Anglijos futbolo istorija: valdovai žaidimą bandė uždrausti net 10 kartų
Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Vo­kie­čių et­nog­ra­fas Ju­li­jus Lip­sas tvir­ti­na, kad Ro­mos le­gio­nie­riai fut­bo­lo pirm­ta­ką, už­ka­ria­vę Al­bio­ną, fut­bo­lo pirm­ta­ką iš­pla­ti­no ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos sa­lo­se. Il­gai­niui ten jis ta­po vi­sų šven­čių ir iš­kil­mių su­dė­ti­ne da­li­mi, na­cio­na­li­niu žai­di­mu.

Iki šių dienų yra išlikusi legenda, pasakojanti apie Romos legionierių pralaimėjimą 217 m., netoli Derbio miesto žaidžiant su kamuoliu kojomis netoli Derbi miesto, kai juos įveikė vietiniai gyventojai britai ir keltai.

Žaisdavo ir kaimas prieš kaimą. Rungtynėse kartais dalyvaudavo po tūkstantį ir daugiau žaidėjų.

Po 800 m. Albioną pavergė danai. Nors Anglija kovos lauke ir pralaimėjo, tačiau futbolo aikštėse vykusios dvikovos tarp užkariautojų ir anglų dažniausiai baigdavosi anglų pergalėmis. Dėl dažnų pralaimėjimų, kurie nedarė garbės užkariautojams, jie pasistengė, kad futbolo žaidimas būtų užmirštas 1190 m. teismo proceso ataskaitoje rašoma, kad dalis Kingstono gyventojų buvo areštuota „ryšium su futbolo žaidimu užgavėnių proga“.

Žodis „futbolas“ pirmą kartą aptiktas 1175 m. anglų karinėje kronikoje, kuri susidomėjimą juo lygina su epidemija. Apie futbolo populiarumą byloja ir tai, jog žaidimuose dalyvaudavo ir moterys. Rungtynės buvo rengiamos ir per šventes derliaus dievui pagerbti. Apskritas kamuolys, pasiūtas iš odos, prikimštas plunksnų, simbolizuodavo saulę. Kamuolys, būdamas kulto priemone, buvo saugomas namuose garbingoje vietoje ir turėjo garantuoti sėkmę buityje.

Ankstesniais laikais Anglijoje ir kitose šalyse žaidimo kamuoliai būdavo sunkūs, įvairaus dydžio, nepatogūs. Viršus ne tik odinis, bet ir medžiaginis, vidus prikimštas šiaudų, ašurtų, šerių, grūdų ar skudurų. Pripučiamo kamuolio „krikštatėviu“ tapo Romos imperijos laikų (prieš 2 tūkst. metų) gimnastikos mokytojas Ačijus.

Anglų ankstyvasis futbolas buvo ne tik primityvus, bet ir gavęs laukinį charakterį žaidimas, pasižymėjo dar didesniu šiurkštumu ir netvarka nei italų „kalčio“. Žaidimas buvo paplitęs tarp prastuomenės. Privilegijuoti sluoksniai jam buvo abejingi. Kamuolys buvo gainiojamas miestų gatvėse, kaimų keliuose, į darbą paleidžiami ir kumščiai.

Žaisdavo ir kaimas prieš kaimą. Rungtynėse kartais dalyvaudavo po tūkstantį ir daugiau žaidėjų. Laimėdavo komanda, sugebėjusi nuvaryti kamuolį per visą miestą ir jį perridenti jį dažnai pnet pro 400 m pločio vartus. „Rungtynės“ trukdavo tris, o kartais ir penkias dienas. Užjūrio svečiai stebėdamiesi klausdavo: „Jei tai futbolas, tai kas tuomet muštynės?“ Viduramžių „sporto komentatorius“ rašė: „Negalima pavadinti sveikatą stiprinančiu žaidimą su kamuoliu, šiurkštų, be jokių žaidimo taisyklių, žaidimą, kurio metu žmonės daužo vienas kitam galvas ir laužo kaulus.“ Padavimai pasakoja, kad dėl futbolo kovų būdavo nutraukiami ir karo mūšiai, vykę tarp anglų ir škotų.

„Rungtynės“ trukdavo tris, o kartais ir penkias dienas. Užjūrio svečiai stebėdamiesi klausdavo: „Jei tai futbolas, tai kas tuomet muštynės?“

Yra išlikę kelių rungtynių Derbio ir AOsborno apygardose aprašymai. Derbyje varžybos prasidėdavo vidurdienį, o baigdavosi saulei nusileidus. Kamuolį (pripūstą kiaulės pūslę, aptrauktą oda) reikėdavo įvaryti į vienus ar kitus miesto vartus, esančius skirtingose miesto pusėse. Žaidimo įkarštyje kliūdavo ir praeiviams. Baikštūs miestiečiai skubiai uždengdavo langus tvirtomis medinėmis langinėmis, nes neretai kamuolys įskrisdavo pro langą į namo vidų. Tuomet visa žaidėjų minia (apie 500 žmonių) verždavosi pro duris į namą, kad pagriebtų kamuolį ir toliau žaistų. Kadangi tais laikais durys būdavo įrengiamos tokios, kad pro jas galėdavo praeiti vos tik vienas asmuo, nesunku įsivaizduoti, kas iš jų likdavo iš namo, kai kamuolys vėl atsidurdavo lauke.

