Diana Rasimovičiūtė atsisveikina, bet biatlono nepalieka
„Ti­kra­sis ma­no biat­lo­nas gi­liai šir­dy­je yra pa­baig­tas prieš dve­jus me­tus, pu­san­trų...“ – at­vi­rai pra­bi­lo 34-erių biat­lo­ni­nin­kė Dia­na Ra­si­mo­vi­čiū­tė.

20 metų trukusi karjera baigėsi. Penkerios olimpinės žaidynės, du Europos čempionato medaliai bei įsimintini rezultatai pasaulio taurės varžybose ir planetos čempionatuose – sportininkės įspaudas Lietuvos biatlono istorijoje itin ryškus.

Su šautuvu – nuo darželio

Regis, biatlonas pirmiau pats pasirinko D. Rasimovičiūtę nei Diana jį. Sportininkės tėvas Edvardas Rasimovičius Ignalinoje dirbo biatlono treneriu, tad ir šautuvą mergaitė pirmą kartą, prižiūrima tėvo, paėmė panašiu metu, kai kiti vaikai šaudė iš žaislinių šautuvų.

„Pirmą šautuvo paėmimą pamenu tokį: tėtis pasiima mane iš darželio, veda į treniruotę. Su juo vaikštau kaip uodega, tai paguldė, pasakė, kad va čia dabar nuspausi. (Juokiasi.) Tada dar nėjau į mokyklą, o tos rimtesnės treniruotės prasidėjo gal 12 metų“, – prisiminė D. Rasimovičiūtė, kurios pirmieji treneriai buvo E. Rasimovičius ir Aleksandras Ščechočichinas.

Debiuto aukščiausio lygio varžybose ilgai laukti nereikėjo. Dar 2000–2001 metų sezone 16-metė ignalinietė stojo prie starto linijos pirmose pasaulio taurės varžybose, o po metų dalyvavo Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse. Ten jauniausia biatlono olimpinių žaidynių dalyvė užėmė 66 vietą 7,5 km sprinto rungtyje.

„Žinau, kaip rengiausi vienoms ar kitoms varžyboms, ir visi startai savaip brangūs. Dabar jie malonūs, o tada buvo juodas darbas.“

„Atsimenu tik tiek, kad visi sakydavo „tu neimk į galvą, čia paprastos varžybos“. Ką man sakydavo, panašiai ir darydavau – labai daug nemąstydavau. Konkurencijos Lietuvoje nebuvo, tad vykome į olimpiadą. Tai buvo pirmas susipažinimas, ir labai gerai, kad turėjau tokią galimybę. Buvau jauna, nepatyrusi ir turėjau galimybę pažinti aukščiausių varžybų dvasią. Į antrą olimpiadą važiavau nieko nebijodama ir galėjau susikaupti ties savo startais“, – pasakojo D. Rasimovičiūtė.

Lietuvės pasirodymas Turino žaidynėse 2006-aisiais tapo malonia staigmena. Iki tol aukščiausia mūsiškės vieta pasaulio taurės varžybose buvo 35-a, o Italijos Alpėse vykusioje olimpiadoje sportininkė užėmė aukščiausias pozicijas nepriklausomos Lietuvos istorijoje – 18 vietą sprinto ir 27 vietą – persekiojimo lenktynėse.

Progresas Latvijoje

Žaidynės Turine tapo tikro proveržio priežastimi D. Rasimovičiūtės karjeroje. Sportininkė tapo viena greičiausių planetos biatlonininkių, ji lenkė šūsnį olimpinių žaidynių medalių vėliau susižėrusias norvegę Torą Berger, baltarusę Dariją Domračevą ar net greičiausia biatlonininke apskritai laikomą suomę Kaisą Makarainen.

Rodyto greičio dažnai būtų pakakę ir svarbiausių varžybų medaliams, bet tam reikėjo taiklių šūvių. O jų, deja, nebuvo – lietuvės taiklumas 2006–2007 metų sezone buvo vos 65,6 procento. Tiesa, 2007 metais Pokliukoje (Slovėnija) vykusiame pasaulio taurės etape Diana net ir su dviem baudos ratais sprinto rungtyje užėmė 11 vietą.

Permainos įvyko dar po metų. Nuo 2008–2009 metų sezono lietuvė prisidėjo prie Latvijos vyrų komandos, o dveji metai ten, padedant treneriui Vitalijui Urbanovičiui, buvo geriausi karjeroje.

