Skaudžios pamokos neišplėšė iš širdies meilės Tailandui
Muai tai ko­vų meis­tras Si­gi­tas Gai­žaus­kas ne­įsi­vaiz­duo­ja, kaip jo kar­je­ra bū­tų pa­si­su­ku­si, jei­gu ne Tai­lan­das. Ko­vo­to­jas pri­pa­žįs­ta, kad vieš­na­gė Tai­lan­de pa­kei­tė jo psi­cho­lo­gi­ją, gy­ve­ni­mo bū­dą, meis­triš­ku­mą.

„Ta šalis užburia kiekvieną. Tailandas mane padarė tokį, koks dabar esu“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Tauragėje gimęs ir ilgą laiką Kaune gyvenantis 32 metų S. Gaižauskas. Prieš trejus metus į šią valstybę nuvykęs lietuvis nemanė, kad ten taps savas ir kaskart vis norės grįžti į šį kraštą Pietryčių Azijoje. Jis prisipažino, kad namo, į Kauną, jis parvykdavo tik pasibaigus pinigams arba patyręs traumą. Tiesa, dažniausiai reikėdavo į Lietuvą grįžti dėl traumų.

Pastaroji trauma, dėl kurios sportą teko pamiršti net aštuoniems mėnesiams, buvo rimčiausia. Praėjusių metų birželį Tailande nelauktai pasibaigusi kova kuriam laikui sujaukė Sigito sportinį gyvenimą. Po nelaukto varžovo smūgio alkūne lietuviui lūžo žandikaulis, prireikė sudėtingos dantų sukabinimo operacijos, ir ji buvo atlikta Kaune.

„Jei bent kiek parodysi šiokią tokią baimę arba kad ką nors skauda, pergalės teisėjai neskirs.“

Sugrįžimo kova

Išgijus pirma jo kova buvo numatyta kovo mėnesį Vilniuje surengtame turnyre „Bushido KOK 2018 Vilnius“. Jos laukdamas S. Gaižauskas labai jaudinosi, nes tai buvo pirmas pasirodymas ringe po aštuonių mėnesių pertraukos.

„Jei nebus žingsnio į klinikas, bet kokiu atveju būsiu save nugalėjęs. Nesvarbu – laimėsiu ar pralaimėsiu, – prieš sugrįžimo dvikovą kalbėjo sportininkas. – Būsiu save nugalėjęs vien todėl, kad išdrįsau, atsistojau ir po tokios sunkios traumos žengiau į ringą. Gal kiti to nesupranta, bet man – tai didelis žingsnis.“

Bušido turnyro Vilniuje ringe su svečiu iš Maroko Youseffu El Hadmi Sigitas kovojo ramiai, nesikarščiuodamas ir ringą paliko įveikęs varžovą.

„Slapta tikėjausi, kad pavyks pademonstruoti gražią kovą. Bet sykiu galvojau – o jei kas nutiks, ir kils pavojus sveikatai? – pasibaigus kovai sakė S. Gaižauskas. – Po pergalės išlipau iš ringo ir apsiverkiau. Negalėjau suvaldyti emocijų – buvau toks laimingas. Aštuonis mėnesius diena iš dienos apie tai svajojau. Ėjau miegoti ir kėliausi su ta mintimi. Ir pagaliau tai padariau savo draugų ir šeimos akivaizdoje.“

Menas įtikti teisėjams

– Iš kur ta meilė Tailando boksui? – „Lietuvos žinios“ teiravosi Sigito Gaižausko.

– Nuo pirmos treniruotės užsikabinau taip, kad manęs nepaleidžia. Nors ir traumų turėjau, nors ir skaudėjo, vis tiek noriu toliau lipti į muai tai ringą. Kai nuvykau į Tailandą, mane užbūrė gyvenimas sportu: kovų lygis, jų gausa, trenerių rūpestis.

Jei matysiu, kad sveikata leidžia, pradėsiu ieškoti rėmėjų ir vėl keliausiu į Tailandą. Ten buvau populiarus, o čia aš – niekas. Lietuvoje muai tai boksas nėra populiarus.

