Laisvės kovų išpopuliarintas futbolas
Ženg­da­mas į at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos an­trą­jį šimt­me­tį no­rom ne­no­rom pri­si­me­ni nu­ėju­sius į pra­ei­tį me­tus – džiau­gie­si, kai pa­sau­lį ste­bi­na plau­ki­kai, irk­luo­to­jai, krep­ši­nin­kai, liū­di, kai ži­nai, jog spor­to ka­ra­lius – fut­bo­las – „nuo­gas“. Kur ma­ty­ta ir gir­dė­ta, kad Lie­tu­va FI­FA rei­tin­guo­se ri­kiuo­ja­si ša­lia Sei­še­lių sa­lų fut­bo­lo, to­li at­si­li­ku­si nuo dau­ge­lio Af­ri­kos že­my­no ša­lių. Bet gė­da ne fut­bo­lui – gė­da vals­ty­bei, Lie­tu­vai, jos žiū­ro­vams.

Ne taip seniai – atkurtoje laisvoje valstybėje – futbolas buvo vedamoji, reprezentacinė sporto šaka, šalies vardo veidas, daugeliui sporto šakų pravėręs duris ir langus į pasaulinio sporto viršukalnę. Futbolas, kaip sportinio judėjimo stuburas, nepriklausomybės metais tapo ir naujo socialinio reiškinio pradininku.

Tai bandysime atskleisti ir patvirtinti monografijos, skirtos atkurtos Lietuvos šimtmečiui „Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) futbolo istorija“, medžiaga bei išvadomis.

Pirmi judėjimo židiniai

Vaizdumo dėlei keletas statistikos skaičių: 1863 m. – anglų „pakrikštytas“ šiuolaikinis futbolas, 1896 m. – pirmosios olimpinės žaidynės (futbolas – parodomoji sporto šaka), 1904 m. – įsteigta FIFA (Federation internationale de footbal association), 1908 m. – futbolas tampa olimpinių žaidynių pagrindine sporto šaka.

Lietuvos futbolas – tautos ląstelė, išgyvenusi ne vieną politikų sukrėtimą. Lietuvos dalis, Mažoji Lietuva, keturis šimtmečius priklausė Vokietijai, kita dalis – Didžioji Lietuva – du šimtmečius Rusijai.

Pirmi sportinio judėjimo židiniai atsirado Mažojoje Lietuvoje. Vokietijoje XIX a. viduryje buvo įvestas privalomas fizinis lavinimas – lengvoji atletika, gimnastika. Tai palietė ir Mažosios Lietuvos mokymo įstaigas. 1861 m. įkurta pirmoji sporto sąjunga „Memel Turnen Verein“ (MTV, pagarsėjusi ir futbolo pasaulyje 1885 m.), irklavimo klubas „Neptun“, 1907 m. – darbininkų sporto draugija „Freya“ ir kt.

Didžiojoje Lietuvoje, Rusijos imperijos primirštame užkampyje, pirmąjį sporto židinį įžiebė lenkai. 1906 m. Vilniuje jie Varšuvos pavyzdžiu įkūrė sporto organizaciją „Sokol“ („Sakalas“), 1907 m., Kauno gubernatoriui Veriovkinui palaiminus, atsirado Kauno sporto draugija „Erelis“ (Kovenskoje sportivnoje obščestvo „Oriol“). Jos steigėjas buvo iš Talino (Revelio) į Kauną sugrįžęs caro armijos praporščikas (majoras) Vincas Petrauskas.

Futbolo užuomazga

Pirmasis futbolo kamuolio skambesys Vilniuje pasigirdo po rusų ir japonų karo – Vinogradovo I ir II gimnazijose, Pavlovo karo mokykloje. 1910–1911 m. Vilniuje jau buvo suaugusiųjų „Antakalnio“, „Žvėryno“ ir „Sokol“ („Sakalo“) futbolo komandos. Tai tikriausiai mokymo įstaigose brandintas vaisius.

