Geriausios futbolininkės istorija: kaip ji pelnė pripažinimą
Dau­giau nei pu­sę am­žiaus ge­riau­sio pla­ne­tos fut­bo­li­nin­ko rin­ki­mus ren­gian­tis įta­kin­gas pra­ncū­zų lei­di­nys „Fran­ce Foot­ball“ šie­met at­sig­rę­žė ir į mo­te­ris. Pir­mą kar­tą pres­ti­ži­nis ap­do­va­no­ji­mas – „Auk­si­nis ka­muo­lys“ – skir­tas ge­riau­sia pa­sau­lio fut­bo­li­nin­ke pri­pa­žin­tai 23-ejų nor­ve­gei Adai He­ger­berg, rung­ty­niau­jan­čiai Pra­ncū­zi­jos klu­be „Lyon“.

Pirmasis žurnalo „France Football“ moterims įsteigtas „Auksinio kamuolio“ apdovanojimas neapsiėjo be kuriozų. Šventinę ceremoniją sujaukė vieno renginio vedėjų didžėjaus Martino Solveigo klausimas A. Hegerberg, ar ši negalėtų pašokti „twerko“ – šokio, kurio esmė – erotiškai judinti klubus ir užpakalį.

„Ne“, – be jokių dvejonių nejaukią tylą salėje nutraukė „Auksinio kamuolio“ laimėtoja, ir publika pratrūko plojimais. Norvegė prisipažįsta, kad norėtų pamiršti nepatogų M. Solveigo klausimą ir mėgautis iškovotu prestižiniu trofėjumi.

Apie tai ir sunkų kelią į šlovę A. Hegerberg pasakojo profesionalių sportininkų publikacijas spausdinančiam leidiniui „The Players' Tribune“.

Žinia – lyg sapnas

„Papasakosiu jums istoriją apie didingiausią ir smagiausią vakarą savo gyvenime. Ji – apie „Auksinio kamuolio“ apdovanojimų ceremoniją, kurios niekada nepamiršiu, net jei gyvensiu 200 metų.

Tai neturi nieko bendro su šokiais. Viskas susiję su pagarba, taip pat su tokiais futbolininkais kaip Roberto Carlosas, Kylianas Mbape, Mario Balotelli.

O viskas prasidėjo likus dviem savaitėms iki apdovanojimų ceremonijos paprasta fraze: „Ada, ar galėsi išsaugoti paslaptį?“

Tai buvo išsipildančios svajonės pradžia. Vienas „Lyon“ trenerių po treniruotės pakvietė mane į savo kabinetą ir pasakė: „Klausyk, šito negali niekam pasakoti.“

„Gerai“, – pasakiau nustebusi.

Jis perklausė: „Tikrai niekam nesakysi?“

„Niekam“, – patikinau.

Ir tada jis pranešė, kad man bus skirtas pirmasis moterų „Auksinio kamuolio“ apdovanojimas.

Kai išgirsti tokius žodžius, 7 tūkst. skirtingų spalvų paveikslėlių ima mirgėti tavo akyse. Tu žinai, kad tampi pirmąja moterimi, laiminčia „Auksinio kamuolio“ prizą. Todėl tai netelpa tavo galvoje, imi juoktis ir verkti tuo pačiu metu.

„Tu tikrai išsaugosi šią paslaptį?“ – dar kartą paklausė treneris.

„Žinoma, be abejo“, – patikinau.

Na, šią paslaptį išlaikiau gal 10 minučių. Vos įsėdusi į savo automobilį mobiliąja programėle susisiekiau su tėvais, kurie tuo metu Paryžiuje lankė PSG komandoje žaidžiančią mano vyresniąją sesę Andrine.

Mama žavėjosi Paryžiaus vaizdais, kol jai pasakiau, kad netrukus nepatikės tuo, ką išgirs.

Mama liovėsi filmuoti Paryžiaus vaizdus ir pažvelgė į telefono kamerą sunerimusi: „Kas nutiko? Ar tau viskas gerai?“

Pasakiau jai, kad man atiteks „Auksinis kamuolys“.

Ji taip pat pravirko, tėtis tik purtė galvą. O aš, sėdėdama automobilyje, vis svarsčiau, kad gal tai tik sapnas.

Tai tęsėsi dar dvi savaites. Atvykusi į treniruotes stengiausi užsimiršti. Futbolas žavus tuo, kad kai kamuolys „prilimpa“ prie tavo kojos, gali viską pamiršti. Bet kai treniruotės baigdavosi, vėl prisimindavau „Auksinį kamuolį“. Tai neįtikėtina. Juk esu maža mergaitė iš nežinomo kaimo Norvegijos provincijoje. Turbūt sapnuoju.

