F. Černychas Rusijoje pakilo laipteliu aukštyn
Lie­tu­vos fut­bo­lo rink­ti­nės ka­pi­to­nui Fio­do­rui Čer­ny­chui pra­ėję me­tai bu­vo ku­pi­ni įspū­džių – nau­ja kar­je­ros sto­te­lė, įvar­čiai į gar­sių klu­bų var­tus bei san­tuo­ka su my­li­ma mo­te­ri­mi. Vi­sa tai „Lie­tu­vos fut­bo­lo ge­riau­sių­jų“ rin­ki­muo­se no­mi­nuo­tas puo­lė­jas įver­ti­no kaip pui­kią pa­tir­tį ir yra mo­ty­vuo­tas kil­ti dar aukš­čiau.

27-erių futbolininkas praėjusių metų pradžioje paliko Lenkijos miestą Balstogę, kur praleido geriausius karjeros metus vesdamas į priekį klubą „Jagiellonia“. Į Maskvos „Dinamo“ persikėlęs lietuvis sužaidė 25 rungtynes Rusijos „Premier“ lygoje bei pelnė tris įvarčius (rungtynėse prieš Sankt Peterburgo „Zenit“, Kazanės „Rubin“ ir Tulos „Arsenal“).

Rusijos aukščiausiosios lygos čempionate nuo gruodžio iki kovo pradžios – pertrauka. F. Černycho komanda užima 12 vietą 16 komandų turnyre ir aštuoniais taškais atsilieka nuo dalyvavimą Europos lygos atrankoje užtikrinančios penktos pozicijos. Šiuo metu žaidėjas su komanda pluša pasirengimo stovykloje Turkijoje.

„Maskvoje treneriai mane išmokė, kad negalima žaisti „be galvos“, sustiprino taktinį suvokimą.“

2016-ųjų ir 2017 metų geriausiu Lietuvos futbolininku išrinktas Fiodoras Černychas Lff.lt svetainei papasakojo apie naujus karjeros iššūkius ir išsakė nuomonę apie geriausio Lietuvos futbolininko rinkimus.

– Kaip vertinate permainingus jums 2018 metus, per kuriuos įgijote naujos patirties?

– Metų pradžioje persikėliau į Rusijos lygą, kur iš karto įsitikinau, kad ten aukštesnis lygis. Buvo nauji išbandymai – kai žaidi prieš tokius klubus kaip CSKA, „Spartak“ ir „Zenit“, pamatai, kuriose srityse reikia dirbti dar sunkiau, išryškėja naujos tobulėjimo galimybės. Tuos metus vertinu gerai, džiaugiuosi, kad išvykau į Maskvą ir gavau progą ten išbandyti save. Dirbau ir dirbu labai sunkiai, kad žaisčiau „Dinamo“ klube, o jei Dievas duos, tikiuosi, jog tai paklos pamatus pakilti į dar aukštesnį lygį.

– Kaip sekėsi apsiprasti „Dinamo“ klube ir su kokiais iššūkiais teko susidurti Rusijos čempionate?

Maskvoje lietuviui teko pratintis prie spartesnio žaidimo ritmo. / Romo Jurgaičio nuotrauka

– Kartais būna, kad atvažiavus į naują komandą adaptacijos procesas užtrunka, bet tai nebuvo tas atvejis – komanda elgėsi su manimi taip, lyg būčiau šiame kolektyve seniai. Visi „Dinamo“ darbuotojai, žaidėjai ir trenerių štabas buvo nuostabūs. Kalbant apie patį futbolą, Rusijoje žaidimas vyksta gerokai greičiau, privalai greičiau mąstyti atliekant sprendimus. Supratau, kad kuo greičiau mąstysi, tuo būsi geresniu žaidėju. Lenkijoje buvau pripratęs prie šiek tiek lėtesnio žaidimo, tad pirmą pusmetį Rusijoje teko priprasti prie kitokio futbolo, bet vėliau prisitaikiau. Vis dar jaučiu, kad nežaidžiu taip, kaip galiu, ir, tikiuosi, po dabar Turkijoje vykstančio pasirengimo ciklo man pavyks atskleisti gerąsias savo savybes.

