M. Stankevičiaus raginimai žalgiriečiams: „Sužaiskite karjeros rungtynes“
Prieš Vil­niaus „Žal­gi­rio“ ko­vą su is­pa­nų „Se­vil­la“ bu­vęs pa­sta­ro­jo klu­bo fut­bo­li­nin­kas Ma­rius Stan­ke­vi­čius Lie­tu­vos vi­ce­čem­pio­nams lin­kė­jo di­džiau­sios sėk­mės.

37-erių M. Stankevičius puikiai susipažinęs su ispanišku futbolu. Praeityje jis rungtyniavo ne tik „Sevillos“, bet ir „Valencios“ bei „Cordobos“ klubuose. Sevilijoje lietuvis žaidė 2009–2010 metų sezoną, su komanda iškovojo Ispanijos Karaliaus taurę ir rungtyniavo UEFA Čempionų lygoje. Nors nuo šių akimirkų prabėgo 8 metai, lietuvio simpatijos Andalūzijos regiono komandai dar neišblėso. Vis dėlto kai šį vakarą, 22.45 val. mūsų laiku, prasidės mačas, jis visa širdimi palaikys „Žalgirį“. Tai bus Europos lygos trečio atrankos etapo pirmos rungtynės.

Kad ir kaip baigtųsi abu susitikimai su „Sevilla“, „Žalgiris“ ir Lietuva privalo priimti šią patirtį pozityviai.

Pažino kitokį futbolą

– Kuo jums įsiminė klube „Sevilla“ praleistas sezonas? – „Lietuvos žinios“ paklausė Mariaus Stankevičiaus.

– Su šia komanda debiutavau Čempionų lygoje, to pamiršti neįmanoma. Be to, tai buvo mano pirmasis karjeros Ispanijoje etapas, praplėtęs akiratį ir leidęs pažinti visiškai kitokio stiliaus futbolą. Esu gynėjas ir rungtyniaudamas Italijoje nesuprasdavau, kad gynėjai gali bėgti į priekį, žaisti „aukštai“ ties vidurio linija. Italijoje buvo įprasta atsitraukti atgal, daug žaidėjų užimdavo pozicijas savo aikštės pusėje. Ispanijoje žaidžiamas azartiškesnis ir rizikingesnis futbolas, gražus ir patrauklus akiai. Taigi Sevilijoje pažinau kitokį futbolą. Tai buvo puiki patirtis. Linkiu, kad ją išmėgintų kuo daugiau lietuvių, kad tik jiems atsirastų tokia galimybė.

– Ar „Žalgiris“ turi bent menkiausią galimybę pasipriešinti Sevilijos komandai?

– Noriu tikėti, kategoriško „ne“ nesakau. Žinoma, „Žalgirio“ futbolininkams bus labai sunku. Palyginčiau šį susitikimą su neseniai vykusiomis Lietuvos rinktinės dvikovomis su Anglija. Anglai žaidė mėgaudamiesi, ir buvo tik laiko klausimas, kada sutvarkys visus reikalus, nors mūsiškiai atsidavė visu 100 procentų. Neabejoju, kad visas jėgas stadione paliks ir žalgiriečiai. Bet vien to nepakanka. Lietuvai trūksta pajėgesnio nacionalinio čempionato, reikia, kad klubai turėtų daugiau atkaklių rungtynių. Tuomet būtų galima šlifuoti taktiką ir techninius dalykus, gerinti žaidimo kokybę.

Vis dėlto šiokia tokia intriga išlieka, jei kalbėtume apie nusiteikimą. Nėra abejonių, kad „Žalgirio“ futbolininkai degs noru kovoti, jų raginti nereikės. Klausimas, kaip bus nusiteikę „Sevillos žaidėjai. Akivaizdžiai stipresnės komandos nariai linkę atsipalaiduoti, nes pasąmonėje vis tiek jaučia, kad savo tikslą pasieks.