Tailande populiariausios sporto šakos – futbolas ir muai tai. Ten manęs laukia visi: komanda, draugai, treneriai. Kai rengiausi bušido turnyro Vilniuje kovai, man visi skambino ir patarinėjo, kaip kovoti su tuo varžovu. Didelio palaikymo sulaukiau iš Tailando.

Bušido turnyre Vilniuje su svečiu iš Maroko Youseffu El Hadmi Sigitas (dešinėje) kovojo ramiai, nesikarščiuodamas ir ringą paliko įveikęs varžovą.

– Pirmoji pažintis su Tailando boksu buvo liūdna – pralaimėjote.

– Kai tik ten nuvykau, po savaitės jau paklausė, ar noriu kovoti. Maniau, bus šiaip paprasta kova. O pasirodo, tai buvo Tailando muai tai diena, didelė šventė. Ketvertukas grūmėsi dėl pasaulio čempiono diržo. O aš – tik savaitę sportavęs... Pirmą kovą prieš Izraelio sportininką laimėjau nokautu, o finale susigrūmiau su tailandiečiu. Jis smūgiu keliu į galvą mane nokautavo. Mūšis buvo įnirtingas – nutrūko ringo virvės, iškritome iš ringo, kuris buvo įrengtas ant aukšto pakilimo, o aplink jį – kažkas panašaus į cementą. Žodžiu, viešnagės pradžia susiklostė ne mano naudai. Po pirmo nokauto pamačiau, kad negaliu su jais kaip lygus kovoti.

Bet, kaip visiems sakau, norėdamas kovoti Tailande, turi suprasti tos šalies žmones, sportą, teisėjavimą. Ten viskas kitaip nei Lietuvoje. Ir jei suprasi teisėjavimą, kovoti bus lengva. Tada žinosi, ką reikia padaryti, kad patiktum teisėjams. Turi parodyti, kad esi tvirtas, stiprus. Jei bent kiek parodysi šiokią tokią baimę arba kad ką nors skauda, pergalės teisėjai neskirs.

Vyresniųjų verslas – du raundus atsilaikyti

– Esate labai įdomiai suskirstęs tailandiečių kovotojus į grupes – pajėgų jaunimą ir nusigėrusius.

– Taip ir yra. Jaunimas labai stiprus. Nuo ketverių ar penkerių metų jie jau kovoja, o būdami šešiolikos septyniolikos kaunasi garsiausiuose stadionuose ir yra superžvaigždės. Jie net negalvoja apie Europą, namie uždirba daug pinigų. Pavyzdžiui, už gerą kovą sportininkas gali laimėti 10 tūkst. eurų. Taip jie uždirba ir sau, ir šeimai, ir savo klubui.

O vyresnieji, kuriuos vadinu nusigėrusiais, – tie, kurie mėgsta alų, treniruoja vaikus ir visus norinčius, o patys neturi fizinės formos, bet vis tiek nori užsidirbti papildomai. Jie nedalyvauja dideliuose turnyruose, o pasirenka gatvės kovas, kurios vyksta klubuose. Susiranda varžovą, kovoja. Jam svarbiausia – įlipti į ringą, porą raundų atsilaikyti, tada pasiimti savo uždarbį ir išgerti alaus.

Mes degame kova, o ten jie savo minčių tuo neapsunkina: laimėjai – gerai, pralaimėjai – gerai, renkis kitai kovai. Ten į tai žiūrima linksmai ir paprastai, nes kovos vyksta kiekvieną dieną, o Lietuvoje – kartą per pusę metų, todėl mes pusmetį sapnuojame tą būsimą kovą.

– Uždirbti už pergalę penkiaženklę sumą – didžiuliai pinigai.

– Viskas dėl statymų. Jei kovotojas garsus, statymai – milžiniški. Žinoma, man iki tokių sumų toli, nes nebuvau vietinis. O nevietiniams sunku įsibrauti į geriausių kovotojų gretas. Mes kovojame komerciniuose turnyruose. O nacionaliniuose stadionuose vyksta vietinių kovos. Ten besivaržantys sportininkai – labai stiprūs. Jeigu jie atvyktų į Europą, daugelis muai tai kovotojų kristų. Bet jiems neapsimoka važiuoti kitur kovoti – namie jie gauna didelius pinigus.

