EP rinkimai kraštutinius dešiniuosius traukia lyg medus
Pa­sta­rai­siais me­tais Eu­ro­po­je stip­rė­jo po­pu­lis­ti­nės de­ši­nio­sios par­ti­jos. Da­bar jos ti­ki­si pa­si­nau­do­ti ge­gu­žę vyk­sian­čiais Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) rin­ki­mais, kad pa­di­din­tų sa­vo įta­ką Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES). Ty­ri­mai ro­do, jog šie už­mo­jai ga­li bū­ti sėk­min­gi. Apie tai ra­šo lei­di­nys „Der Spie­gel“.

Lapkričio viduryje Bulgarijoje vyko kraštutinių dešiniųjų susitikimas. Į jį susirinko delegatai iš Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Čekijos. Pagrindinė renginio viešnia – Marine Le Pen.

Prancūzijos dešiniųjų partijos „Nacionalinis sambūris“ (anksčiau vadinosi „Nacionaliniu frontu“) vadovė buvo pasodinta garbingiausioje vietoje. Už jos kabėjo plakatas, ant kurio parašyta: „Judėjimas už tautų Europą ir laisvę“, „Naujas modelis Europos piliečiams!“

Vengrijoje veikiančio Germano Maršalo fondo politologas Danielis Hegedusas linkęs manyti, kad gegužę vyksiantys rinkimai bus gyvybiškai svarbūs tolesniam Europos vystymuisi.

M. Le Pen nuvyko į Bulgariją pademonstruoti, kad ji ir jos sąjungininkai yra jėga, į kurią reikia atsižvelgti. Populistai viliasi, jog gegužę po EP rinkimų Senasis žemynas pasuks nauja kryptimi.

Tarsi plebiscitas

Dešiniojo sparno populistai įsitvirtino dažnos Europos Sąjungos valstybės narės politinėje padangėje. Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Danijoje ir Suomijoje jie vadovauja vyriausybei arba ją remia. Tai nebėra tik šalutinis reiškinys ar trumpalaikė anomalija. Priešingai, ši politinė kryptis turi potencialą stiprėti ir daro viską, kad taip ir būtų.

Nors yra ir tam tikrų skirtumų, visų kraštutinių dešiniųjų taikinys – tas pats: kosmopolitinis elitas, liberalios nuomonės skleidėjai žiniasklaidoje ir ES biurokratai Briuselyje. Didžiausiais jų priešais galėtų būti įvardijami Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Šis, beje, yra nenuilstamas glaudesnės ES integracijos skatintojas.

Iš dešiniojo sparno perspektyvos E. Macrono ir jo šalininkų planai gali reikšti tik viena: tolesnį „paprastų žmonių“ engimą, primetant jiems tokius dalykus kaip rūkymo draudimai, gėjų santuokos, pabėgėliai ir brangūs aplinkos apsaugos reglamentai. Populistai teigia, kad jie yra vieninteliai, kurie kalba europiečių daugumos vardu. Vienas svarbiausių jų tikslų – Europa be imigracijos. Jie vadina šią koncepciją Tautų Europa.

Dešinysis sparnas tikisi, kad EP rinkimai bus tarsi plebiscitas, kuris atskleis, kokios Europos žmonės geidžia – atviros ar uždaros, konservatyvios ar tolerantiškos? Ar ES turėtų tapti politine sąjunga, kurioje suteikiama mažiau galių nacionalinėms valstybėms? O gal tai turėtų būti erdvė, kurioje kiekviena šalis gali planuoti savo kursą?

Gali gauti 20 proc.

Dabartinė žemyno nuotaika yra palanki populistams. Remiantis naujausia Eurobarometro apklausa, 62 proc. respondentų teigiamai vertina narystę ES. Tačiau tuo pat metu maždaug pusė ES piliečių mano, kad reikalai krypsta netinkama linkme. Migracija ir toliau laikoma svarbiausia problema, su kuria susiduria Bendrija.