„Sutikau savo vyrą (biatlonininką Ilmarą Bricį – red.) ir patekau į tokią „baisių“ profesionalų aplinką. Kiekvieną dieną matydavau pavyzdį, kaip reikia treniruotis. Man buvo parodyta, kaip viską reikia daryti dar kruopščiau. Ta aplinka mane prispaudė, todėl rezultatai pagerėjo“, – prisiminė D. Rasimovičiūtė.

Svarbiausiu faktoriumi tapo tai, kad taiklumo statistika pasiekė 80 procentų. Tačiau pirmą 2008–2009 metų sezono pusę sujaukė dabar tarp sportininkų dažnai pasitaikantis Epšteino-Baro virusas (mononukleozė) – varžybose be klaidų šaudžiusi D. Rasimovičiūtė turėjo tenkintis pozicijomis už 30-uko.

„Visa latvių komanda susirgo Epštein-Bar virusu. Dabar apie jį žinome daugiau, bet tuo metu apie jį ne tiek daug žinojome. Varžybose buvo nuliai, nebuvo greičio, nesupratome, kas čia yra. Tyrėmės, visi krūviai buvo numesti į šoną. Treniruočių trukmė buvo minimali, gal po pusvalandį per dieną, ir po truputį kapstėmės iš to“, – pasakojo lietuvė.

Nenuostabu, kad pasaulio čempionate Pjongčange (Pietų Korėja) didelių lūkesčių biatlonininkė neturėjo. Tačiau mėnesį lengvu treniruočių grafiku gyvenusi Lietuvos sportininkė sužibėjo: sprinto rungtyje, net ir sukusi baudos ratą, užėmė 11 vietą.

„Nuvažiavusi į pasaulio čempionatą nesitikėjau jokių rezultatų, nes ilgai neturėjome startų ir nežinojome, kokios kondicijos esame. Blogas dalykas išėjo į gerą dalyką, nes psichologiškai pailsėjau nuo treniruočių“, – sakė D. Rasimovičiūtė.

Nuoskaudą nuplovė Europos sidabras

„Vankuveryje Diana eis medalio“, – išvydę D. Rasimovičiūtės sportinę formą 2009–2010 metų sezone rankas trynė Lietuvos biatlono specialistai.

Nors sezono pradžią šiek tiek koregavo liga, likus mėnesiui iki žaidynių lietuvė planetos taurės varžybose Oberhofe (Vokietija) užėmė dešimtą vietą (su dviem baudos ratais!). Viltingai nuteikė ir startas IBU taurės varžybose, kur mūsiškė asmeninėse lenktynėse „uždirbo“ tris baudos minutes, bet iškovojo bronzą. Beje, tose varžybose Nove Meste (Čekija) D. Rasimovičiūtė buvo greičiausia.

Vankuverio olimpinėse žaidynėse aukščiausią sportinės formos tašką pasiekti pavyko: sprinto rungtyje lietuvė parodė aštuntą greitį trasoje, tačiau du netaiklūs šūviai šaudykloje bloškė į 25 poziciją (vėliau, diskvalifikavus slovėnę Tėją Gregorin, lietuvė pakilo į 24 vietą). Prie santykinai vidutiniško rezultato prisidėjo ir pernelyg lengva trasa – atsilikimai tarp sportininkių buvo rekordiškai maži, tad šaudymo greitis ir taiklumas darė didžiausią įtaką varžybose.

„Tada vyliausi ne tokių vietų. Bet žvelgdama atgal suprantu, kad dariau viską, kas buvo įmanoma. Aišku, su tuo greičiu, kokį rodžiau, užimtos vietos atrodė blogos ir nebuvo jokio pasitenkinimo“, – prisiminė D. Rasimovičiūtė.

Persekiojimo lenktynėse biatlonininkė buvo 33-ia (5 baudos ratai), asmeninėse lenktynėse – 30-a (3 baudos minutės). Beje, lietuvė tapo pirma atsargine dalyvauti bendro starto rungtyje ir (kaip vėliau paaiškėjo) joje nedalyvavo tik dėl to, kad už dopingo vartojimą nubausta T. Gregorin užėmė jos vietą. Galimybės nerealizuotos.

Iš Kanados sportininkė vyko į Estijos miestelyje Otepėje tuomet vykusį Europos čempionatą – iki kaulų smegenų pažįstamą trasą.