Nelemtas smūgis alkūne

– Per pastarąją viešnagę Tailande turėjote šešias kovas, penkias iš jų laimėjote (keturias – nokautais).

– O šeštą kovą pralaimėjau, nes man sulaužė žandikaulį. Ne dėl to, kad buvau silpnesnis. Mačiau, kaip varžovas užsimojo, maniau, ranka blokuosiu smūgį. Bet nepavyko nuo jo alkūnės visiškai apsisaugoti.

Tiesą pasakius, ne su juo turėjau ringe susitikti. Turėjo būti vienas, kuris norėjo revanšo, bet nebuvo. Paskui organizatoriai ieškojo kitų, bet ne visi tiko: vienas per sunkus, kitas – per lengvas. Likus dviem dienoms iki kovos pagaliau surado varžovą. Nieko apie jį nežinojau, laiko pasirengti taktiškai paprasčiausiai nebuvo. Tačiau varžovas nebuvo kuo nors ypatingas, esu kovojęs ir su šimtąkart galingesniais priešininkais, todėl į ringą žengiau šimtu procentų įsitikinęs, kad laimėsiu. Tik paprasčiausiai varžovui pavyko tas vienintelis smūgis alkūne...

– Kaip reikia gyventi, kai negali sportuoti?

– Kai sulaužė žandikaulį, supratau, kad yra labai blogai. Bet tikro blogumo nesupratau, kol grįžau į Lietuvą. Kelionė namo buvo kurioziška – lūžus žandikauliui keliavau dvi paras be jokių vaistų.

Grįžęs namo maniau – sukabins tą žandikaulį, praeis koks mėnuo, atsigausiu, pradėsiu sportuoti. O realybė buvo kitokia: tai buvo labai sudėtingas žandikaulio lūžis. Kauno klinikose daugiau nei 2,5 val. buvo atliekama sudėtinga dantų sukabinimo vielomis operacija.

Po operacijos valgyti negali, organizmas silpsta, leidžiami vaistai... Tiek metų gyvenus sportu sunku nieko nedaryti, tai pradėjo veikti morališkai. Buvo dienų, kai nenorėjau nieko nei matyti, nei girdėti. Kilo įvairiausių minčių – gal mesti sportą, gal ką keisti. Bet pamažu atsigavau, išėmė iš dantų vielas, pradėjau sportuoti.

Valgė drauge su varguoliais

– Kaip pavyko Tailande prisijaukinti žiūrovus?

– Paprastumu, nuoširdumu. Neturėjau pinigų, manęs stipriai niekas nerėmė, tik artimi draugai. Negalėjau sau leisti gyventi geruose viešbučiuose. Gyvenau pigiose vietose, valgiau pigų maistą gatvėse drauge su vietiniais varguoliais. Kai jie mato, kad gyveni taip, kaip ir jie, priima kaip savą ir džiaugiasi kartu su tavimi.

– Ko iš tailandietiško gyvenimo labiausiai pasiilgote besigydydamas Kaune traumą?

– Kai Lietuvoje buvo tokie šalčiai, tai logiška, kad pasiilgau jūros ir šilumos. O pagrindinis ilgesys – sportas. Iš tiesų visko pasiilgau. Jei Tailande turėčiau būrį draugų, daugiau nieko netrūktų, nes vienatvė slegia. Miestas, kuriame gyvenau, tarp lietuvių nepopuliarus, tad buvau vienintelis lietuvis.

– Kokių turite svajonių?

– Nesu didelis maksimalistas, stengiuosi planuoti dieną į priekį. Man jau 32 metai, kovoti liko nedaug. Noriu, jog sveikata leistų dar ne kartą gražiai pasirodyti ringe ir sukaupti dar daugiau patirties, kad ateityje gal įkūręs savo klubą galėčiau ją perduoti kitiems.