolis Stropus, Mindaugas Urbonas, Gintaras Cibulskis, Ignas Grigas, Skirmantas Plėta, Jonas Truchanovičius, Gerdas Babarskas, Benas Petreikis, Mindaugas Dumčius, Vaidotas Grosas, Mindaugas Tarcijonas.