Airinė Palšytė: savo pergalių siekiu švariai
Dvi var­žy­bos – du ban­dy­mai pa­ko­re­guo­ti Lie­tu­vos re­kor­dą. Ge­riau­siai 2017-ųjų ša­lies spor­ti­nin­kei Ai­ri­nei Pa­lšy­tei ne itin sėk­min­gi pra­ėję me­tai jau pa­si­mir­šo. Kot­bu­se (Vo­kie­ti­ja) vy­ku­sio­se šuo­li­nin­kų var­žy­bo­se lie­tu­vė per­šo­ko 198 cm bei nu­si­lei­do tik ne­nu­ga­li­mai ru­sei Ma­ri­jai La­sic­kie­nei.

Lietuvos rekordas – 201 cm – buvo pasiektas 2017 metų Europos uždarųjų patalpų čempionate, kuriame A. Palšytė iškovojo auksą.

Kiek daugiau nei po mėnesio pajėgiausios žemyno šuolininkės sugužės į Glazgą (Škotija), kur šįkart tarp lietuvės varžovių bus ir M. Lasickienė.

– Ar prieš varžybas Kotbuse galvojote, kad iš tokio dalyvių būrio būtent jūs mesite didžiausią iššūkį Marijai Lasickienei? Ko norėjote prieš startą?lengvoji.lt paklausė Airinės Palšytės.

– Su kineziterapeutu Mantu Lesnicku kalbėjome, ties kokiais aukščiais kokį pažymį sau galėčiau pasirašyti. Sakiau, kad mane minimaliai tenkintų 198 cm arba rezultatas apie du metrus. Norint dešimtuko, reikėtų šokti 202 cm ar dar daugiau. Ambicijų ir nusiteikimo buvo, bet kiek šoks kitos, kaip kas bus, negalvojau. Norėjau tiesiog viską maksimaliai padaryti pati.

Net nemačiau nė vieno varžovių šuolių ir tik baigusi varžybas stebėjau, kaip Marija šokinėja. Norėjau padaryti tą, kam esu pasiruošusi ir, manau, antrą kartą pakankamai neblogai atakuoti Lietuvos rekordą yra geras rezultatas.

– Koks jausmas vėl kelti kartelę tiek aukštai? 198 cm nebuvote peršokusi nuo auksinio Belgrado – beveik 23 mėnesius. Ar galima sakyti, kad Kotbuse įvyko sugrįžimas į elitą?

– Galbūt, tačiau labai apmaudu dėl tų aukščių, kuriuos įveikiau trečiais bandymais. Tie treti bandymai būdavo su gera atsarga ir buvau pikta ant savęs, kodėl tokių šuolių negaliu padaryti pirmais mėginimais, taip pasaugodama savo raumenis, nugarą. Dažniausiai tokia situacija, kai šuolininkai neperšoka tam tikro aukščio pirmaisiais bandymais, o vėliau įveikia jį su nemaža atsarga, parodo, kad fizinės galimybės tikrai yra, tačiau yra ir techninių treniruočių trūkumas.

Po 196 cm, kai atlikau gerą bandymą, buvo labai pikta, kad teko išeikvoti tiek daug jėgų ne maksimaliuose aukščiuose, todėl stengiausi kitą šuolį atlikti su tokia pačia energija, nusiteikimu ir gera technika – 198 cm šuolis pavyko puikiai. Taip šokant galima įveikti ir du metrus, ir daugiau, todėl tas rezultatas neturėtų būti mano sezono riba. Pratinuosi prie didelių aukščių, einu į priekį ir tikiuosi, kad Lietuvos rekordas man paklus dar ne kartą.

– Trečiais šuoliais įveikėte 194 cm ir 196 cm aukščius. Ar nebuvo drebėjimo prieš tuos bandymus?

– Tikrai ne. Jaučiausi rami ir žinojau, kad esu pasiruošusi peršokti daugiau nei 194 cm ar 196 cm. Labai gaila tų bandymų ant dviejų metrų, nes ten, atrodo, peršokti sutrukdė mikro dalykai. Žinau, kokios klaidos yra padarytos. Tarp šuolininkų sakoma, kad kol turi bandymų, tol nesi pralaimėtojas, todėl nereikia žiūrėti, ar iš pirmu, ar trečiu šuolio peršokau.

– Vėl bandėte įveikti 202 cm. Ar psichologiškai esate pasirengusi tiek aukštai kelti kartelę?

– Jei tam nebūčiau morališkai nusiteikusi, nebandyčiau ir negalvočiau apie tokius aukščius. Žinau, kam rengiuosi, ir prieš sezoną trenerei sakiau, kad kaip į stabilų aukštį orientuosiuosi 195 cm, bet reikia kuo daugiau šokinėti apie du metrus. Toks aukštis manęs nebegąsdina taip, kaip prieš dvejus metus. Tada peršokau 195 cm ir laimėjusi varžybas kartelę kėliau į du metrus, bet neperšokau. Tą kartą du metrai atrodė daugiau nei šįkart.

Esu pakankamai pribrendusi tokiems aukščiams, reikia susitvarkyti technines detales, nes aukščio treniruočių dar labai trūksta. Bandau susigraibstyti techninius pojūčius varžybose, aukšto meistriškumo apsuptyje. Kol kas progresuoju, rezultatai kyla ir iki Europos čempionato dar yra labai daug laiko.

– Ar teko bendrauti su varžovėmis? Galbūt jos klausinėjo, kaip jūsų sveikata, kokia yra sportinė forma?

– Su jomis nekalbėjau. Atvažiavusi į varžybas visą laiką praleidžiu su savo komanda – trenere ir kineziterapeutu. Nesu linkusi eiti į kontaktą su priešininkėmis. Po varžybų pasveikinau Lasickienę, Juliją Levčenką, bet draugysčių su nė viena neieškau.

– Galima prognozuoti, kad šuolių į aukštį varžybų puošmena taps jūsų ir Lasickienės dvikovos. Ar realu ją nugalėti?

– Nėra nieko neįmanomo ir nėra nepralaiminčių sportininkų. Ji namų arenoje pralaimėjo olimpinei čempionei Anai Čičerovai, ir tai parodo, kad yra palaužiama. Nesivelsiu į diskusijas apie antidopingo reikalus, bet kažkodėl dabar aš sėdžiu prie dopingo kabineto (pokalbis vyko naktį po varžybų – red.), o ne ji ar kokia ukrainietė. Dėl to šiek tiek keista. Savo pergalių siekiu švariai, po truputį, bet pasipriešinti tikrai galiu.

Su Marija dalyvaudavome jaunimo čempionatuose, ji laimėdavo, aš būdavau antra, bet mes visada varžydavomės. Užaugome, varžomės kitokiuose aukščiuose, kitokiose varžybose ir manau, kad prie geros konkurencijos bus geri ir rezultatai.