Kaune futbolo daigus sėjo kamuolį spardę gynybinių fortų karininkai.

Daugiau apie futbolą sužinome iš V. Petrausko pasakojimų „Naujame žodyje“ (1932 m., Nr. 16) ir „Sporto tribūnoje (1933 m., Nr. 38): „1911 m. įsteigėme dvi futbolo komandas: „geltonųjų“ ir „mėlynųjų“ ir ėmėm smarkiai treniruotis.“ Pirmosios rungtynės įvyko 1911 m. rugsėjo 4 d. (naujuoju stiliumi – 17 d.) smėlingame žemės plote tarp miesto teatro (dabar – Muzikinis) ir buvusio žiemos uosto. Kaip teigė V. Petrauskas, pirmųjų rungtynių dalyviai Kmieliauskas (buvęs Kauno „Kovo“ klubo pirmininkas), Gulmanas (pagarsėjęs fotografas, LDS – Lietuvos dviratininkų sąjungos – narys), Gotkevičius (KSK – Kauno sporto klubo – narys), dar keli kiti paliko pėdsakus ir laisvoje Lietuvoje. 1912 m. liepos mėnesį V. Petrauskas, Kauno geležinkelio stoties komendantas, žengė naują žingsnį – pasisvečiuoti pakvietė Vilniaus rinktinę ir pralaimėjo jai 5:10. Apie tą susitikimą rašė ir Vilniaus rusų spauda. Tuo metu laikinosios sostinės spauda skelbė rezultatą 5:10 Kauno naudai.

Rudeniop į Kauną iš Rytprūsių atvyko Eitkūnų futbolininkai. Rungtynes, pavadintas tarpvalstybinėmis, 3:0 laimėjo vokiečiai. 1913 m. kauniečiai svečiavosi Eitkūnuose ir, anot V. Petrausko, baigė mačą lygiosiomis 2:2, nes vieno įvarčio teisėjas neužskaitė, fiksavo kažkokį „abseitą“. V. Petrauskas: „Tiek pirmieji, tiek antrieji mūsų „priešai“ tikėjo už kelių metų sulaukti nenugalimos Kauno futbolo komandos. Bet užėjęs karas sportininkus nuo futbolo privertė atsisakyti, likvidavosi ir sporto draugovė.“

Draugiškas rungtynes geriausiai sekėsi žaisti su Estija – 27 dvikovos, 8 pergalės, su Latvija – 26 susitikimai, 3 pergalės, dar blogiau – su Švedija (trejos rungtynės ir nė vienų lygiųjų).

Nepriklausomybės metais V. Petrauskui buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Jis kelerius metus dirbo Kauno geležinkelio karo komendantu, dalyvavo steigiant pirmąsias sporto organizacijas, vadovavo LDS, kuri kultivavo ir futbolą. Mirė 1934-ųjų kovo 31 dieną. Palaidotas Kauno senosiose kapinėse Vytauto prospekte. Šeštojo dešimtmečio pradžioje, sovietams panaikinus kapines, V. Petrausko perlaidojimo vieta buvo slepiama. Tik 2017 m. patriotiškai nusiteikusio Kauno architekto R. Čerškaus pastangomis ji surasta Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jau antrus metus V. Petrausko paminklą puošia gėlės, prie jo dega žvakutės.

Pirmuoju sportininku ir futbolininku tituluojamas V. Petrauskas negalėjo net sapnuoti, kad jo gimtinėje Kėdainiuose išaugs ir vienas pirmųjų futbolo olimpinių čempionų Arvydas Janonis. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, iš klajonių po Rusiją (Petrapilį ir kt.) į Kėdainius atvykęs Juozas Janonis ne tik buvo vienas futbolo pradininkų, bet ir užaugino futbolininką sūnų Aleksandrą. Senelį ir tėvą pralenkė futbolininkų dinastijos tęsėjas Arvydas. Jis 1988 m., žaisdamas SSRS rinktinėje su gargždiškiu Arminu Narbekovu, tapo olimpinių žaidynių čempionu.

