Sporto psichologė: kai kuriems futbolininkams FIFA 2018 pritrūko gerai treniruotos galvos
Ket­virt­fi­na­lio ne­pa­sie­ku­sios čem­pio­na­to fa­vo­ri­tės, pa­si­ro­dy­mu nu­ste­bi­nu­si Šve­di­ja ir Ru­si­ja ar 11 me­trų bau­di­nių se­ri­jos pra­keiks­mą pa­nai­ki­nu­si Ang­li­ja – ke­li FI­FA 2018 mo­men­tai, ku­rie di­de­lės nuo­sta­bos ne­ke­lia spor­to psi­cho­lo­gei Ais­tei Že­mai­ty­tei. 

Interviu LRT.lt ji sakė, kad 11 metrų baudiniai nėra loterija – jiems galima ir reikia pasiruošti, rungtynes laimi ta komanda, kurios žaidėjai geriau susitvarko su mintimis ir geba susikoncentruoti į atliekamą veiksmą.

– Kas jums, kaip sporto psichologei, yra įdomiausia, žiūrint futbolą?

– Tai sporto šaka, kuri reikalauja ypatingai daug vidinių savybių, labai greito sprendimų priėmimo, todėl įdomu stebėti charakterius. Jeigu sportininkas nesugeba susitelkti ir perkelti dėmesio nuo momento į aikštę ir atgal, tai iš karto matosi. Taip pat matosi, kurie sportininkai yra dirbę su sporto psichologais, o kurie pateko į čempionatą dėl fizinių ir taktinių sugebėjimų, bet jiems trūksta gerai patreniruotos galvos. Dažniausiai tai – Afrikos šalių sportininkai, kurie turi nuostabius kūnus ir puikiai valdo kamuolį.

– Kurios komandos šiame pasaulio futbolo čempionate jums atrodo geriausiai parengtos psichologiškai?

Prieš prasidedant čempionatui, turėjau savo favoritus – prancūzus ir anglus. Nuo 2006 metų buvau vokiečių šalininkė, nes žinojau, kad su komanda dirba prof. dr. Hansas-Dieteris Hermannas ir kad žaidėjai yra paruošti tiems svarbiems momentams. Tačiau Vokietijos komandoje įvyko didelių lūžių ir tikėtis brandaus žaidimo šiais metais buvo neįmanoma.

Prancūzai prieš ketverius metus pradėjo rimtai žiūrėti į sporto psichologiją, ieškoti specialistų, kurie galėtų juos ruošti. Matyt, surado, nes tai gerai techniškai atrodanti ir stabili komanda.

Net jei žiūrėsime į jauniausio žaidėjo Kyliano Mbappe cirką, kai suvaidino pražangą ir už tai buvo nubaustas geltona kortele. Galima manyti, kad tai buvo sąmoningai padarytas veiksmas. Norint išmušti kitos komandos žaidėjus iš ritmo, gali būti naudojami netgi tokie psichologiniai spąstai. Tačiau sunku pasakyti, ar tai buvo bandymas ištempti komandą, ar provokacija, kuri visai pasiteisino.

– Žaidėjų aktorystę galima pateisinti tik noru padėti komandai? Pavyzdžiui, Neymaras daugiau vaidino rungtynėse, kuriose kaip tik sekėsi Brazilijai.

– Aktorystės meną dažniausiai yra įvaldę sportininkai iš Brazilijos ir Argentinos, kur ir yra gimęs toks būdas išprovokuoti teisėjų gailestį ir pražangą varžovams. Ši mokykla egzistuoja daugiau nei 10 metų, o iš futbolo yra persikėlusi į kovines sporto šakas, buvo bandymų ir krepšinyje tai naudoti.

Yra įvairių mokslinių tyrimų, paaiškinančių, kaip tai daroma. Pavyzdžiui, pirmus kartus, padaręs pražangą ar įspyręs kamuolį į nuošalę, žaidėjas būtinai turi pats prisipažinti, kad tai padarė. Trečią ar ketvirtą kartą jis, nors ir nėra pražangos, rėkia, kad ta pražanga buvo. Tada teisėjas yra kognityviniame disonanse – prieš tai jis pats gerai matė situaciją ir buvo tikras žaidėjo sąžiningu, o dabar savimi suabejoja, kad galbūt kažko nepastebėjo. Taip įvaldžius vaidybą, galima išprovokuoti didelių nemalonumų kitai komandai – neteisybės atvejus, kai žaidėjas žino, kad tikrai neužgavo ar net neprisilietė prie varžovo, bet gavo geltoną ar raudoną kortelę, psichologiškai neparuošti sportininkai išgyvena skaudžiausiai. Tačiau atsiradus vaizdo peržiūroms (VAR), kurios leidžia teisėjui pažvelgti į įvykusį epizodą iš kito kampo, vaidinimų era baigėsi.

