Vytenis Andriukaitis: „Socialdemokratų skilimas nereiškia jų rėmėjų skilimo“
Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos (EK) na­rys Vy­te­nis And­riu­kai­tis įsi­ti­ki­nęs, kad Lie­tu­vai so­cial­de­mo­kra­ti­jos rei­kia kaip oro. Bet ar tai reiš­kia, jog rin­kė­jai bus pa­lan­kūs so­cial­de­mo­kra­tų kan­di­da­tui į pre­zi­den­tus?

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) V. Andriukaitį dar lapkritį iškėlė kandidatu į prezidentus, tačiau jis neskuba į rinkimų traukinį. „Lietuvos žinios“ su galimu kandidatu aiškinasi, ar jam šalies vadovo rinkimai nebūtų iš anksto pralošta kova, kaip vertina galimus konkurentus, kokie dabartinės prezidentės šansai pasibaigus kadencijai siekti europinės politinės karjeros.

Teko daug purvo

– Net 40 iš 60 LSDP skyrių jus pasiūlė kandidatu į prezidentus. Partija nutarė: turite jai atstovauti. Bet sakėte, kad dar reikia žmonos, vaikų pritarimo. Ar jau gavote jį?

– Tikrai nedalyvavau jokioje partijos kandidato parinkimo kampanijoje, vengiau diskusijų šiuo klausimu. Mano, kaip Europos Komisijos nario, teisinė padėtis net neleidžia to daryti. Buvome trys pagrindiniai kandidatai – Vilija Blinkevičiūtė, Rasa Budbergytė ir aš, bet laikiausi nuošalyje.

Kita vertus, taip, mano šeimoje – dideli išgyvenimai. Žmona pavargusi, nes nuo 1989 metų dalyvauju politinio gyvenimo audrose, ant manęs išpilta ir tebepilama daug purvo. Mano vaikams skaudu, kai esu vadinamas komunistu, nors buvau disidentas ir antikomunistas. Atskirdavau komunistus fundamentalistus nuo tų, kurie priklausė Komunistų partijai, bet buvo normalūs žmonės. Man baisu, kad Lietuvos vyresnioji karta yra padalyta į konfrontuojančias šalis. Net jaunesnioji tuo maitinama. Štai neseniai radijo laidoje diskutavome apie aukštųjų mokyklų absolventų paskyrimus, apie tai, kad jei studijuoji už valstybės lėšas, turėtum pasirašyti sutartį ir vykti dirbti pagal paskyrimą, nes ir Nemunėlio Radviliškyje, ir Vištytyje, ir Ignalinoje reikia šeimos gydytojų – juk ten irgi gyvena žmonių. Buvau apšauktas, jog esu sovietinio mąstymo, propaguoju sovietmečio modelį, nors paskyrimų sistema veikia ir Prancūzijoje, Danijoje, Austrijoje, Norvegijoje, JAV. Mane atakuoja, o širdį dėl to skauda žmonai.

– Vis dėlto, ar jau priėmėte sprendimą dėl kandidatavimo?

– Nepriėmiau, dar yra laiko svarstyti.

– Jei nesutiktumėte, nuviltumėte partiją – juk sulaukėte tokio didelio palaikymo.

– Man tai tikrai didžiulis pasitikėjimo kreditas, yra apie ką pamąstyti. Tai labai nelengva dilema.

Socialdemokratams reikia konsoliduotis

– Esate minėjęs, jog partijai verta kelti kandidatą į prezidentus, jei šis turi šansų laimėti. Ar pats tikite, kad socialdemokratų kandidatas šįsyk gali būti išrinktas prezidentu? Jūs pats dukart – 1997 ir 2002 metais – kandidatavote į prezidentus, ir abu sykius nesėkmingai.

– Šiandien niekas nėra tikras dėl to, kas laimės. Net Gitanas Nausėda, kurį visi labai propaguoja ir kurio viešųjų ryšių kampanija itin ilga. Bet viešųjų ryšių kampanija – dar ne viskas, didelė dalis visuomenės kol kas nei įsitraukusi į prezidento rinkimų diskusijas, nei apsisprendusi, už ką balsuos.

