Ingrida Šimonytė: mane „pavairuoti“ yra sunku
Nors ku­lua­ruo­se šnabž­da­ma­si, jog Ing­ri­da Ši­mo­ny­tė yra Da­lios Gry­baus­kai­tės drau­gė, pa­ti kan­di­da­tė į pre­zi­den­tus tvir­ti­na, kad taip nė­ra. Ji tei­gia ger­bian­ti vals­ty­bės va­do­vę ir siek­sian­ti pra­tęs­ti jos už­sie­nio po­li­ti­ką, bet vi­daus po­li­ti­ko­je tu­rin­ti sa­vų pri­ori­te­tų.

Su I. Šimonyte „Lietuvos žinios“ kalbėjosi apie artėjančius prezidento rinkimus, jų keliamus iššūkius ir jos, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatės, perspektyvas kovoti dėl šio posto. Aptarėme I. Šimonytės propaguojamo piliečių susitarimo apimtį ir galimas formas, įvertinome besibaigiantį D. Grybauskaitės valdymą ir svarstėme, ką naujasis Lietuvos prezidentas galėtų ir turėtų pasiūlyti Europai.

Du trečdaliai bet kurios modernios valstybės – socialinė apsauga, švietimas ir sveikatos apsauga. Tai visur, taip pat ir Lietuvoje, sudaro apie 70 proc. viešųjų išlaidų. Jei susitvarkai su tais 70 proc., tai 30 proc. yra ne toks keblus dalykas. Tačiau mes nesusitariame dėl tų 70 procentų.

Labai svarbi žinia

– Ar manote, kad laimėsite prezidento rinkimus?

– Manau, nėra ko eiti į rinkimus, jeigu nemanai, kad juos laimėsi. Nebent turi labai svarbią žinią, kurią nori pranešti. Aš turiu žinią, bet taip pat ketinu laimėti.

– Kokia jūsų žinia?

– Žinia ta, kad atėjo laikas ištrūkti iš užburto rato, kuriame klaidžiojame 30 metų, ir susitarti ar apsispręsti. Tik taip galime nustoti vienu metu eiti priešingomis kryptimis: melstis mažiems mokesčiams ir didelei valstybei.

– Jūsų klausantis visada norisi paklausti, kaip praktiškai įsivaizduojate tą susitarimą?

– Šį klausimą man užduoda dažnai. Manau, kad pačios diskusijos moderavimas, bandymas „glausti“ skirtingiems interesams atstovaujančius politikus, pasitelkiant mokslo ir verslo elitą, galėtų būti neblogas būdas siekti sutarimo. Kalbėti atskirai apie gynybą, žinoma, yra paprasčiau, bet galima ir labiau kompleksinė diskusija.

– Ar tikrai manote, kad politinės partijos dėl kitų sričių gali susitarti taip pat, kaip susitarė dėl gynybos?

– Yra klausimų, dėl kurių susitarti būtų nesunku. Pavyzdžiui, dėl švietimo sistemos. Tačiau susitarimai dėl atskirų dalykų apskritai yra labai problemiški. Gynybos srities atstovams atrodo, kad ji labai apsaugota, bet man taip neatrodo. Gynyba atsidūrė privilegijuotoje padėtyje ir kartu tapo privilegijuotu taikiniu kažkam, kas turi atskirąją nuomonę. Yra kitų svarbių dalykų ir juos mėginama priešinti su gynyba, o tai yra žalinga pačiai gynybai. Todėl reikia spręsti ir tuos kitus dalykus. Turime susitarti dėl visko, kas yra mūsų bendras reikalas.

– Koks galėtų būti tų visų dalykų sąrašas?

– Du trečdaliai bet kurios modernios valstybės – socialinė apsauga, švietimas ir sveikatos apsauga. Tai visur, taip pat ir Lietuvoje, sudaro apie 70 proc. viešųjų išlaidų. Jei susitvarkai su tais 70 proc., tai 30 proc. yra ne toks keblus dalykas. Tačiau mes nesusitariame dėl tų 70 procentų.

