Prof. Ainė Ramonaitė: Skvernelio pergalė būtų stebuklas
„Pre­zi­den­to rin­ki­mai vi­sa­da bū­na pir­mos, o sa­vi­val­dos jau an­tros svar­bos, ne­pai­sant to, kad iš ti­krų­jų sa­vi­val­da kar­tais daug la­biau lie­čia žmo­nių gy­ve­ni­mus“, – sa­ko Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (TSPMI) pro­fe­so­rė, po­li­to­lo­gė Ai­nė Ra­mo­nai­tė (42 m.).

„Pati geriausia priemonė, ir politikai tai puikiai žino, – tiesioginis bendravimas su žmonėmis ir netgi ėjimas pas juos į namus. Pas mus tai nėra įprasta. Kai kuriose vakarų šalyse tiesioginis susitikimas su rinkėju laikomas efektyviausiu metodu“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė, politologė Ainė Ramonaitė.

– Kortas turbūt kaip reikiant sumaišė premjero Sauliaus Skvernelio dalyvavimas prezidento rinkimuose...

Šiek tiek nustebino Skvernelio ryžtingumas ir tikėjimas pergale, nes labai retai valdžioje esantys politikai sugeba būti perrinkti.

– Nemažas smūgis turėtų būti Gitanui Nausėdai, nes kol buvo didelis vakuumas vadinamojoje kairėje pusėje, jis turėjo šansą „paimti“ gana platų spektrą rinkėjų tiek iš dešinės, tiek iš centro, tiek ir iš kairės. Bet dabar Skvernelis sumaišo kortas pakankamai stipriai ir esminis klausimas – kas pateks į antrą turą? Šiek tiek nustebino Skvernelio ryžtingumas ir tikėjimas pergale, nes labai retai valdžioje esantys politikai sugeba būti perrinkti. Nutiktų stebuklas, jei premjeras, jau gerokai įpusėjus kadencijai, būtų išrinktas ir prezidentu.

– Kam jūs prognozuojate sėkmę?

– Kaip sakiau, Nausėda turėjo tikrai pranašumą, bet dabar, jei trys kandidatai pasiskirsto balsus daugiau mažiau po lygiai, viskas priklausys nuo to, kas išeis į antrą turą. Jei Nausėda su Skverneliu, manau, kad antrasis tikrai laimėtų, bet jei premjeras ir Šimonytė, tada galbūt net ir Šimonytė turi daugiau šansų. Nors labai daug priklauso nuo rinkėjų aktyvumo. Jei jis žemas, pergalę pranašaučiau Šimonytei, jei pavyktų sumobilizuoti daugiau rinkėjų, Skvernelis turėtų šansų. Pastarasis personalinėmis savybėmis ir viešosios politikos stiliumi patinka pakankamai nemažai daliai žmonių. Bet ar tokių rinkėjų užtektų surinkti daugumai prezidento rinkimuose, abejoju. Manau, prezidento rinkimuose švelnesnis ir labiau visiems įtinkantis kandidatas turėtų visgi daugiau šansų. Tad Skvernelio būdas gali pakišti koją.

Ainė Ramonaitė. BNS nuotr.

– Kokios įtakos savivaldos rinkimams turės prezidento rinkimai?

– Prezidento rinkimai visada būna pirmos svarbos, o jau savivaldos antros, Europos Parlamento – gal net trečios eilės rinkimai. Nepaisant to, kad savivalda kartais daug labiau liečia žmonių gyvenimus. Bet žmonės galbūt ne visai skiria kompetencijų sritis. Dažnai nutinka taip, kad Seimo nariams, kurie išrinkti vienmandatėse apygardose, tenka vykdyti gana keistas funkcijas, kurios iš tikrųjų labiau priklauso savivaldai. Žmonės dažnai ateina pas Seimo narį ir prašo išspręsti problemas, pavyzdžiui, dėl šaligatvių, kas yra savivaldos kompetencija.

Tikriausiai didžiausia intriga bus susijusi su Vilniaus mero rinkimais (su Kaunu kaip ir viskas aišku, Klaipėdoje – irgi įdomu), kur metamos stiprios visų partijų pajėgos, kandidatuoja net kai kurie jų lyderiai.

Nors galbūt tiesioginiai mero rinkimai įneša šiek tiek daugiau intrigos ir į pačius savivaldos rinkimus. Tikriausiai didžiausia intriga bus susijusi su Vilniaus mero rinkimais (su Kaunu kaip ir viskas aišku, Klaipėdoje – irgi įdomu), kur metamos stiprios visų partijų pajėgos, kandidatuoja net kai kurie jų lyderiai.