Pokalbis su tėčiu

Tėtis mėgo pasakoti istorijas apie laikus, kai buvau mažas vaikas. Mūsų šeima gyveno futbolu. Tėtis ir mama buvo treneriai, sesuo Andrine – puiki žaidėja. Aš buvau dvejais metais jaunesnė už ją, todėl viską stebėdavau iš šalies. Ir man atrodė, kad nenoriu turėti nieko bendro su futbolu.

Pažvelgiau į jį su neapykanta ir atsakiau: „Ne, aš turėsiu normalų darbą.“

Andrine ne tik žaidė berniukų komandoje, ji buvo kapitonė. Komandą treniravo mūsų mama. Skamba kaip neįtikėtinas dalykas augant 7 tūkst. gyventojų miestelyje nežinomame Norvegijos kampelyje. Ten nebuvo mergaičių ar berniukų futbolo. Ten buvo tiesiog futbolas.

Vieną dieną sėdėjau ant žolės ir stebėjau, kaip sesuo vėl dominuoja futbolo aikštėje. Tuomet vienas žaidžiančių vaikų tėvų atsisuko į mane ir paklausė: „Ada, kuo būsi užaugusi?“

Įnikau į savo knygą ir susimąsčiau minutei.

Žmogus stengėsi man padėti: „Galbūt tapsi futbolininke, kaip ir vyresnioji sesuo?“

Pažvelgiau į jį su neapykanta ir atsakiau: „Ne, aš turėsiu normalų darbą.“

Tėtis iki šiol negali sulaikyti juoko dėl to. Manau, kad tai buvo tipiškas norvegiškas atsakymas. Mes, norvegai, esame praktiški žmonės.

Žinoma, toks požiūris vyravo neilgai. Kai tik pradėjau žaisti futbolą, pamėgau šį žaidimą ir iš karto supratau, kad noriu žaisti ne tik savo malonumui. Man tai tapo gyvybės ar mirties klausimu. Norėjau būti kaip Thierry Henry – visapusiška ir nepalaužiama. Norėjau žaisti užsienyje. Norėjau būti geriausia.

Kai man buvo 11 metų, tėtis pasakė, kad jei tikrai noriu pasiekti tai, privalau šiai veiklai atsiduoti visu 100 procentų.

„Mes padarysime dėl tavęs viską. Tik privalai to norėti pati“, – tokie buvo jo žodžiai.

Atsakiau, kad trokštu to labiau už viską pasaulyje. Tūkstančiu procentų.

Lygybė Lione

Ir tai nebuvo piniginis klausimas. Tai buvo aistra. Aistra futbolui. Kai mes pralaimėdavome rungtynes, būdavau tokia nusiminusi, kad namo važiuodama dviračiu verkdavau. Po vaikų rungtynių kažin kur nežinomoje Norvegijos provincijoje. Bet man tai nerūpėjo.

Vienas dalykas, kurį norėčiau pasakyti sportuojančiai ir šias mintis skaitančiai mergaitei – Tu negali prarasti ugnelės. Niekas negali jos pasisavinti. Jei turi didelių svajonių, ta ugnelė visuomet stums į priekį.

Vien talentu ir kantrybe to nepasieksite. Tik sunkiu darbu, kuris patikrins jūsų galimybių ribas. Dirbsite taip pat sunkiai kaip ir vyrai futbolininkai, bet uždirbsite už juos mažiau. Verksite. Norėsite viską mesti. Bus sunku. Pamenu, kaip septyniolikos išvykau į Vokietiją, Potsdamo komandą „Turbine“. Mes treniravomės tris kartus per dieną. Lietus, sniegas šaltis – nebuvo svarbu. Tačiau nė viena mergina tuo nesiskundė, treniruotėse pasirodydavo laiku ir atiduodavo visas jėgas. Grįžusi namo jausdavausi tokia išsekusi, kad krisdavau į lovą ir namų darbus atlikdavau tik kitą rytą. Tokių akimirkų niekas nemato, bet turite žinoti, kad svarbiausia – neprarasti ugnelės.

Valandų valandas galėčiau kalbėti apie lyčių lygybę ir tai, ką reikia keisti futbole bei visuomenėje apskritai. Tačiau galiausiai viskas grįžta su pagarba.

Mes dirbame sunkiai, patiriame traumų, aukojame šeimas vien dėl savo svajonės. Ir viskas – dėl pagarbos.

Man labai pasisekė, kad pasirašiau sutartį su klubu „Lyon“. Tai – pagarbos profesionaliame sporte pavyzdys. Lione moterų ir vyrų futbolo komandos laikomos lygiomis, ir tai yra klubo prezidento Jeano-Michelio Aulo nuopelnas. Jis supranta, kad investicijos į moterų futbolą naudingos klubui ir miestui.