– Bet technologijos, konkrečiai – VAR sistema, sumažina ar net kažkiek sumenkina žmogiškąjį, psichologinį faktorių?

– Aš manau, kad ne psichologinį faktorių menkina, o skatina garbingą žaidimą. Pati niekada neruošiu sportininkų tam, kad jie išprovokuotų varžovų agresiją neleistinais, negarbingais būdais. Mano pozicija tokia – sportininkas turi susitelkti ir padaryti tai, ką moka geriausiai, būti atsparus neteisybėms ir negaišti laiko vaidybai. Begalvodamas kada tą vaidybos elementą įdiegti, gali prarasti šansą įmušti įvartį ar apsiginti.

– Kaip paruošti futbolininkus, kad jie nesikoncentruotų į neteisingai skirtas korteles, padarytas klaidas, bet sutelktų dėmesį į kitą veiksmą?

– Reikia treniruoti, o to nepadarysi be apatinės piramidės dalies – žinojimo, kodėl naudinga ar nenaudinga tai daryti (galvoti apie neįvykusį įvartį ar apie kažkokią neteisybę). Aš klausimą žaidėjams formuluoju paprastai: ar gali pakeisti praeitį? Praeities nepakeisi, bet dar gali sukurti ateitį.

Tada jis supranta, kad nenori būti praeityje, nenori trankyti galvos į žolę, verkti apsikabinęs trenerį ar komandos draugą, bet jam kyla klausimas, kaip žaisti čia ir dabar, kaip tai padaryti? Tam reikia susiformuoti įgūdį. Tačiau prieš tai reikia suformuoti gebėjimą.

Aš gebėjimą formuoju skaitmeninių pratybų metu. Pirmiausia sportininkai supranta, kad ne tik aikštėje, bet ir šiame paprastame skaitmeniniame variante neturi gebėjimo – matosi, kaip atitraukia rankas padarę klaidą, kiti tam tikrus keiksmažodžius sako, o po klaidos seka kita klaida. Tada jie mokosi kitokių komandų ir veiksmų. O kai supranta, kad gali susitvarkyti skaitmeninėje situacijoje, tai reiškia suformavome gebėjimą. Tada iš laboratorijos einame į lauką (aikštę) ir formuojame įgūdį. Tai tikrai nėra sudėtingas dalykas.

– Anglija pirmą kartą pasaulio čempionate laimėjo baudinių seriją. Yra žinoma, kad žaidėjai prieš čempionatą atliko psichologinius testus, pagal kuriuos atrinko tuos, kurie gali mušti baudinius. Ar tai patvirtina, kad baudiniai yra psichologinio stiprumo patikrinimas?

– Pagal statistiką, labai geras vartininkas gali atlaikyti 1 iš 10 baudinių. Vadinasi, jeigu atlaiko 3 iš 5, jau turime psichologinį komponentą, kuris atsiranda tais momentais, kai žaidėjai pradeda jausti padidintą įtampą dėl vadinamos atsakomybės. O jos nėra tik tada, kai turi vieną aiškų tikslą – įmušti įvartį, ir žinai, kaip tai darysi.

Yra tokia prognozių treniruotė, kurios metu futbolininkas turi visai komandai pasakyti, į kurį vartų kampą įmuš, tada eina prie kamuolio ir įspiria į tą vietą, į kurią norėjo nukreipti. Įvartis praktiškai garantuotas, šansų, kad vartininkas į jį sureaguos, labai mažai. Taip treniruojamasi ir žiūrima, kuris sportininkas sugeba tai padaryti, nes gali tikrai ne visi.

Pavyzdžiui, įžymusis Bastianas Schweinsteigeris iš Vokietijos rinktinės niekada nebuvo tas, kuris per tokias treniruotes tinkamai atlikdavo 11 metrų baudinius. Aš visada stebėdavausi, kodėl žaidžiant Bavarijos komandoje jam leisdavo realizuoti baudinius, kai buvo aišku, kad jis tam yra visiškai netinkamas bei yra pramušęs ne vieną baudinį.

– Daug kas sako, kad 11 metrų baudiniai yra tik loterija.