„Ką aš apgausiu?“

Gynyba atsidūrė privilegijuotoje padėtyje ir kartu tapo privilegijuotu taikiniu kažkam, kas turi atskirąją nuomonę. Yra kitų svarbių dalykų ir juos mėginama priešinti su gynyba, o tai yra žalinga pačiai gynybai.

– Ar jūsų požiūris į valstybę ir politiką konservatyvus?

– Manau, taip. Itin svarbūs man atrodo su švietimu susiję klausimai. Nesu žmogus, kuris sakytų, kad valstybė turi viskuo pasirūpinti. Bet ji privalo pasirūpinti vienodomis starto sąlygomis. Tai moralinė pareiga. Šiuo požiūriu švietimas man atrodo labai svarbus.

– Tuomet kodėl nepriklausote konservatorių partijai?

– Labai geras klausimas. Buvo laikas, kai negalėjau priklausyti šiai partijai, nes jai priklausė, pavyzdžiui, amžinąjį atilsį Kazimieras Uoka. Man buvo sudėtinga įsivaizduoti save vienoje partijoje su tuo žmogumi. Vėliau priklausymo partijai klausimas nebuvo labai svarbus, nes nesu žmogus, ieškantis geriausio pasirinkimo politiniame turguje. Kiek buvau politikoje, buvau su ta pačia politine jėga.

– Pirminiuose rinkimuose siekėte konservatorių palaikymo, bet dabar turėsite nuo jų atsiriboti, tiesa?

– Jei būčiau norėjusi visiškai atsiriboti, būčiau kandidatavusi kaip nepriklausoma kandidatė. Bet esu TS-LKD bendruomenės narė. Ką aš apgausiu? Mano tikslas – kad mane išgirstų žmonės, kurie nėra konservatorių rinkėjai, dėl įvairių priežasčių už juos nebalsuoja, bet kuriems turėtų „skaudėti“ dėl to, apie ką kalbu. Akivaizdu, kad išrinkti prezidento negali vien TS-LKD rinkėjai. Bet man atrodo svarbu patraukti žmones savo žinios turiniu. Dėl didesnio patrauklumo nesirengiu sakyti, kad „nepažįstu tų draugų“.

Klausimai valdžiai

Manau, taip. Itin svarbūs man atrodo su švietimu susiję klausimai. Nesu žmogus, kuris sakytų, kad valstybė turi viskuo pasirūpinti. Bet ji privalo pasirūpinti vienodomis starto sąlygomis. Tai moralinė pareiga.

– Esate dešinės kandidatė. Ar daug yra žmonių, dėl kurių pasirinkimo kovosite su politine kaire?

– Suprantu, kad kalbate apie dabartinę daugumą, bet abejoju, ar tai tikrai kairė. Jei kandidatas bus premjeras, nedrįsčiau jo vadinti kairiuoju. Man atrodo, kad skirtis bus ne kairė-dešinė, ne „apačiai“ ir „seminolai“. Skirtis greičiausiai bus tarp valdžios ir ne valdžios kandidatų.

– Kaip įsivaizduojate kovą su valdžios kandidatu?

– Manau, kad daugiausia diskutuosime apie tai, ką valdžia galėjo padaryti, bet nepadarė. Kokiai daliai žmonių ši diskusija atrodys svarbi, labai sunku pasakyti.

– Ar manote, kad galite įtikinti dalį valdžios kandidato rėmėjų?

Ingrida Šimonytė: „Atėjo laikas ištrūkti iš užburto rato, kuriame klaidžiojame 30 metų. Tik taip galime nustoti vienu metu eiti priešingomis kryptimis.“

– Nežinau. Jeigu žmonės kažkuo labai tiki, juos įtikinti kitokiais dalykais gali būti sunku. Bet jeigu jie yra linkę klausyti ir vertinti, galima kalbėtis. Faktas, kad yra daug klausimų, kuriuos galima užduoti valdžiai, atsižvelgiant į jos įsipareigojimus vykdyti dideles reformas.