Manau, kai 30 proc. žmonių gyvena sunkiausiomis sąlygomis, kai teisybės norima kaip duonos, visuomenei reikia žmogaus, kuris keltųsi ir gultųsi su jos vargais, rūpintųsi visais iš širdies, o ne tik apie tai kalbėtų.

– Jeigu gyventojams iš tikrųjų to reikia, kodėl socialdemokratų reitingai tokie neaukšti?

– Socialdemokratų skilimas neabejotinai turėjo tam įtakos. Man su Česlovu Juršėnu buvo pavykę juos sulipdyti. Tai labai stabilizavo Lietuvos politinę aplinką, leido pasiekti rezultatų tiek stojant į Europos Sąjungą (ES), tiek įvedant eurą. Tam reikėjo stiprios konsoliduotos politinės daugumos Seime, ir tokią sugebėjome užtikrinti.

Tačiau atėjo metas, kai po ilgesnio buvimo vykdomojoje valdžioje ir Seimo valdančiojoje koalicijoje ta dauguma subyrėjo. Dabar po truputį atsitiesiame.

Bet politinės srovės skilimas nereiškia tos visuomenės dalies, kuriai kairiosios idėjos yra reikalingos, skilimo. Matau daug Lietuvos piliečių, kurie nori turėti alternatyvą, kovojančią už socialinį saugumą ir tvirtumą. Tai – iš atlyginimo gyvenantys žmonės. Jie žino, kaip sunku užsitikrinti gyvenimo standartus, kai 80 proc. pajamų tenka butui išlaikyti, maistui ir labai maža dalis lieka kultūriniams bei kitiems poreikiams.

Lietuvai reikia socialdemokratijos kaip oro, nes ji yra didelės visuomenės dalies nacionalinė idėja, tikėjimas padorumu, socialiniu solidarumu.

– Gegužę baigiasi Gintauto Palucko, kaip LSDP pirmininko, kadencija. Girdėti sąmokslo teorijų: socialdemokratai gali prastai pasirodyti savivaldos rinkimuose, tuomet buvęs G. Palucko konkurentas partijos lyderio rinkimuose Mindaugas Sinkevičius gautų antrą šansą. O šis yra ne toks kritiškas Socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) atžvilgiu. Gal M. Sinkevičiaus pergalės partijos pirmininko rinkimuose atveju socialdemokratai susivienys su „socialdarbiečiais“?

– Į hipotetinius klausimus vengiu atsakyti. Bet įžvelgiu be galo didelį kairiosios srovės poreikį Lietuvai, o kai jos įvairūs „fragmentai“ išsilakstė į skirtingas partijas, matyti, kad paukštis vienu sparnu neskrenda. Reikia konsoliduotis, tik, žinoma, ne su visais. Tai sudėtingas klausimas. Akivaizdu, jog mūsų politinė tikrovė to reikalauja, kitaip išsiskaidymas į sroveles baigsis tuo, kad didelė dalis visuomenės neturės alternatyvų, visai nusivils politine sistema ir demokratija.

Akivaizdu, jog mūsų politinė tikrovė to reikalauja, kitaip išsiskaidymas į sroveles baigsis tuo, kad didelė dalis visuomenės neturės alternatyvų, visai nusivils politine sistema ir demokratija.

Kai jungėsi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) ir Socialdemokratų partija, mūsų, socialdemokratų, buvo 3 tūkst., tiek pat – LDDP narių, likusių iš 20 tūkst. buvusių komunistų. Kai kurie jų buvo aktyvūs komunistai ir komjaunuoliai, kaip Gediminas Kirkilas, Linas Linkevičius, Juozas Bernatonis. Jie – šaunuoliai, visą laiką sugeba išsaugoti postus. Man ne taip sekasi. Bet nei tada buvau komunistas, nei dabar nesu, nors vis tiek ant manęs „makaronus kabina“.