M. Grigonis – pirmasis teoretikas

1911 m. V. Petrauskui, diegiančiam futbolo daigus, į talką atėjo Matas Grigonis, išleidęs judriųjų žaidimų knygą „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, gaidomis, paveikslėliais ir fantų išdavimais“. Seinuose jis padėjo teorinius futbolo pamatus. Knyga baigiama 200-uoju žaidimu, ir ne bet kokiu, o „Anglų sviediniu žaidimu“ („Association Foot-ball“) – su paveikslėliais ir piešiniais.

M. Grigonis aiškina: „Šis žaidimas yra visų linksmiausias ir visų svarbiausias, todėl teisingai jis vadinamas žaidimų karaliumi.“

Knyga turėjo paklausą. 1912 m. autorius „sutaisė“ antrą, o 1914 m. – trečią leidimą. Šioje knygoje aprašytas ir „palengvintas anglų sviediniu žaidimas“, skirtas vaikams. Knyga pakartotinai išleista ir laisvoje Lietuvoje – 1919 m. bei okupacijos metais (1960 m.).

Laisvoje Lietuvoje M. Grigonis 1918–1925 m. mokytojavo (dėstė lietuvių kalbą) Panevėžio gimnazijoje, kuri garsėjo futbolininkais. Ar nebus jo įtaka?

P. Faberio vadovėlis

M. Grigonio „Žaidimų karaliui“ ir futbolo plėtrai į pagalbą atėjo 1911 m. pabaigoje ar 1912 m. (data nenurodyta) Kaune (Laisvės al. 54) literatūros leidyklos rusų kalba išleistas anglų specialisto P. Faberio vadovėlis „Futbolas“. Tai galėjo būti pirmas leidinys sporto tematika.

Jame išsamiai apibūdinti visi futbolo komponentai – technika, taktika, treniruotės, teisėjavimas, žaidimo taisyklės ir kt. Knygos pabaigoje pasakojama apie futbolo atsiradimą Rusijoje.

Be abejo, P. Faberio vadovėlis atitiko to laikotarpio aukščiausius reikalavimus, nes ir laisvės metais buvo rekomenduojama juo naudotis.

1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ne visur nutraukė futbolo judėjimą. Rusijoje – Maskvoje, Peterburge – vyko ir pirmenybės, Klaipėdoje žaidė vokiečiai, 1915 m. futbolu susidomėjo Kybartų gyventojai.

Naujo gyvenimo pradžia

Laisvės varpo pašaukti į tėvynę sugrįžo karo pabėgėliai ir tremtinių palikuoniai. Kai kurie jų, susipažinę su sportu, futbolu Rusijoje, Lietuvoje tapo organizatoriais, žaidėjais, treneriais: D. Žilevičius, J. Citavičius, B. Galvičius, broliai D. ir V. Ilgūnai bei kiti. Vienas ryškiausių sportinio judėjimo kolumbų buvo Maskvos „Sokolnik“ klube sportavęs S. Garbačiauskas.

Prasidedantį sportinį gyvenimą labai pagyvino 1920 m. iš JAV į Lietuvą parvykęs būsimasis tautos didvyris Steponas Darius.

Futbolas virto sportinio sąjūdžio vedliu, pavyzdžiu kitoms sporto šakoms. Jo mėgėjai kūrė klubus, žaidė tarpusavyje, 1922 m. pradėjo rungtyniauti su užsienio komandomis (vokiečių, latvių, estų), pirmi 1923 m. tapo FIFA nariais, iš turgaviečių persikėlė žaisti į futbolui skirtas aikštes, gamino primityvų inventorių ir t. t.

Futbolas, tuomet vadintas kojasvydžiu, padėjo suformuoti naują socialinį darinį – sporto bendruomenę. Jis buvo naujo gyvenimo eliksyras, viltis.