– Šį sezoną įmušėte pergalingą „Dinamo“ įvartį į čempionato lyderių „Zenit“ vartus. Tikriausiai tai vienas įsimintiniausių prisiminimų?

– Tos rungtynės buvo geros tiek man, tiek komandai. Skirtingai nei Lenkijoje, kur žaidžiau puolėju, „Dinamo“ klube mane dažniausiai leidžia žaisti krašto saugo pozicijoje, taip pat teko būti atraminiu saugu. O per mačą su „Zenit“ rungtyniavau puolėjo pozicijoje ir įmušiau įvartį. Žinoma, labai malonu, kad pavyko pasižymėti, ir galiu pavadinti tai vienu geriausių prisiminimų.

– Rungtynėse su CSKA, „Dinamo“ ir „Zenit“ žaidėte nuo jų pradžios. Kaip atrodo dvikovos su Rusijos futbolo grandais?

– Prieš gero lygio komandas žaisti labai įdomu. Pastebėjau, jog su jomis rungtyniauti būna net lengviau nei su vidutiniokais ar autsaideriais. Tos ekipos dažnai žaidžia užsidariusios savo aikštės pusėje ir nesuteikia daug erdvės, o žaidimas su komandomis lyderėmis būna atviras bei aktyvus.

– Kokį tikslą „Dinamo“ vadovai komandai iškėlė šiame sezone?

– Mums iškeltas tikslas patekti į Europos lygos atrankos varžybas, to ir siekiame. Pirmoji sezono dalis nebuvo gera, namie pralaimėjome Machačkalos „Anži“ ir Krasnojarsko „Jenisej“ klubams. Tose rungtynėse tikrai negalėjome barstyti taškų. Jeigu ne šios nesėkmės, dabar būtume 6–7 vietoje. Antroje sezono dalyje teks sunkiai dirbti, kad pasiektume tai, ko norime.

– 2018 metai jums buvo ypatingi ir tuo, kad vasarą sumainėte žiedus su drauge Valerija. Ką jums tai reiškia?

– Su Valerija esame ilgai – jau septynerius metus. Atėjo metas ir vestuvėms, tai buvo nuostabi šventė. Dauguma sportininkų, grįžę namo po rungtynių, nori išsikalbėti, ir nėra geresnio jausmo, kai tavęs kas nors laukia, palaiko, kai būna blogai, bei džiaugiasi kartu, kai sekasi. Esu jai labai dėkingas – tai žmogus, su kuriuo esame kartu nuo tų laikų, kai žaidžiau Baltarusijoje, sunkiu karjeros periodu, o dabar mudu laimingai gyvename Maskvoje.

– Ko išmokote per skirtingus karjeros etapus Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje?

– Patirtis įgyjama kiekvienais metais. Baltarusijoje prasidėjo mano karjera, o Mogiliovo klubas „Dnepr“ suteikė šansą įgyvendinti svajonę, kai Lietuvoje buvau nereikalingas. Per penkerius metus Mogiliove tapau profesionaliu futbolininku, išmokau nesiskųsti esamomis treniruočių, finansinėmis ir gyvenimo sąlygomis – išmokau džiaugtis tuo, ką turiu. Ten išėjau ir vyriškumo mokyklą šalia gerokai vyresnių žaidėjų, ir tai nutiesė kelią tolesnei karjerai.

Lenkijoje sužinojau, jog galiu žaisti ir puolėjo pozicijoje bei mušti įvarčius. Praleidau puikius metus Lenčnos klube „Gornik“, vėliau persikėliau į Balstogę – „Jagiellonia“ man tapo lyg šeima, čia pakilau dar aukščiau ir praleidau puikius karjeros metus. Buvo gaila palikti komandą, bet reikėjo žengti laipteliu aukščiau.

