Baliui Bardauskui motociklą teks pamiršti mažiausiai dvejiems metams
Į Lie­tu­vą grį­žo pa­sku­ti­nis Da­ka­ro ra­lio da­ly­vis Ba­lys Bar­daus­kas. Vi­są ke­lią na­mo lie­tu­vį ly­dė­jo me­di­kas iš Li­mos li­go­ni­nės.

B. Bardauskas paskutiniame Dakaro ralio etape važiuodamas motociklu apmaudžiai krito nuo kopos ir susilaužė abi rankas. Atvykusiųjų laukimo salėje B. Bardauską pasitiko saujelė artimųjų ir gerbėjų, kuri buvo tik dukart didesnė už žurnalistų būrį. B. Bardauskas, kuris buvo pirmasis lietuvis, metęs iššūkį vienišų herojų „Original by Motul“ klasėje, atsakė į portalo agroeta.lt ir kitų žurnalistų klausimus.

– Kaip jaučiatės?

– Gerai. Aišku, rankos turi atsigauti. Kairėje rankoje yra lūžę šeši kaulai, o dešinėje – keturi. Pieš operaciją, gydytojas išsididino nuotraukas, tai su juo, konsultuojantis taip pat su Prancūzijos ir Lietuvos gydytojais, tarėmės, kokią technologiją rinktis. Ar ten laidai, ar reikia gręžti, ar virbalais... Mano gydytojas pasakė, kad čia yra kaip „lego“. Reikia tiesiog surinkti. Po operacijos parą laiko dešinės rankos visai nejudinau. Kairę judinau, nors pirštai dar nejudėjo. Kai praėjo vaistų poveikis, judinau ir pirštus. Metai praeis, sugis ir viskas bus gerai.

– Sakėte, kad jaučiatės įveikęs Dakarą...

Tada pastačiau motociklą, paspaudžiau pagalbos mygtuką. Žiūrėjau į tolstančius motociklus, o galvoje skambėjo daina: „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai“.

– Įsivaizduokite. Viską, kas sunkiausia, jau nuvažiavai. Paskutinė diena. Visi naujus marškinėlius persivilkę, su naujomis aprangomis. Važiuoji ir krenti į duobę. Turėjau keturias dienas pagalvoti, kaip galėjau išsisukti iš situacijos. Neišsisukau, kritau. Pradėjau stabdyti kitus motociklininkus. Daug kas sustojo, kiti vis tiek virto į tą pačią duobę. Privažiavo mano komandos draugas iš Australijos Džeimsas. Jis pakėlė mano motociklą. Paklausė, ar reikia pleistrų, dar ko nors. Rankos jau buvo kreivos. Matėsi, kad abidvi gerai lūžusios. Man dar „sužaidė“ jaunatviškas adrenalinas: sėdau ant motociklo, atsukau rankeną, pavažiavau dar 200 metrų. Pajutau, kad galiu apalpti. Tada pastačiau motociklą, paspaudžiau pagalbos mygtuką. Žiūrėjau į tolstančius motociklus, o galvoje skambėjo daina: „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai“. Atskrido malūnsparnis. Paėmė mane ir skridome ne į ligoninę, o į tą pačią duobę. Ten gulėjo 52 numeriu važiavęs sportininkas, jis patyrė rimtus lūžius. Ta duobė daug kam buvo toks kertinis, 10–12 kilometras. Bandžiau paklaust organizatorių, kodėl jie nepažymėjo tos duobės. Jie pasakė: „Turėjai 200 metrų plotą, galėjai važiuoti kairiau arba dešiniau“. Kitaip tariant, pats pataikiau. Čia nieko nekaltinu.

– Ilgą laiką praleidote palatoje. Koks dažniausias vaizdas ar mintis užsifiksavo begulint ligoninės lovoje?

– 18 motociklininkų iš vienos ligoninės buvo gabenami į Europą. Tai šiandien vienu reisu gabeno tris. Kitus – į Madridą. Vienas mano bičiulis keturias dienas guli komoje. Jam nelabai pasisekė. Mums būnant Amsterdame sužinojome, kad jis lyg ir atsigauna iš komos.

– Galbūt ne taip paklausiau. Koks asmeniškai vaizdas sukosi galvoje visas tas dienas?

– Sukosi tas momentas, kai važiuoji ir prieš akis duobė. Visą laiką bandžiau susidėlioti (galvoje), ar tada reikėjo atsukti daugiau gazo, ar mesti motociklą, ant šono stabdyti. Tas pats vaizdas.

– Kai pernai jus pasitikome sugrįžusį iš Dakaro, sakėte, jog labiausiai pasiilgote mamos didžkukulių. Ko labiausiai pasiilgote šįkart?

– Vaikų, šeimos.

– Tai gal kitą kartą automobiliu važiuosite?

– Nenoriu prisišnekėti. Nes ką pasakau, tą padarau.

– Bet minčių yra?

– Tai aišku. Tai didelis šaršalynas, didelis renginys. Daug adrenalino, rizikos. Labai įdomūs žmonės. Susipažinau su važiuotojais iš Pietų Afrikos Respublikos važiuotojais, susidraugavau su australais, portugalais. Mano bičiulis, kuris važiavo su manimi, baigė finišą ir važiuojant link podiumo jį nutrenkė automobilis. Gulėjome toje pačioje ligoninėje. Tai bendravimas. Tai didelė viena šeima.

– Tai antras kartas, kai susilaužote Dakare rankas. Pirmą kartą 2009-aisiais. Kiek maždaug laiko trunka reabilitacija?

– Du metus. Turiu rankos nuotrauką (rentgeno), ten – plokštelė, plokštelė, plokštelė... varžtai, varžtai, varžtai...

– Esate pirmasis lietuvis, pasirinkęs tą beprotišką klasę („Original by Motul“). Ką galėtumėte patarti kitam ar sau, kuris vėl ją rinksis?

– Tai labai ekstremalu. Labai vyriška. Baisu, įdomu ir daug adrenalino. Turi panaudoti visas savo žinias: tiek vairavimo įgūdžius, tiek technines. Tai labai rimta. Miego praktiškai neturi. Ką pirmiau daryti – eiti valgyti ar taisyti motociklą? Aišku, viską meti į šoną, nes iš pradžių reikia eiti prie motociklo. Kiti sportininkai galvodavo, kad pasitaisys motociklą, ryte atsikels ir pabaigs jį tvarkyti. Būtent jie ir iškrito pirmieji. Mūsų klasėje iškrito 50 proc., sportininkų, o juk visi yra labai rimti važiuotojai.

– Kada jus vėl pamatysime ant motociklo?

Nežinau. Dar anksti kalbėti.