Sąmokslo teorijų nekomentuoja

– Kodėl nemėgstate, kai jus lygina su D. Grybauskaite?

– Todėl, kad tai nėra dviejų žmonių lyginimas. Tas lyginimas maždaug toks: buvusi finansų ministrė, blondinė ir moteris. Tai tipažų, ne turinio lyginimai. Niekas manęs nelygina su D. Grybauskaite pagal turinį. Lygina dėl to, kad aš esu moteris. Man tai liudija liūdną dalyką: moterų politikoje tiek mažai, kad tiesiog niekas nepalygins tavęs su kokiu nors vidutinio amžiaus vyru, būtinai lygins su kažkokia kliše. Man tos klišės nepriimtinos.

– Žmonės, kurie mano, kad pažįsta politikos užkulisius, turbūt akcentuotų ne klišes, o jūsų ir D. Grybauskaitės asmeninius santykius. Ar tiesa, kad jus sieja artimas ryšys?

– Esame kartu dirbusios Finansų ministerijoje. Į Vyriausybę mane paskyrė Valdas Adamkus, bet išrinkus D. Grybauskaitę ji mane irgi paskyrė. Kol buvau finansų ministrė, buvome susitikusios keletą kartų, bet tai buvo dalykiniai susitikimai. Vėliau buvau prezidentės paskirta į Lietuvos banko valdybą. Tiesą sakant, nebeprisimenu, kada su ja kalbėjausi paskutinį kartą. Gerbiu ją tiek kaip žmogų, tiek kaip prezidentę. Bet klaidinga įsivaizduoti, kad tarp mūsų yra kažkoks gilus asmeninis santykis ar draugystė. Tai visada buvo visiškai darbiniai santykiai. Sakyčiau, kad net jie buvo gana nuosaikūs. Žinau kalbančiųjų, kurie pasakoja, kad gaunu iš D. Grybauskaitės kažkokius nurodymus – uždaryti „Snorą“ ar pan. Tai tiesiog kliedesys.

– Kaip vertinate D. Grybauskaitę kaip prezidentę?

– Apskritai – gerai. Manau, kad tokio žmogaus Lietuva norėjo 2009 metais. Norėjo drąsaus, gal net tiesaus žmogaus, suprantančio ekonomiką, nes buvo ekonomikos krizė. Toks buvo to laikotarpio kontekstas, ir manęs nestebina, kad jos charizma tuo metu taip gerai suveikė. Žiūrėdama iš antrosios kadencijos pabaigos perspektyvos, manau, daugiausia prezidentės nuopelnas yra tai, kad Lietuva tarptautinėje erdvėje yra ten, kur yra. Tai pavyko dėl jos būdo, požiūrio, nuoseklumo, atskirais atvejais – net primygtinumo. Kadaise buvome laikomi vienos temos valstybe, kalbančia tik apie Rusijos grėsmę. Dabar galime sakyti, kad buvome teisūs ir net žinovai. Apie Rusijos grėsmę kalbėta ir iki D. Grybauskaitės, bet ji šios temos nepametė, neatsisakė ir tęsė ją iki loginės pabaigos. Labai svarbu tai, kas buvo nuveikta gynybos srityje, ypač kalbant apie NATO gynybos planus.

– Ar tęstumėte D. Grybauskaitės politiką?

– Užsienio politiką, manau, taip. Vidaus politikoje prezidentė irgi buvo labai aktyvi, bet tais klausimais, kurie jai atrodė patys svarbiausi. Korupcija, teismai, tokia, sakyčiau, valstybės funkcionavimo „higiena“. Man atrodo, kad jai neblogai pavyko. Bet yra kiti klausimai, subrendę ir net perbrendę, reikalaujantys lyderystės. Tiems klausimams norėčiau skirti kur kas daugiau dėmesio, negu iki šiol buvo skirta.