– Tikrai ne loterija, jiems galima ir būtina pasiruošti. Čia tas pats kaip sakyti, kad krepšinyje mesti baudas yra loterija – arba moki jas mesti, arba ne.

– Šiame čempionate Švedija ir Rusija pateko į ketvirtfinalį, nors tokios sėkmės niekas neprognozavo. Su Švedijos komanda dirbo psichologas, kurį treneris ir kapitonas įvardijo kaip pagrindinį jų sėkmės komponentą. Matėte, stebėdama jų žaidimą, harmoniją ir psichologinį pasirengimą?

– Aš vadinčiau tai stabilumu ir darna. Švediją mačiau kaip sutelktą ir vieningą, nesutrinkančią po klaidų ir nesėkmių, bet galvojančią apie momentą, kurį dar reikia sukurti. Tik vieną kartą neatlaikė trenerio nervai, kai vokiečiai paskutinėmis sekundėmis įmušė įvartį ir atbėgo girtis tuo savo įvarčiu (gal taip švelniai galima pasakyti) ir žeminti pralaimėjusią komandą. Tai neetiškas poelgis, todėl treneris tikrai galėjo nesuprasti aukštos kultūros atstovų elgesio ir taip sureaguoti.

Bet ką mes matėme po šio pralaimėjimo – Švedija turėjo žaisti su grupės favorite Meksika, o šansų patekti į kitą etapą buvo mažai. Tačiau jie padarė tai, ką mes žinome iš vadovėlių – praeities nepakeisime, bet galime sukurti ateitį – turime ištraukti brėžinius ir schemas, pasiruošti rungtynėms.

– Kaip jus paaiškintumėte ankstyvą favoričių iškritimą?

– Labai paprastas dalykas – komandos, kurios anksčiau buvo lygios lyderėms, bet neturėjo to mentalinio komponento, jį įgavo ir tapo pranašesnės. Pasaulio futbolo čempionatuose skirtumai tarp komandų yra minimalūs ir jeigu išnaudoti fiziniai ir taktiniai dalykai, tada reikia atsigręžti į psichologinius ir juos patobulinti.

– Rungtynių metu matome skirtingai reaguojančius trenerius. Vieni nuolat rėkia, kiti – ramiai reaguoja į visas situacijas. Pavyzdžiui, Prancūzijos treneris dažnai po keitimų apsikabina žaidėjus, kažką pašnibžda. Kaip trenerio reakcija veikia žaidėjus? Ar yra vienas teisingas būdas kaip turėtų reaguoti?

– Trenerio įtaka sportininkams yra milžiniška, tai įrodyta ir moksliniais tyrimais. Pagal juos, emocija, kuria dega treneris, užkrečia ir savo auklėtinius. Treneris, kuris stovi nusivylęs tuo, kas vyksta aikštėje, nepadrąsins ir neįkvėps žaidėjų. Ką mes matėme tos pačios Vokietijos atveju – treneris atrodė bejėgis. Pirmą kartą mačiau Joachimą Lową tokioje būsenoje, kai jis praktiškai palaidojo rezultatą dar rungtynėms nepasibaigus.

Aišku, kai kurie treneriai yra apmokyti ir žino, kas geriausia kiekvienam sportininkui. Tokią informaciją, jie susirenka ne prieš pat sėsdami į lėktuvą, bet gerokai anksčiau. Gali būti, kad kiekvienas žaidėjas yra pasakęs, ką jam įvairiais momentais tinka pasakyti. Negaliu teigti, kad taip yra, bet aš sakau taip, kaip aš dirbu su sportininkais. Vienam sportininkui reikia paguodos žodžio ir tada motyvacinio, kitam – pyktelėjus pasakyti, kad ką tu čia prisidirbai, juk gali žymiai geriau. Panaudojus netinkamą, galima negauti norimo efekto.

– Kuo futbolas skiriasi nuo kitų komandinių sporto šakų?

– Realiai visų futbolo komandų, kurios yra dešimtuke, žaidėjų intelekto koeficientas yra išskirtinai aukštas – prilygstantis genijų. Galime tik įsivaizduoti, kaip dirba jų galvos, kaip žaibiškai yra priimami sprendimai. Galbūt tai ir yra išskirtinumas, kad vienas pagrindinių reikalavimų aukščiausio lygio futbolininkui – turėti gerą prigimtinį intelektą, kurį atsinešame su savimi. Krepšininkų taip pat aukštas intelekto koeficientas, bet pagal tyrimus aukščiausias yra futbolininkų.