Pasidžiaugta, jog šįkart žiemos olimpiečiai nebuvo kritikuojami
„Prieš iš­vyks­tant mū­sų de­le­ga­ci­jai į Pjong­čan­go olim­pi­nes žai­dy­nes iš žur­na­lis­tų pra­šiau po­zi­ty­vu­mo. Ir tai bu­vo jau­čia­ma: bu­vo ma­žiau kri­ti­kos ir ka­bi­nė­ji­mo­si prie spor­ti­nin­kų“, – sa­kė Lie­tu­vos tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to (LTOK) pre­zi­den­tė Dai­na Gu­dzi­ne­vi­čiū­tė, ket­vir­ta­die­nį su­kvie­tu­si ži­niask­lai­dos at­sto­vus į ne­for­ma­lų po­kal­bį apie pa­si­bai­gu­sią žie­mos olim­pia­dą.

Jos teigimu, Lietuvos atletų, kurių Pjongčange varžėsi devyni, rezultatai kaip ir geri, bet vienareikšmiškai taip vertinti neįmanoma, nes yra užimtų ir žemų vietų.

Daina Gudzinevičiūtė: „Iš to, kaip visi domėjosi ir žiūrėjo transliacijas, komentavo, kalbėjo apie tokias sporto šakas, kurių neturime ir dar ilgai neturėsime, susidarė įspūdis, jog Lietuva pirmą kartą pamatė olimpines žaidynes.“

Nereikėtų kaltinti federacijų

„Buvo gerai, bet toliau taip dirbti negalima. Tai vieno iš sporto veikėjų senas juokelis, iš kurio neretai pasišaipome. Nebuvo viskas tobula, todėl kaskart reikia galvoti, ką daryti, kad būtų geriau, – kalbėjo LTOK vadovė. – Juk kiekvienas sportininkas net ir po gerai pavykusio starto pasižiūri įrašą ir analizuoja, ką padarė gerai ir galbūt ką galėjo padaryti geriau. Taip pat ir mes – turime pagalvoti, kaip judėti, kad rezultatai būtų geresni, kad žiemos olimpinėse žaidynėse mūsų sportininkų būtų daugiau, kaip populiarinti ar atgaivinti žiemos sporto šakas.“

Jos teigimu, rimtesnę ataskaitą apie žaidynėse pasirodžiusius mūsų sportininkus pateiks Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija ir Biatlono federacija, tuomet dar bus ekspertų komisijos, vertinimai ir bus galvojama apie ateitį.

Olimpiečių prezidentė pabrėžė, kad į žaidynes LTOK veža tuos sportininkus, kurie yra išsikovoję vietą, todėl federacijų dėl kai kurių prastesnių rezultatų kaltinti negalima.

„Federacijos, kartais nežiūrėdamos į perspektyvą, surenka tuos geriausius sportininkus, kuriuos turi, veža į pasaulio taurės etapus, ten renka taškus ir už tai gauna Tarptautinių federacijų subsidijas. Mes neturime galimybių skirti daug lėšų, nes kaskart kyla diskusijos tarp žiemos ir vasaros sporto šakų, o čia kriterijai kartais skiriasi gal net tris kartus“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Ji teigė, jog vyksta diskusijos su federacijomis, kodėl nėra didesnės investicijos į jaunimą. Tačiau viską lemia lėšos.

„Kai prieš kelerius metus Algirdas Raslanas tapo Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos prezidentu, energingai ėmėsi darbų, – aiškino D. Gudzinevičiūtė. – Jis tarėsi, kad būtų įkurta sporto klasė Ignalinoje, galbūt Anykščiuose, sulaukė Sporto departamento pažado prisidėti finansiškai, bet atsitrenkė į tą patį – iš valstybės pinigų negauta, o federacija savo jėgomis to padaryti negali.“

Pavyko tai padaryti

Iš lietuvių aukščiausias vietas – 13 ir 17 – užėmė biatlonininkas Tomas Kaukėnas. Tai buvo geriausias šios sporto šakos atstovo pasirodymas olimpinėse žaidynėse nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Daugelis šį mūsų biatlonininko rezultatą vadina stebuklu, pabrėžia, kad lietuviui tąkart pasisekė. Tačiau pastariesiems LTOK prezidentė turi ką pasakyti.