O kai sulauki aukščiausio lygio paramos, gali pasiekti aukščiausio lygio rezultatus („Lyon“ laimėjo tris iš eilės moterų Čempionių lygos taures – red.). „Auksinio kamuolio“ rinkimuose tarp 15 nominančių pateko 7 „Lyon“ žaidėjos. Tai paaiškina pono J.-M. Aulo darbo prasmę

Lione, kur moterų ir vyrų komandos vienodai svarbios. Taip turėtų būti visur. Kiekviena gabi mergaitė nusipelno galimybės tobulėti. Futbolo federacijos, įsiklausykite!

Pažintis su R. Carlosu

Todėl 2018-ųjų „Auksinio kamuolio“ apdovanojimai tapo mūsų visų švente. Tą naktį negalėjau užmigti, ir mano širdis veržėsi iš krūtinės atvykus į apdovanojimų ceremoniją.

O tuomet nutiko kai kas neįtikėtino, tą taip pat prisiminsiu 200 metų. Kai atsisėdau į savo vietą, pajutau, kaip kažkas kepštelėjo per mano kėdės atlošą: „Ei, Ada!“

Ar jums žinomas jausmas, kai kas nors mokyklos suole baksteli jums į nugarą prašydamas atskleisti uždavinio atsakymą?

Atsisukau, o ten buvo Roberto Carlosas. Nusišypsojo ir pasakė: „Ada, čia ir vėl aš.“

Kai laimėjau UEFA apdovanojimą 2016 metais, R. Carlosas taip pat sėdėjo už manęs. Tuomet ilgai kalbėjome juokinga anglų, ispanų, portugalų ir gestų kalbos mišraine. Tapome draugais. R. Carlosas gerbia moterų futbolą, todėl kai „Auksinio kamuolio“ apdovanojimų ceremonijoje sutikau jį, vėl ėmėme šnekučiuotis. Įtampa nuslūgo, ir aš atsipalaidavau.

Buvome apsupti futbolo legendų pagarbos ir dėmesio. Negalėjau nustoti šypsotis.

Kai pakilau į sceną atsiimti apdovanojimo, buvau rami, nes minioje mačiau daug garsių futbolo asmenybių. Tiek moterų, tiek vyrų. Ir visi buvo drauge.

Graži jaudinanti akimirka, pamaniau, ir neleisiu jos sugadinti kvailu vedėjo juokeliu, neleisiu jos sunaikinti mano atmintyje.

Turbūt geriausia dalis buvo, kai grįžau į savo vietą nežinodama, ką daryti su prizu. „Auksinis kamuolys“ – ne tik blizgantis, bet ir didelis, todėl nenorėjau likusį laiką laikyti jo rankose. Tad pasielgiau „norvegiškai“ ir padėjau ant žemės.

Kažkas vėl pajudino kėdės atlošą.

„Ada, ką tu darai?“ – paklausė R. Carlosas.

Pasiteiravau, kas negerai, o jis atsakė, kad tokio prizo negalima dėti ant žemės. Ir pasisiūlė pasaugoti jį, lyg kūdikį.

Negalėjau nustoti juoktis. Vėl pradėjau galvoti, kad tai sapnas. O magišką vakarą vainikavo bendra nuotrauka su Luka Modričiumi ir Kylianu Mbappe.

Juodoji dėžutė

Kai viskas baigėsi, buvo vėlu. Su šeima vaikštinėjome Paryžiaus gatvėmis. Fotografavomės prie Triumfo arkos ir supratome, kad visi mirštame badu. Vidurnaktį visi restoranai uždaryti, bet aptikome iranietišką užeigą gretimoje gatvėje. Užeigos vokalistas dainavo garsiai.

Vakarieniavome linksmai, kai mano telefonas vis siuntė atsiliepimus apie renginio vedėjo pokštus. Iš tiesų negalėjau numatyti, kad tai taps tokia populiaria tema. Tačiau gavau labai daug palaikymo žinučių, net Mario Balotelli parašė, o tai man buvo staigmena.

Tas vakaras buvo ypatingas. Vienu metu prie mūsų priėjęs padavėjas paklausė, kas toje juodoje dėžutėje.

„Ai, nieko ypatingo. Tiesiog „Auksinis kamuolys“, – atsakė mama.

Netrukus fotografavomės su visais restorano lankytojais. Tai įsimintinas vakaras, kuris gali nutikti bet kam.

Tik dėl vieno dalyko atsiprašau – aš nešoksiu „twerko“. Jei sutiksite mane gerai nusiteikusią, galime pašokti pagal populiarią iranietišką muziką. Galiu padainuoti. Dar – šiek tiek pažaisti futbolą.“

Parengė VILMANTAS REMEIKA