Anglai mano, kad futbolo užuomazga atsirado kaip tik Derbyje.

Anglų viduramžių futbolas, valdant karaliui Henrikui II (1154–1189), aprašomas taip: „Vaikai eidavo žaisti su kamuoliu už miesto. Žaisdavo be jokių taisyklių. Aikštės centre išmesdavo kamuolį aukštyn. Abi komandos verždavosi link jo ir stengdavosi įvaryti į vartus. Kartais žaidimo tikslas buvo įvaryti kamuolį į savo vartus. Suaugusieji rinkdavosi žaisti turgaus aikštėje. Kamuolį aukštyn išmesdavo miesto meras, ir prasidėdavo žaidimas. Žaidime dalyvavo ir moterys. Pagerbus žaidėją, pasiekusį įvartį, žaidimas prasidėdavo su dar didesniu azartu. Pakišti varžovui koją ar suduoti jam į pašonę nebuvo „nuodėmė“ – nusižengimas. Priešingai, į tai buvo žiūrima kaip į vikrumo ir mokėjimo žaisti išraišką“. Žaidimo įkarštyje kliūdavo ir praeiviams. Kai kuriose vietose buvo rengiamos tikros kautynės su kamuoliu. Minios žaidėjų susirinkdavo tarp kaimų ir varydavo kamuolį į varžovo kaimo turgaus aikštę. Žaisdavo vadovaudamiesi devizu „Nugalėti bet kokių aukų kaina“. Per vienas „rungtynes“ aistros taip įsiliepsnojo, kad persikeliant per upę 15 žaidėjų nuskendo.

Suaugusieji rinkdavosi žaisti turgaus aikštėje. Kamuolį aukštyn išmesdavo miesto meras, ir prasidėdavo žaidimas. Žaidime dalyvavo ir moterys.

Feodalai, pirkliai, bažnyčia reikalavo, kad karalius uždraustų „velnio pramaną“ – taip vadino futbolą. Diduomenė futbolą laikė ne tik nerimtu žaidimu, bet ir politiškai pavojingu. Į galingųjų reikalavimus atsiliepė Londono meras Nikolas Farndenas, ir pirmą kartą oficialiai panaudvartojęs žodį „futbolas“ („foot“ – koja , + „ball“ – kamuolys).

Senosiose anglų kronikose aprašomas kamuolio žaidimas Česterio mieste 1213 m. Jis buvo ypatingas tuo, kad vietoj kamuolio vietoje buvo mėtoma ir spardoma nukirsta priešo kareivio galva. 1314 m.etų balandžio 13 d. karaliaus Eduardo II vardu (draudimas pasirašytas 1313 m.) buvo uždraudsėta miesto centre žaisti futbolą „kaip pavojingą praeiviams ir statiniams, nes žaidėjai kelia baisų triukšmą ir gali mūsų pavaldiniams padaryti daug bloga“. Vėliau paaiškėjo, kad karalius jaudinosi ne tik dėl triukšmo, jam rūpėjo, kad „gerieji pavaldiniai apleidžia vyrišką šaudymo iš lanko meną ir ima gainioti kamuolį“. Jis manė, kad žmonės, pradėję žaisti futbolą, nustos šaudyti iš lankų ir jis neturės savo kariuomenėje gerų šaulių. Tuomet žaidimas persikėlė į užmiesčio laukymes.

Karalius Eduardas III pakartotinai uždraudė futbolą 1331 m., po to 1349 m. birželio 12 d., motyvuodamas tuo, kad žaidimas „atitraukia miestelėnus ir kaimo gyventojus nuo šaudymo iš lanko pratybų“. Teismai turėjo teisę bausti prasižengusiuosius ne tik kalėjimu, bet ir mirties bausme. Valdovas keitė valdovą, griežtėjo sankcijos: buvo draudžiama ne tik žaisti, bet ir stebėti futbolo žaidimą arba dalyvauti aptariant „neįstatyminį žaidimą“. Henrikas VIII išleido įsaką, kuriuo buvo baudžiami ne tik žaidėjai, bet ir namų bei aikščių, šalia kurių žaidė futbolą, savininkai.

Žaisti futbolą Anglijos valdovai bandė uždrausti net 10 kartų (Eduardas II – 1313 m., Eduardas III – 1331, 1349 ir 1365 m., Ričardas II – 1388 m., Henrikas IV – 1401 ir 1410 m., Henrikas V – 1415 m. ir Henrikas VII – 1491 m.) ir vieną – Škotijos valdovas. Tai truko beveik 215 metų!