Kiti buvę komunistai tapo liberalais ir konservatoriais. Tačiau konservatorių gretose niekas nemini buvusių komunistų ir komjaunuolių, dabar jie visi tokie „dešiniukai“. O socialdemokratams iki šiol klijuojama sena etiketė.

Man asmeniškai nekliudo ir dar viena D raidė partijos pavadinime. Kur kas svarbiau kitkas. Socialdemokratija visoje Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje, Lenkijoje – išgyvena krizę ir turi iššūkių. Akivaizdu, kad pažangi politinė mokykla gali prapulti. Ar tai gerai? Mano atsakymas – ne. Dėl to man skauda širdį, tad mėginkime gaivinti jėgas, organizuotis, parodyti savo įsitikinimus, drąsą ir politinę valią.

– Kas, jūsų vertinimu, iš potencialių kandidatų į prezidentus būtų sėkmė Lietuvai, kas – priešingai?

– Man neetiška tai vertinti. Žinoma, visus – ir dabartinę prezidentę, ir daugelį būsimų kandidatų – pažįstu. Dalią Grybauskaitę – nuo 2001 metų, kai ji tapo mūsų daugumos Vyriausybės nare, nors negalima pasakyti, kad dabar mūsų pozicijos sutampa.

Pažįstu ir G. Nausėdą, ir Ingridą Šimonytę, ir Naglį Puteikį, ir Saulių Skvernelį, ir Aušrą Maldeikienę, ir Arvydą Juozaitį. Daug metų pažįstu kaip nuluptus, apie visus turiu savo nuomonę, bet ne man šiandien analizuoti juos. Žmonės irgi gerai pažįsta tuos asmenis, nes jie nėra kokios nors nežinomos, tik kylančios žvaigždės.

– Tačiau esate užsiminęs, kad socialdemokratų atstovui reikia kandidatuoti, nes būtina stabdyti bankų spaudimą.

Pažįstu ir G. Nausėdą, ir Ingridą Šimonytę, ir Naglį Puteikį, ir Saulių Skvernelį, ir Aušrą Maldeikienę, ir Arvydą Juozaitį.

– Mano įsitikinimu, šiandien, po didžiulės ekonomikos krizės, pasaulinė neoliberalizmo filosofija bankrutavo. Niekas negali ginčyti ir fakto, kad transnacionalinės korporacijos naudojosi tiek pinigų plovimu, tiek lengvatiniu apmokestinimu. Kad ir kur paklausi – Portugalijoje, Belgijoje ar Lietuvoje, žmonės piktinasi, kodėl transnacionalinės korporacijos nemoka mokesčių. Šiandien smulkiosios ir vidutinės įmonės yra prislėgtos didelių mokesčių, o stambios kompanijos savo aukšto lygio vadybininkams sugeba mokėti šimtatūkstantines metines premijas.

Pasaulinės finansų struktūros nei tinkamai kontroliuojamos, nei reguliuojamos. Tai būtina pakeisti, visų pirma, garantuojant tinkamą mokesčių mokėjimą, sukčiavimo užkardymą. Dabar bankai neprisiima jokios atsakomybės, formuojasi burbulai, o bankų informacija – tyli. Sakoma: „Banks are too big to faile“ („Bankai per dideli, kad žlugtų“). Tačiau paprasti žmonės yra per maži, kad ištvertų gyvenimą.

Supainiojo kompetenciją

– D. Grybauskaitė atėjo į prezidento postą iš tokių kaip dabar jūsų – EK nario – pareigų. Prie jos populiarumo prisidėjo ir griežta Vyriausybės kritika. Jūsų nuomonės apie Vyriausybę nelabai girdėti.

– D. Grybauskaitė turėjo kitokias teisines sąlygas. 2009 metais EK nariams sąlygos reikštis politikoje buvo sugriežtintos.