„Otepė nuo mano namų Latvijoje buvo maždaug už 100 kilometrų. Vasarą ten treniruodavomės, tad buvo toks jausmas, kad grįžau namo, ir nesu kokioje nors stovykloje. Čia pažįstu kiekvieną posūkį, kiekvieną medį. Tai labai padėjo“, – teigė D. Rasimovičiūtė.

Asmeninėse lenktynėse Lietuvos biatlonininkė prašovė tik sykį iš 20 ir iškovojo sidabrą. Tokios pačios prabos medaliu, į taikinį nepataikiusi taip pat tik kartą, ji pasidabino ir sprinto rungtyje. Drauge su lietuve ant apdovanojimų pakylos kopė dešimtis medalių iš pasaulio čempionatų, olimpinių žaidynių parvežusios ukrainietės seserys Valia ir Vita Semerenkos.

„Europos čempionate realizavau save. Šaudymas buvo labai geras, o pasibaigusi olimpiada lėmė emocijų atoslūgį, galėjau ramiai daryti tai, ką galėjau. Emocijos buvo puikios, nes medalis yra medalis“, – prabėgus devyneriems metams šypsodamasi tikino D. Rasimovičiūtė.

Trumpam tapo slidininke

Po Vankuverio žaidynių pradėjo byrėti Latvijos biatlono komanda, be to, ją paliko treneris V. Urbanovičius. D. Rasimovičiūtei talkino I. Bricis, o gerų rezultatų proveržių netrūko. Sėkmingas sportininkei buvo 2011–2012 metų sezonas – pasaulio taurės etape Oberhofe ji pasiekė dar vieną Lietuvai istorinį rezultatą ir sprinto rungtyje buvo aštunta.

Tais metais lietuvė dukart iškovojo teisę dalyvauti prestižinėje bendro starto rungtyje (ten startuoja tik 30 geriausiųjų – red.) ir bendrojoje pasaulio taurės įskaitoje užėmė aukščiausią (46) poziciją karjeroje.

Tuo tarpu ikiolimpinis sezonas įsiminė kitaip: D. Rasimovičiūtė startavo pasaulio slidinėjimo čempionate Italijoje ir pasiekė geriausią slidininkų rezultatą per pastarąjį dešimtmetį. 10 km laisvuoju stiliumi slidinėjimo rungtyje mūsiškė finišavo 45-a tarp 112 dalyvių.

„Tai buvo metai prieš olimpiadą. Natalijai Kočerginai atsirado grėsmė nepatekti į olimpiadą kaip biatlonininkei, todėl norėjome jai padėti važiuoti į žaidynes kaip slidininkei. Kartu ir aš buvau šalia, – juokėsi D. Rasimovičiūtė. – Ten buvau ne geriausios, bet ir ne prasčiausios sportinės formos. Vis tiek tai nauja patirtis. Biatlone sudėtingiau, nes šaudome. Ten slidinėjime jokios psichologijos, atsistoji ir varai kiek gali.“

Nors biatlone koją dažnai pakišdavo šaudymas, tapti slidininke D. Rasimovičiūtė niekada nenorėjo.

Laukė Sočio olimpinės žaidynės, o į jas vykti ignalinietė norėjo neką prasčiau pasirengusi nei Vankuveryje. 2013–2014 metų sezono pradžia nuteikė optimistiškai: lietuvė asmeninėse lenktynėse Estešunde (Švedija) net ir su trimis baudos minutėmis buvo 19-a. Tai – aukščiausia D. Rasimovičiūtės pozicija pasaulio taurės varžybose ne sprinto rungtyje.

Tačiau vėliau pamatas ėmė griūti – suprastėjo taiklumas, dėl sveikatos problemų krito sportinė forma. Sočyje lietuvė tenkinosi 40 vieta persekiojimo lenktynėse, 42-a asmeninėse lenktynėse bei 48-a sprinto varžybose.

Pilietybės keisti neketino

Tiek šilto, tiek šalto per karjerą patyrusią D. Rasimovičiūtę retkarčiais lydėjo ir visuomenės apkalbas sukėlę įvykiai. Dažniausi – susiję su pilietybės keitimu. Kai lietuvė trasoje greičiu lenkė didžiausias pasaulio biatlono žvaigždes, kalbėta, kad jai esą keisti pilietybę siūlė įvairių šalių komandos.