Karalius Eduardas III pakartotinai uždraudė futbolą 1331 m., po to 1349 m. birželio 12 d., motyvuodamas tuo, kad žaidimas „atitraukia miestelėnus ir kaimo gyventojus nuo šaudymo iš lanko pratybų“.

Atkaklumas nugalėjo

Artėjantį „atšilimą“ žadėjo Henriko VIII valdymo metai (apie 1528 m.). Futbolu susižavėjęs Karalius žaisdavo specialiai pasiūtais batais. Tačiau vėliau ir jis, kaip ir aukštesnieji valdovai (matyt nusibodus) uždraudė „žaidimą kiaulės pūsle“.

Artėjant XVI a. į pabaigą, „futbolininkų“ daugkartinės peticijos karaliams vis dėlto apsivainikavo sėkme – 1577 m. karalienė Elžbieta atšaukė savo pirmtakų įsakymus, draudžiančius futbolo žaidimą su kamuoliu. Elžbietos ir Henriko VIII laikais jau buvo dvi futbolo rūšys: pirma, kai kamuolys buvo gabenamas iš vieno kaimo į kitą; antra – kada kamuolys buvo gabenamas nuo vienų vartų į kitus. Žaidžiant publika linksminosi. Didžiausi futbolo žaidimai vykdavo per gavėnias – antradieniais. Tuomet futbolas taip pat buvo labai šiurkštus ir pavojingas žaidimas.

Matyt, dėl to daug kur miestų „tėvai“ nesilaikė karalienės Elžbietos I įsakymo – futbolą žaidžiančius futbolą bausdavo kaip ir anksčiau: uždarydavo į kalėjimus, skirdavo baudas. Tačiau liaudis – miestelėnai, jaunimas, nepaisydami bausmių, visą laisvalaikį praleisdavo žaisdami su kamuoliu. Pirmajame pasaulyje futbolo muziejuje, esančiame Anglijos mieste Chičine, yra saugomas dokumentas, kuriame ne tik aprašomas futbolo žaidimas Londone, bet ir Oliverio Kromvelio (1599–1658) bei jo bendražygių dalyvavimas gatvių žaidimuose. Būta ir sentimentų Škotijos miestelyje Skone buvo senas paprotys žaisti futbolą, bet žaisdavo tik vedę su nevedusiais. Žaidimas dažniausiai prasidėdavo 2 val. po pietų ir tęsdavosi iki sutemstant. Vedę vyrai turėdavo kamuolį turėdavo tris kartus įristi kamuolį į tam tikroje vietoje iškastą duobę, o nevedusieji – į tam tikrą paženklintą vietą, buvusią atokiau nuo žaidimo vietos, prie upės. Kai žaidimas baigdavosi, kamuolį perpjaudavo pusiau ir abiem pusėms padalindavo.

Apie žaidimo „grožį“ galima spęsti iš kelių išlikusių aprašymų. Tų laikų rašytojas puritonas (griežtų dorovinių principų šalininkas) Stubeosas šitaip atsiliepė apie futbolą: „Tai yra kruvinas ir žudikiškas žaidimas, iš kurio pareina neapykanta, pavydas, dažnai peštynės, ginčai ir barniai, net ir žmogžudystė su kraujo praliejimu“. 1710 m. Anglijoje lankęsis švedų studentas taip paskui aprašė futbolo žaidimą: „Mačiau dideliausią minią žmonių vienoje kelio pusėje... ir ten taip pat buvo būrys vyrų, bėginėjusių baltomis kelnėmis ir marškiniais su trumpomis rankovėmis. Privažiavau arčiau ir mačiau žaidimą, kurį anglai vadina „football“.

Toliau jis pasakoja ir apie sviedinį, kuris yra „žmogaus galvos, kartu su plaukais, didumo“. „Žmonės, – sako tas stebėtojas, „bėginėja, šūkauja, mušasi, iš nosių ir burnos kraujas bėga... drasko vieni kitiems marškinius ir drabužius“.

xxx

Pasaulinio futbolo pradmenys slypi ir buvusioje sovietų imperijoje. Maskvoje Ermitažo muziejuje yra graži molinė vaza, rasta Ukrainoje, netoli Prutino kaimo, priskiriama IV a. pr. Kr. Ant vazos nupieštas jaunuolis, žaidžiantis kamuoliu su kitu vyru, apsisiautusiu toga. Kas jie? Futbolininkas ir treneris? Žaidėjas ir teisėjas? Puolėjas ir vartininkas? Galima tik spėlioti.

Futbolo pirmtakų prioriteto nenori užleisti ir gruzinai. Jie teigia, kad jų dabartinio nacionalinio žaidimo „lelo“ (žaidžia su kamuoliu sėdėdami ant žirgų) protėviai prieš sėsdami į balną kamuolį spardė bėgiodami.

Bus tęsinys