Kai žaidžiau Ispanijoje, „Sevillos“ ar „Valencios“ komandose, toks jausmas aplankydavo ir mane. Būdavo, kad su komanda vykstame į rungtynes, regis, reikia susikaupti, tačiau giliai širdyje žinai, kad vis tiek laimėsi. Pasitaikydavo, kad paslysdavome, ir varžovai nuleisdavo ant žemės, bet prieš kitas rungtynes vėl vyraudavo toks pats tikėjimas. Tai vadinama nugalėtojų mentalitetu. Jei „Sevillos“ futbolininkai iš anksto patikėtų pergale ir atsipalaiduotų, žalgiriečiams atsirastų nedidelė galimybė.

Kuo ypatingas Sevilijos stadionas

– „Žalgirio“ žaidėjai kalba, kad jiems tai – karjeros rungtynės, todėl reikia mėgautis tuo ir mėginti pasinaudoti atsiradusiu šansu. Sutinkate?

– Žinoma, gerai pasirodžius galima patraukti solidaus klubo dėmesį. Bet niekas šio šanso ant lėkštutės neatneš ir nepadės – žaidėjai patys turi eiti į aikštę, dirbti ir įrodyti savo vertę, meistriškumą, jei varžovai leis tą daryti. Labai nuoširdžiai linkiu, kad mūsiškiai sužaistų gyvenimo rungtynes ir „užsikabintų“. Mėgstu, kai skirtingų lygių varžovų dvikovose mažesnieji demonstruoja tvirtą charakterį. Tą patį turėtų daryti ir „Žalgirio“ futbolininkai.

– Seviliją visą mėnesį svilina kaitra. Net vakare temperatūra būna arti 30 laipsnių. Lietuviams tai ne į naudą.

– Taip. Karšta visur, bet kaitra Lietuvoje ir pietinėje Ispanijoje skiriasi. Netoli Sevilijos yra Kordoba. Kai žaidžiau šio miesto komandoje, dėl klimato sąlygų prieš varžovus turėdavome pranašumą. Nors rungtynės paprastai vykdavo vakare, iš šiaurinės Ispanijos atvykusios komandos jau po apšilimo leipdavo. Vos prasidėjus rungtynėms jausdavai, kad varžovai išsekę, o pats lakstai lyg niekur nieko. Tikiuosi, „Žalgirio“ futbolininkai nuovargį kompensuos emociniu nusiteikimu.

– Kuo ypatingas Sevilijos „Ramon Sanchez Pizjuan“ stadionas, giriamas dėl akustinių savybių?

– Kiek žmonių stebi „Žalgirio“ rungtynes Vilniuje? Per sezoną porą kartų susirenka po 3 tūkst. žiūrovų? Sevilijoje kaskart jų būna po 30 tūkstančių. Štai ir skirtumas. Ir ispanų meilė bei aistra futbolui rungtynių atmosferą padaro dar didingesnę. Žaisti tokioje aplinkoje nuostabu. Kai nesi prie to įpratęs, rungtynių pradžioje tai užburia. Bet kai šeimininkai aikštėje užsuka „futbolo karuselę“, tas malonumas baigiasi. Žiūrėk – ir žiūrovai ima nosinaitėmis mojuoti (nepasitenkinimo varžovais ženklas – red.), tuomet tos tribūnų dainos ima skambėti liūdnai. (Juokiasi.)

Kad ir kaip baigtųsi abu susitikimai su „Sevilla“, „Žalgiris“ ir Lietuva privalo priimti šią patirtį pozityviai, džiaugtis atsiradusia galimybe varžytis su tokiu klubu. Taip pat noriu pažymėti, kad tai yra didelis buvusio „Žalgirio“ trenerio Aurelijaus Skarbaliaus nuopelnas. Jokiu būdu nenuvertinu dabartinio trenerio Valdo Urbono, bet nepamirškime, kad A. Skarbalius rengė komandą sezonui ir daugiausia prisidėjo prie to, kur „Žalgiris“ Europoje yra dabar.