Vaistai nuo visų ligų

Pirmaisiais laisvės metais futbolas plito stichiškai, nes neturėjo konkretaus tikslo, reglamentų. Besikuriantis naujas gyvenimas atskleidė priespaudos metų „paveldą“: silpną sveikatą, amoralius reiškinius – girtuokliavimą, paleistuvystę ir kt.

Anot Igno Šeiniaus, trijų dešimčių metų vyras – tai jau pusė senio. Be kitų ligų, pesimistas, užsidarėlis, tikras gyvenimo šešėlis. Karinę prievolę galėjo atlikti vos 55 proc. jaunuolių (Švedijoje – 91 proc., Olandijoje – 96 proc.). Carinės Rusijos valdymo metais išgertas alkoholis buvo matuojamas ne tik buteliais, bet ir kibirais.

Ieškant išeities žvilgsnis ėmė krypti į sportą, futbolą, kuris ne tik padeda pailsėti, atgauti fizines, dvasines jėgas, bet ir jas praturtina. Tuo tikslu pradėta reklamuoti popiežių, intelektualų mintis. Šv. Tėvas Pijus X: „Aš palaiminu Jūsų žaidimus, treniruotes, Jūsų pastangos pagirtinos ir palaimintos (...), žaisdami Jūs vengiate tinginystės, kuri visų nuodėmių pradžia. Tose broliškose rungtynėse Jūs stiprinate savo dvasią.“ (1923 m.). Romos popiežius Jonas Paulius II: „Sportas atitraukia jaunimą nuo velnio pagundų.“

Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius: „Amerikoje kiekvienas pilietis – sportininkas. Ir mes prie to turim eiti. Tik kūno pajėgos gali padėti darbe ir apsigynime. Todėl sportas turi ne atskirai grupei reikšmės, bet valstybinės.“ (1926 m.). Tačiau kad sportas taptų valstybinis, teko luktelėti... 8 metus!

Vidaus reikalų viceministras, LKŽS pirmininkas plk. B. Štencelis: „Nė viena sporto šaka negali taip gerai paveikti drąsos, pasiryžimo, atkaklumo ir iniciatyvos, išsiugdymo jauname žmoguje kaip futbolas. Mes negausingi, todėl turime būti stiprūs ir pasiryžę.“ (1934 m.)

Dr. LSL pirmininkas plk. A. Jurgelionis patvirtina, kad futbolas suaugo su tauta. Jis sako: „Mūsų sporto gyvenime visą Lietuvos sportą sudarė viena sporto šaka – futbolas. Kitos sporto šakos buvo tiek nereikšmingos, jog vienas sportininkas pajėgdavo visose sporto šakose dalyvauti.“

Pasaulinėse arenose

1923 m. Lietuva, tapusi FIFA nare, tuoj pat surengė ir pirmąsias tarpvalstybines rungtynes: Lietuva – Estija 0:5. 1924 m. po debatų ir svarstymų rinktinė, be dabar įprasto ilgalaikio pasirengimo įšokusi į paskutinį traukinį, rytą atsidūrė Paryžiuje. Vidurdienį laukė rungtynės su olimpine Šveicarijos rinktine. S. Garbačiauskas (centro puolėjas, komandos kapitonas): „Mums šis turnyras – krikštas ugnimi.“ Pralaimėta – 0:9. Nors mūsiškiai patyrė nesėkmę, pasaulis sužinojo, kad yra tokia valstybė Lietuva ir jos futbolas.

Spauda skelbė: „Lietuviai esą atletai, bet tingi ir esą nerangūs greitam bėgime, lietuviams duotas smūgis, gera pamoka ateičiai (...) Lietuvos futbolas dar vystykluose“ („L'Humanita“).

Žurnalas „Kardas“ pripažino: „Mes silpni, mums reikia dirbti ir dirbti.“ Pralaimėjimas turėjo įtakos tolesnei futbolo raidai – su silpnais nenorėta bendrauti, žaisti.

Požiūris į Lietuvos futbolą pasikeitė po Kauno rinktinės sėkmingų gastrolių 1931–1932 m. sandūroje Šveicarijoje.