Būtų gera proga savivaldos rinkimus išnaudoti tikroms problemoms kelti, diskusijoms, nes žmonės patys gerai žino, ko jiems reikia savivaldoje. Tad rinkiminiai debatai galėtų būti ne kaip pramoga, bet reikšmingas pokalbis su bendruomene ir realus žmonių įtraukimas į valdymą.

– Kokios priemonės labiausiai pasiteisina potencialiems rinkėjams pritraukti. Ar pakaks dovanojamų tušinukų ar, kaip tenka girdėti, senjorų pavežiojimo po koncertus?

– Pati geriausia priemonė, ir politikai tai puikiai žino, – tiesioginis bendravimas su žmonėmis ir netgi ėjimas pas juos į namus. Pas mus tai nėra įprasta. Kai kuriose vakarų šalyse tiesioginis susitikimas su rinkėju laikomas efektyviausiu metodu. Tačiau turint omenyje bendrą Lietuvos žmonių nepasitikėjimą politikais, šie turėtų tikėtis, kad tokie susitikimai nebus tik malonūs – gali sulaukti ir pakankamai nemalonių replikų. Turi pasiryžti, nusiteikti tokiam išbandymui ir pagaliau turi mokėti gerai bendrauti. Ne kiekvienas kandidatas tai sugeba.

Dėl tušinukų nesijaudinčiau. Nemanau, kad tai labai paveiktų rinkėjus. Nerimą kelia kitos priemonės, kai iš tikrųjų yra išnaudojami administraciniai resursai, kas itin palanku savivaldos lygmeniu. Man yra tekę girdėti (aišku, reikėtų atskirų tyrimų), kad tiek seniūnais, tiek socialiniais darbuotojais kartais pasinaudojama, sakykime, suteikiant tam tikras paslaugas, kurios žmogui ir taip priklauso. Tos paslaugos yra pateikiamos tarsi tai būtų ne valstybės, savivaldybės paslauga, bet partijos arba konkrečiai mero malonė. Daromas įspūdis, jei neliks šio mero, negausite ir paslaugų. Ypač vyresnio amžiaus žmonės ne visada žino, kas ir kaip priklauso, nelabai turi ir ko pasiklausti. Tokiu būdu daromas savotiškas spaudimas. Arba pas vyresnio amžiaus žmones dėl balsavimo atvažiuojama į namus, nors jis pats turi to prašyti. Vėlgi yra tekę girdėti, kad kai kurios savivaldybėse primygtinai siūloma tokia paslauga ir tada anonimiškumo reikalavimas balsavimo metu gerokai pažeidžiamas.

– Sveikatos apsaugos ar socialinės problemos turi įtakos balsavimo rezultatams?

– Šios temos – skaudžios, aktualios ir tikrai gali pritraukti daug dėmesio visuose rinkimuose. Bet klausimas, ar partijos tai sugeba daryti. Ko gero, „valstiečių ir žaliųjų“ partija tam tikra prasme turi pranašumą. Bent vakaruose yra vadinama problemų nuosavybės teorija, kai partija stengiasi tam tikras viešosios politikos problemas nusavinti, parodyti, kad šioje srityje yra kompetentingiausia. Žmonės, kuriems ta problema aktuali, labiau linkę balsuoti už tą partiją, kuri asocijuojasi būtent su tos problemos sprendimu. Turiu įtarimą, kad „valstiečiai“ šiuo atveju gal ir yra šiek tiek nusavinę šią tematiką pakankamai viešumoje matoma sveikatos apsaugos ministro veikla. Ar jiems pavyks tai išnaudoti sau naudinga linkme, sunkoka spręsti.

Dosjė

1998 m.– bakalauro diplomas, Vilniaus universitetas (VU), politikos mokslų bakalauro studijų programa.

2000 m. – magistro diplomas, VU Lyginamosios politikos studijų programa.

2005 m. – daktaro diplomas, VU socialiniai mokslai, politikos mokslas. Disertacijos tema „Piliečių ir valstybės santykis pokomunistinėje demokratijoje: politinio susvetimėjimo Lietuvoje analizė“.

1997–2000 m. – Seimo nario padėjėja.

1999 – 2000 m. – VU Lituanistinių studijų katedros dėstytoja valandininkė.

2000 – 2005 m. – Mykolo Romerio universiteto Politologijos katedros asistentė.

2003 – 2005 m. – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja.

Nuo 2005 m. – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros docentė.