– Tai jums laimėjus D. Grybauskaitė nevairuotų „nuo galinės sėdynės“?

– Sąmokslo teorijų niekada nekomentuoju. Žmonės, kurie mane pažįsta, puikiai žino, kad mane „pavairuoti“ yra sunku. Esu linkusi ne tik klausyti kitų, bet ir juos girdėti. Išklausyčiau visų, kas turėtų man ką nors pasakyti, įskaitant ir D. Grybauskaitę. Bet kai reikia spręsti, paprastai sprendžiu taip, kaip man tuo metu atrodo teisingiausia.

Receptas Europai

– Koks jūsų receptas Europai?

– Lengva parašyti receptą, bet klausimas, ar jis apskritai „praryjamas“. Su Europos reikalais buvau vienaip ar kitaip susijusi visus pastaruosius 20 metų, bet tokių kontroversijų, kokios yra dabar, neprisimenu. Iš esmės yra jėgos, kurios tempia dviem priešingomis kryptimis. Ir dar „Brexitas“. Tokioje populizmo kamuojamoje aplinkoje sunku brėžti labai ambicingus tikslus, federalistinius ar kitokius. Tai gali tik paskatinti žmones ieškoti „kito kelio“ ir populistams dar lengviau tvirtinti, kad Europos Sąjunga (ES) siekia viską sureguliuoti ir užvaldyti.

Man atrodo svarbiausia, kad Lietuva nebandytų sėdėti ant dviejų kėdžių: būti ir tautine, ir federalistine valstybe. Turime būti atviri toms idėjoms, kurios stiprina ES.

– O jūs federalistė?

– Negalėčiau savęs taip pavadinti. Manau, yra sričių, kuriose ES valstybės gali dar glaudžiau bendradarbiauti negu dabar. Kibernetinis saugumas čia geras yra pavyzdys. Bet jei kalbėtume, pavyzdžiui, apie bendrus mokesčius, man būtų sunku su tuo sutikti. Tada reikia labai daug visko pergalvoti. Buvau grupėje, kurioje diskutuota, kaip kitaip galėtų atrodyti ES biudžetas, kaip jį priartinti prie žmonių. Ten sklando idėjos, kad ryšys tarp piliečio ir biudžeto galėtų būti labiau tiesioginis, ne kaip dabar, kai valstybės iš esmės moka ES nario mokestį. Bet iš tų diskusijų akivaizdu, kad iki pokyčių dar labai toli. Kita vertus, pritariu taisyklei, kad negali būti mokesčių be atstovavimo (no taxation without representation – angl.). Atsižvelgiant į ES institucinę sąrangą, sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų šią taisyklę išlaikyti keičiant biudžeto sandarą. Bet nesakau, kad reikia eiti priešinga federalizmui kryptimi, toks ėjimas man neatrodo simpatiškas.

– Kokia jūsų prognozė: ES išliks?

– Norėčiau tikėti, kad krizės tik stiprina ES. Iš dalies taip ir yra. Bet man atrodo, kad vis sunkiau rasti ilgojo laikotarpio sprendimus. Po pastarosios ekonomikos krizės žmonėms sunku pasitikėti bendrais dalykais, kažkuo, kas globalu. Atrodo, kad būdami atskirai jaučiamės saugesni, nors taip ir nėra.

– Koks galėtų būti Lietuvos vaidmuo randant tvarius sprendimus?

– Apie vaidmenį galbūt galėsime kalbėti, kai aiškiau pamatysime besivystančias tendencijas. Man atrodo svarbiausia, kad Lietuva nebandytų sėdėti ant dviejų kėdžių: būti ir tautine, ir federalistine valstybe. Turime būti atviri toms idėjoms, kurios stiprina ES. Mums yra svarbi stipri ES, tai turime atvirai pasakyti, o ne laukti žaidimo pabaigos siekdami prisidėti prie nugalėtojų.