1930 m. startavo pirmasis pasaulio futbolo čempionatas, o Lietuva bandė debiutuoti atrankos varžybose 1933-iaisiais. Rinktinė, turėjusi žaisti Stokholme su švedais, nenuvyko. Statistikos žinynuose įrašytas draugiškų rungtynių rezultatas – 0:2.

Prisvilo ir antras mėginimas 1937 metais. Šį kartą namie latviams pralaimėta 2:4, Rygoje – dar skaudžiau – 1:5.

1928 m. pradėtas rengti Baltijos šalių – Latvijos, Estijos, Lietuvos – taurės turnyras prilygintas Vidurio Europos taurės turnyrui. Baltijos turnyras, turėjęs didelį pasisekimą, į rungtynes sutraukdavo 10–15 tūkst. Žiūrovų. Geriausiai sekėsi latviams – jie taurę laimėjo 1928, 1932, 1936 ir 1937 m., estai – 1929, 1931 ir 1938 metais. Lietuviai pergales šventė 1930 ir 1935 metais.

Lietuvos futbolo rinktinė iki 1937 m., 1939 m., kai krepšininkai tapo Europos čempionais, buvo Lietuvos sporto veidas. Be draugiškų tarpvalstybinių rungtynių (Rumunija, Švedija, Vengrija), dažnai žaidė su Vakarų šalių profesionalų komandomis. Pergalių grafa nedžiugina: be to, kad nugalėjo Latvijos ir Estijos ekipas, 1934 m. įveikė suomius, Prancūzijos čempionus.

Lietuvos rinktinė 1923–1939 m. dalyvavo 63 tarpvalstybinėse rungtynėse, iš jų 12 laimėjo, 11 baigė lygiosiomis, 41 pralaimėjo. Triskart lietuviai žaidė su kitų šalių B ar mėgėjų rinktinėmis – iškovojo vieną pergalę ir patyrė dvi nesėkmes. Tarpvalstybinėse rungtynėse dalyvavo 128 futbolininkais: iš septynių Kauno komandų, penkių – Klaipėdos ir vienintelės bažnytkaimio – Kybartų.

Ilgiausiai rinktinei atstovavo R. Marcinkus (1927–1938 m., 41 mačas, 2 įvarčiai), A. Lingis (1928–1938 m., 34 mačai, 13 įvarčių), R. Žebrauskas (1926–1936 m., 29 mačai, 1 įvartis).

Draugiškas rungtynes geriausiai sekėsi žaisti su Estija – 27 dvikovos, 8 pergalės, su Latvija – 26 susitikimai, 3 pergalės, dar blogiau – su Švedija (trejos rungtynės ir nė vienų lygiųjų, įvarčiai – 1:17). Sėkmingiausi buvo 1934 m. – nė vieno pralaimėjimo, nugalėti suomiai. Rinktinė rungtyniavo su Vakarų profesionalų klubais (Lietuvoje profesionalus sportas buvo draudžiamas). Iškovota pergalė prieš Prancūzijos čempioną – Paryžiaus „Club Francais“.

Pagal periodiškai spaudoje skelbtus futbolo reitingus Lietuvos futbolas 1925 m. žengė paskutinėje vietoje (Europoje), 1926 m. – paskutinėje...

Latviai ir estai užimdavo aukštesnes pozicijas. Prabėgus daugiau kaip dešimtmečiui, 1939 m., Šveicarijos „Sport“ paskelbtoje rikiuotėje, sprendžiant iš dabartinių Lietuvos futbolo vietų, mūsiškiai atsidūrė labai aukštai. Valstybės buvo padalytos į dvi grupes. A klasei priklausė 10 šalių: 1. Italija, 2. Šveicarija, 3. Vokietija, 4. Čekija-Moravija, 5. Prancūzija, 6. Vengrija, 7. Olandija, 8. Jugoslavija, 9. Švedija, 10. Belgija, B klasei – 14 valstybių: 1. Danija, 2. Norvegija, 3. Lenkija, 4. Rumunija, 5. Estija, 6. Lietuva, 7. Latvija, 8. Portugalija, 9. Slovėnija, 10. Liuksenburgas, 11. Bulgarija, 12. Suomija, 13. Graikija, 14. Turkija.