„Pasiūlymų buvo, bet niekada rimtai nekalbėjome, nes savoje valstybėje esi daugiau užtikrintas. Yra daugybė juodų dėmių mūsų sporto sistemoje, bet tuo metu naiviai tikėjau, kad viskas keisis, – sakė D. Rasimovičiūtė. – Ačiū mūsų federacijai, kad ji kūrė savo sistemą auginti sportininkams, bet Lietuvos sporto sistema yra baisi. Su federacija visada viską spręsdavome, kalbėdavomės ir niekada neprieidavome iki to taško, kad su kažkuo rimtai kalbėti dėl pilietybės.“

Varžovių pagarbą D. Rasimovičiūtė taip pat turėjo, tačiau į draugystę su jomis nelindo – artimiausiais žmonėmis tapo komandos draugai.

„Buvau visiška profesionalė iš vidaus. Susitelkdavau į pagrindinius dalykus. Su sportininkėmis draugysčių nebuvo. Ką reiškia turėti komandą, iš pradžių pajaučiau su latviais. Komanda yra visai kitas reikalas, kai turi šalia draugų. Kai gera atmosfera, net gali pakelti treniruočių krūvius, nes esi emociškai gerai nusiteikęs“, – aiškino D. Rasimovičiūtė.

Išgyvena malonų etapą

Praėjusiais metais biatlonininkė sentimentais apipintoje Pjongčango trasoje dalyvavo ir penktose karjeros olimpinėse žaidynėse. Ten geriausiai sekėsi sprinto rungtyje, kur suklydusi sykį užėmė 65 vietą.

„Žiūrint į penkias olimpiadas, atrodo, kad kur nors neišnaudojau galimybių. Kai kur šaudžiau labai gerai, bet neturėjau greičio, kai kur – priešingai. Biatlone niekada nežinosi, kur laimėsi ar pralaimėsi, kovoji pats prieš save“, – sakė D. Rasimovičiūtė.

Lietuvė šį sezoną dar dalyvavo trijuose pasaulio taurės etapuose net ir be specifinio pasirengimo – tai ji darė norėdama padėti moterų komandai išlaikyti tris vietas šiose varžybose ir galimai palengvinti kovą dėl bilietų į 2022-ųjų Pekino olimpines žaidynes.

„Federacija prašė padėti mergaitėms išlaikyti trečią vietą, nes jei būtų startavusios tik dvi moterys, būtų prarasta daugybė taškų. Treniruotis, rimtai rengtis šioms varžyboms nebebuvo jėgų. Tikrasis mano biatlonas giliai širdyje yra pabaigtas prieš dvejus metus, pusantrų...“ – šyptelėjo biatlonininkė.

Per penkerias žaidynes D. Rasimovičiūtė nedalyvavo nė vienoje atidarymo ceremonijoje. 2010 metais būtent jai buvo siūlyta nešti šalies vėliavą prieš milijoninę auditoriją.

„Visada taip išeidavo, kad šiandien – atidarymas, o rytoj – startas. Rengiesi ketverius metus olimpiadai, aukoji daugybę savo laiko ir padaryti tokią kvailystę dėl atidarymo... Aišku, yra visokių sportininkų. Kai kurie žvelgia emocingiau į tokius dalykus, bet aš labai profesionaliai žiūrėjau į visą šitą dalyką“, – teigė D. Rasimovičiūtė.

Sportininkė prisipažino, kad po praėjusio sezono išgyveno malonų etapą ir kone pirmą kartą karjeroje įsitraukti į pasaulio taurės kovų sūkurį jai nebesinorėjo. Dabar su širdies draugu ji gyvena Švenčionėliuose ir dirba trenere Nemenčinėje.

„Šiuo metu dirbu trenere Nemenčinėje, bandau mažiems vaikiukams papasakoti, kas yra biatlonas. Kol kas mano darbas yra kaip ir hobis, nes užima nedaug laiko. Kaip bus toliau, matysime“, – nespėliojo penkerių olimpinių žaidynių dalyvė.

Lietuvos biatlono karalienė išeina. Išeina, sudominusi biatlonu tūkstančius lietuvių bei pramynusi kelią į pergales ateitiems kartoms.

„Dariau tai, kas patinka, o viskas tiesiog rutuliojosi. Niekada negalvojau, ar sportuosiu 4 metus, ar 8-erius. Galvodavau, kad šį sezoną darau, ir žiūriu, kas išeina. Kuris pasiekimas man vertingiausias? Kiekvienas gyvenimo tarpsnis savitas, žinau, kaip rengiausi vienoms ar kitoms varžyboms, ir visi startai savaip brangūs. Dabar jie malonūs, o tada buvo juodas darbas“, – su šypsena atsisveikino D. Rasimovičiūtė.