Maskvoje treneriai mane išmokė, kad negalima žaisti „be galvos“, sustiprino taktinį suvokimą. Čia treneris Dmitrijus Chochlovas man ne kartą ir ilgai aiškino, kur turiu bėgti, kaip judėti gynyboje ir atakoje, kaip pasirinkti pozicijas, kad mažiau išeikvočiau energijos. O dar daug darbo laukia priešakyje.

– Balstogėje turėjote galingą sirgalių sieną už savęs. Kokia situacija Rusijoje? Ar aistruolių mentalitetas skiriasi?

– Maskvoje sirgalių mentalitetas panašus kaip ir daugelyje šalių – kai blogai, jie neslepia ir parodo nepasitenkinimą, o kai gerai – sveikina. Nors tarp Maskvos klubų turime mažiausiai sirgalių. Į mūsų rungtynes ateina apie 5 tūkst. žmonių. Tai tikriausiai dėl to, kad gerbėjams toli važiuoti – stadionas yra už Maskvos, Chimkų rajone. Tačiau dabar netoli miesto centro baigiamas rekonstruoti mūsų 27 tūkst. vietų stadionas.

– 2020 metų Europos čempionato atrankos burtai Lietuvos rinktinę suvedė su Portugalija, Ukraina, Serbija ir Liuksemburgu. Ką manote apie būsimuosius varžovus?

– Stebėjau burtus tiesiogiai ir meldžiausi, kad iš pajėgiausio krepšelio komandų netektų žaisti su Anglija, nes jau pakankamai prisižaidėme su jais. Norėjosi gauti kitą aukštos klasės komandą. (Juokiasi.) Žinoma, grupė yra stipri. Patys žinome, kokios stiprios yra Portugalijos, Ukrainos rinktinės, serbų meistriškumu įsitikinome dar Tautų lygos varžybose. O jeigu kas nors mano, kad Liuksemburgas bus lengvai įveikiamas varžovas, tai labai klysta. Tai ne ta komanda, kuri buvo prieš 5–10 metų. Jiems atstovauja futbolininkai, žaidžiantys Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje.

– Tikimasi, kad Portugalijos gretose bus ir Cristiano Ronaldo. Ar dėl to dar labiau laukiate šių rungtynių?

– Portugalija – puiki rinktinė. Būtų smagu sužaisti prieš C. Ronaldo, bet jie turi daug aukščiausios klasės futbolininkų. Bus visapusiškai naudinga patirtis sužaisti prieš tokią rinktinę.

– Lietuvos futbolo apdovanojimų rinkimuose esate nominuotas geriausio futbolininko kategorijoje. O kam savo balsą atiduotumėte pats?

– Praėję metai mūsų rinktinei nebuvo geriausi, bet išskirčiau tris pasižymėjusius žaidėjus. Tai – Ernestas Šetkus, Arvydas Novikovas ir Artūras Žulpa. Ernestas iškovojo Izraelio futbolo taurę ir buvo išrinktas geriausiu sezono vartininku. Arvydas įmušė daug įvarčių, buvo „Jagiellonios“ lyderiu ir prisidėjo prie to, kad komanda iškovotų antrą vietą Lenkijoje. Artūras buvo svarbus ir stabilus komandos „Tobol“ žaidėjas Kazachstane, su ja iškovojo trečią vietą. Visi jie žaidė beveik visas rungtynes praėjusių metų rinktinės rungtynėse.

– Ar sekate A lygos aktualijas? Už ką balsuotumėte geriausio lygos žaidėjo rinkimuose?

– Savo balsą atiduočiau už Marijampolės „Sūduvos“ gynėją Algį Jankauską. Kaip kažkas tiksliai apibrėžė – Algis įrodė, kad ir būdamas 36-erių gali sėkmingai žaisti A lygoje, ją laimėti, taip pat būti kviečiamas į nacionalinę rinktinę. Tai tik parodo jo meistriškumą.