Auganti perspektyvi pamaina, ypač Klaipėdoje (V. Saunoris, A. Cenfeldas, E. Balsys), Marijampolėje, Kaune (visas dešimtukas), pasikeitęs dėmesys jauniams ir jaunučiams, žadėjo dar šviesesnę ateitį. Viską sumaišė okupacija, Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. į Vakarus pasitraukė apie 150 futbolininkų, organizatoriai (V. Balčiūnas, N. Čerėkas ir kt.). 1946–1947 m. Vakarų Vokietijoje buvo 12 lietuvių komandų, jos dalyvavo įvairaus rango varžybose.

Okupacijos saulėlydžiu svetimųjų išdraskytas futbolas pakilo į sovietinio futbolo aukštumas – reprezentacinė Vilniaus komanda „Žalgiris“ 1987 m. tapo SSRS pirmenybių prizininke, taip pat atstovaudama SSRS laimėjo pasaulinės studentų universiados aukso medalius. 1988 m. žalgiriečiai A. Narbekovas ir A. Janonis su SSRS rinktine iškovojo olimpinių žaidynių auksą, o V. Sukristovas – Europos čempionato sidabrą.

Geresnių argumentų nereikia: lietuviai – talentinga tauta, jos futbolas gali ir privalo būti daug aukščiau negu šiandien.

Futbolo kūrėjai

Atverčiame naują, iki šiol nežinomą futbolo puslapį. 1918–1921 m. kovų už laisvę ir nepriklausomybę, o vėlesniais metais už ypatingus nuopelnus apdovanotųjų aukščiausiais valstybės ordinais – Vyčio kryžiais – sąrašuose aptikome 14 asmenų, kurių gyvenimas susietas su futbolu: J. Babravičius, P. Baltrūnas, S. Darius, J. Dobkevičius, P. Genys, P. Gudynas, A. Gustaitis, J. Kulbokas, J. Masandukas, B. Štencelis, P. Tamašauskas, J. Vidugiris, A. Zubavičius, V. Žutautas.

Futbolo – Lietuvos sporto vedlio – aušroje kūrėjų gretose buvo iškilių asmenybių: Nepriklausomybės Akto signatarai J. Vailokaitis ir J. Vileišis, prezidentai A. Smetona ir K. Grinius, premjeras E. Galvanauskas, generolas J. Bulota bei trys jo sūnūs, bankininkai J. Šodė ir V. Zakarevičius, Klaipėdos gubernatorius A. Merkys, diplomatai – A. Trimakas, B. Štencelis, S. Garbačiauskas. Lietuvos sporto tėvo vardą gavo Atlanto nugalėtojas S. Darius, Klaipėdos futbolo patriarcho titulo nusipelnė A. Saunoris. Ištikimiausias futbolo gerbėjas ir rėmėjas buvo lietuviškos operos kūrėjas K. Petrauskas. Prasmingais darbais ar žaidimu įsiamžino futbolo žaidėjai, treneriai, organizatoriai: V. Balčiūnas, R. Marcinkus, D. Žilevičius, trys broliai Vilimavičiai ir Sakalauskai, R. Žebrauskas, S. Janušauskas, V. Stašinskas, N. Čerėkas, V. Dzindziliauskas, broliai V. ir D. Ilgūnai, V. Jaškevičius, V. Nopensas ir kiti. Iš futbolo organizatorių išsiskyrė plk. B. Štencelis.

Liko nepaminėti kitų miestų ir miestelių, kaimų ir kaimelių futbolo kūrėjai, kurių – ne dešimtys, o šimtai. Į jų vietą stoja nauji žmonės, nauja karta, ir toliau rašo futbolo metraštį – tikiu, kad šviesų.