Manau, didžiausia mūsų premjero bėda ta, kad jis nesupranta ES finansinių mechanizmų, nes jo nėra Europos Vadovų Taryboje – ten, kur reikia diskutuoti pagrindiniais klausimais, susijusiais su ūkiu. Jei Lietuva būtų pasinaudojusi visais finansiniais mechanizmais, šiuo finansiniu laikotarpiu ji būtų galėjusi papildomai bandyti gauti beveik 1 mlrd. eurų. Žinoma, tam reikia įvairių valstybių solidarumo, tad premjerui būtina dalyvauti diskusijose per vadovų susitikimus su Europos investicijų banku, kitais investiciniais fondais, mobilizuoti savo rėmėjus Europoje.

Tačiau kodėl į Europos Vadovų Tarybą vyksta ne premjeras, o prezidentė? Paskaitykite Konstituciją, joje yra nurodyta valdžios kompetencija. Nesuprantu, ar Lietuvoje galioja Konstitucija, ar negalioja, ar ji vieniems galioja, kitiems – ne. Išimtinė Lietuvos Vyriausybės kompetencija – tvarkyti krašto reikalus. Jei tai išimtinė Vyriausybės kompetencija, kaip ji gali būti perleista prezidentei? Jei Europos Vadovų Taryboje vyksta diskusijos užsienio ar saugumo politikos klausimais, tai – prezidentės kompetencijos sritis, bet jei kalbame apie ūkį, monetarinę ir ekonominę sąjungą, klimato kaitą, darbo vietas, kyla klausimas, ką su tuo bendra turi prezidentė?

Tačiau premjeras nepažįsta sąjungininkų, kurie mums yra reikalingi, o juk esame vienoje rinkoje, dideliame katile verdame bendrą sriubą. Kad ji kiekvienoje lėkštėje būtų skani, reikia išmanyti to katilo reikalus, stengtis padaryti sriubą gardžią. O mūsų premjeras mano galįs nedalyvauti europiniuose pasitarimuose ir bendrame katile virti atskirą lėkštę Lietuvai.

– Gal premjerą varžo per menkas anglų kalbos mokėjimas?

– Tam yra vertėjai. Galima kalbėti ir gimtąja kalba, nes nėra jokios anglų kalbos privilegijos. Ne visi sovietiniais laikas baigė sustiprintos anglų kalbos mokyklą kaip D. Grybauskaitė, kiti mokėsi paprastose mokyklose. O kaip kalba Angela Merkel? Vokiškai. Kuluaruose irgi galima bendrauti per vertėją. Tai mitai, atsikalbinėjimas, kad be anglų kalbos neįmanoma.

– Kokie, jūsų manymu, D. Grybauskaitės šansai baigus prezidentavimo kadenciją gauti europinį politinį postą?

– EK apie tai nediskutuojame. Vieną kitą kartą jos pavardė buvo minima, bet tik tokiame kontekste, kad gal būtų gerai, jei kuris nors aukštas postas atitektų moteriai. Kol kas jokių diskusijų nevyksta, nes tai prilygtų burtams iš kavos tirščių. Niekas nežino, kokia bus vyriausybių kompozicija, kuo baigsis rinkimai į Europos Parlamentą (EP), o pagal Lisabonos sutartį EP galios yra išplėstos, jis turi teisę nebalsuoti už EK pirmininką, atmesti siūlomas eurokomisarų kandidatūras. Reikia luktelėti, kas vyks Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Rumunijoje. Niekas nežino, kaip bus dėl „Brexito“, – penki scenarijai ir nė vieno gero. Akivaizdu, jog Didžiąją Britaniją ištiko politinė krizė. Stebiuosi, kad Lietuvoje visi ramiai žiūri į „Brexitą“, kaip ir į Italijos biudžetą, Prancūzijos pasižadėjimus. Juk tai – mūsų euro perkamosios galios problemos. Šiandien klausimas S. Skverneliui: ar rengiamės „Brexito“ scenarijams taip, kaip tai daro Belgija, Ispanija, Prancūzija ir Nyderlandai? Čia rimti dalykai.

O Europa šiandien tokia, kad ir artimiausioms savaitėms sunku ką nors prognozuoti.