„T. Kaukėnui ne pasisekė užimti tryliktą vietą, o jam pavyko tai padaryti, – aiškino D. Gudzinevičiūtė. – Visada pabrėžiu, kad stebuklų didžiajame sporte nebūna. Tiesiog pavyksta geriau arba nepavyksta. Man visuomet savo argumentą pateikia LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras ir primena 2002-ųjų Solt Leik Sičio žaidynių atvejį apie australo pasirodymą greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose. Pusfinalyje visi varžovai griuvo, ir jis pateko į finalą, o ten lygiai tas pats – visi vėl griuvo, ir jis tapo čempionu. Tačiau šis Australijos atletas vis tiek buvo elito atstovas. O juk ir elite yra superfavoritų, kaip biatlonininkas Martinas Fourcade'as.“

Daina Gudzinevičiūtė: „Iš to, kaip visi domėjosi ir žiūrėjo transliacijas, komentavo, kalbėjo apie tokias sporto šakas, kurių neturime ir dar ilgai neturėsime, susidarė įspūdis, jog Lietuva pirmą kartą pamatė olimpines žaidynes.“ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didžiulis susidomėjimas

LTOK vadovės teigimu, visi džiaugiasi T. Kaukėno užimta 13 vieta, nors vasaros sporto šakose užimta trylikta pozicija nesulaukia jokių pagyrimų.

„Iš vasaros sporto šakų atstovų dažnai sulaukiame kaltinimų, jog per daug dėmesio skiriame žiemos sporto šakoms. Pasigirsdavo net siūlymų, kad žiemos sporto šakos Lietuvai išvis nereikalingos, nes neturime nei aukšto lygio sportininkų, nei sniego, nei bazių. Kai kurių sporto šakų, tarkime, šuolių nuo tramplino, gal dar ilgai neturėsime. Kaip ir bobslėjaus trasos“, – kalbėjo D. Gudzinevičiūtė.

Pasidžiaugusi šalies transliuotojų darbu (TV3 kūrybos vadovas Arvydas Rimas suskaičiavo, kad Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės pasiekė 2,4 mln. auditoriją), ji sakė esanti nustebusi, kokio ažiotažo sulaukė šios žaidynės.

„Iš to, kaip visi domėjosi ir žiūrėjo transliacijas, komentavo, kalbėjo apie tokias sporto šakas, kurių neturime ir dar ilgai neturėsime, susidarė įspūdis, kad Lietuva pirmą kartą pamatė olimpines žaidynes, – teigė D. Gudzinevičiūtė. – Vienas bičiulis iš Norvegijos sakė, jog darbdavys be priekaištų priimdavo pasiteisinimą, kad pavaldinys darbo metu žiūrėjęs olimpines žaidynes. Panašiai buvo ir Lietuvoje.“

Kaimynai kaip visada stipresni

Iš mūsų kaimynių valstybių – Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos – be medalių Pjongčange liko tik estai. D. Gudzinevičiūtės manymu, mums sunku lygintis su lenkais ir baltarusiais, nes ten kur kas daugiau gyventojų, kitoks sporto šakų spektras.

„Lenkai turi savo arkliuką – šuolius nuo tramplino, baltarusiai – biatloną ir slidinėjimą“, – pažymėjo D. Gudzinevičiūtė.

Baltarusija žaidynėse laimėjo du aukso (moterų slidinėjimo, 4x6 km estafetėje ir akrobatiniame slidinėjime) bei vieną sidabro (moterų slidinėjimo 12,5 km masinio starto lenktynėse) medalį, lenkai – po vieną aukso ir bronzos medalius šuoliuose nuo tramplino, latviams vienintelį bronzos laimikį iškovojo vyrų dvivietė bobslėjaus įgula.

„Latviai ir estai žiemos žaidynėse visąlaik mus lenkdavo, nes iškovodavo medalių, – sakė D. Gudzinevičiūtė. – Šįkart viskas kiek kitaip – Latvija pelnė tik apdovanojimą, o estai liko be medalių. Šiose šalyse yra nusistovėjusios tradicijos tarp sporto šakų. Kaip mes po žiemos žaidynių visuomet su pavydu žiūrime į latvius ir estus, taip jie į mus smarkiai pavydėdami žiūri po vasaros olimpinių žaidynių. Tik šįkart Pjongčange latviams ir estams nelabai sekėsi, tačiau jų sportininkų lygis daug geresnis nei mūsų, nes žaidynėse užėmė aukštesnes vietas.“

Po 4 metų tikisi gausesnės delegacijos

D. Gudzinevičiūtė turi vilties, kad po ketverių metų Pekino žiemos žaidynėse Lietuva turės daugiau sportininkų, nors pagal dabartinę situaciją, jos teigimu, tai nėra paprasta – nežinia, į kokią duobę galime įkristi.

Prie biatlonininkų, slidininkų ir kalnų slidininkų Pekine gali prisidėti sėkmingai po traumos gyjanti ir karjerą tęsti nusiteikusi greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovė Agnė Sereikaitė. Viltys dedamos ir į jaunąjį jos kolegą Salvijų Ramanauską bei snieglentininką Motiejų Morauską. Galbūt vėl turėsime ir savo atstovų ledo šokių bei porinio čiuožimo varžybose. Nereikėtų nurašyti ir mūsų ledo ritulio rinktinės.