Visuomenės nuomonės tyrėjai prognozuoja, jog dešiniosios populistinės partijos per šiuos EP rinkimus gali gauti 20 proc. balsų. Tai, žinoma, toli gražu nėra dauguma, bet to jau pakanka, kad Briuselio darbas būtų trikdomas. Vengrijoje veikiančio Germano Maršalo fondo politologas Danielis Hegedusas linkęs manyti, kad gegužę vyksiantys rinkimai bus gyvybiškai svarbūs tolesniam Europos vystymuisi.

Būtent taip mano ir M. Le Pen. „Esame ant istorinio posūkio slenksčio. Laukinei globalizacijai artėja galas“, – kalbėjo ji Sofijoje. Politikė turėjo atspausdinusi rinkimų kampanijos plakatus, kuriuose ji vaizduojama kartu su Italijos vidaus reikalų ministru Matteo Salvini. Tai artimas jos bendramintis. Ant kito plakato esantis užrašas skelbė: „Mūsų idėjos laimi visoje Europoje!“

M. Salvini į valdžią atėjo pernai kovą. Populistinės dešiniųjų partijos „Lyga“ lyderis spalį viešėdamas Maskvoje užsiminė, kad galėtų būti kandidatu į Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude‘o Junckerio vietą. Ministras priekaištavo nuolat girdintis apie populistų, rasistų ir fašistų grėsmę Europai, tačiau, jo nuomone, pagrindinė ES problema yra ta, kad ją jau daug metų prastai valdo tie patys žmonės. Sausį Romoje kreipdamasis į šalininkus M. Salvini žadėjo naują erą Briuselyje. „Yra žmonių, kurie išdavė Europos svajonę. Bet mes suteiksime šviežio kraujo“, – sakė jis.

Į EP rinkimų traukinį suskubo iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atleistas Vytautas Radžvilas su radikalių dešiniųjų idėjų neslepiančiais bendraminčiais. / Orestas Gurevičius (LŽ) nuotr.

Lietuvos kraštutiniams dešiniesiems atstovaus Vytautas Radžvilas?

Tendencijos Europoje neliko nepastebėtos ir Lietuvoje.

Į EP rinkimų traukinį suskubo ir buvęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytautas Radžvilas su radikalių dešiniųjų idėjų neslepiančiais bendraminčiais.

Praėjusią savaitę jis paskelbė, kad į EP turi būti deleguojami žmonės, kurie supranta virš Europos pakibusią egzistencinę grėsmę.

„ES santvarka yra dabartinės krizės priežastis. Ji reikalauja labai rimtos pertvarkos ir mūsų pareiga padaryti viską, kad ši pertvarka baigtųsi tiek pačios Europos, tiek Lietuvos naudai“, – kalbėjo V. Radžvilas.

Vasario pradžioje profesorius pranešė apie planus su rinkimų komitetu „Vytautas Radžvilas: Susigrąžinkime valstybę“ išbandyti jėgas EP rinkimuose. Lietuvoje EP rinkimai įvyks gegužės 26 dieną.

. / AFP/Scanpix nuotrauka

Achilo kulnas

Vis dėlto Europos kraštutiniams dešiniesiems iki šiol ganėtinai sunkiai sekėsi bendradarbiauti. Pavyzdžiui, EP yra dvi šio politinio spektro frakcijos – Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa (EFDD) bei Tautų ir laisvės Europa (ENF). Jų narių darnus balsavimas veikiau yra išimtis, o ne taisyklė.

Šis drausmės trūkumas parodo, kad nors ir demonstruojama vienybė, realaus bendradarbiavimo galimybė yra menka. Partijų interesų skirtumai gana dideli.

Pavyzdžiui, M. Salvini nori matyti tolygiau po visą Europą paskirstomus pabėgėlius, jei jau migracija negali būti visiškai sustabdyta. Tam nepritaria Lenkijos valdančioji dešinės partija „Teisė ir teisingumas“, taip pat ir Vengrijos „Fidesz“.

Europos dešinysis sparnas taip pat pasidalijęs, kai kalbama apie santykius su Maskva. Dėl istorinių subtilybių lenkai nenori turėti reikalų su Kremliumi. Tuo metu Viktoras Orbanas ir M. Le Pen yra laikomi draugiškais Rusijai. Jie praeityje yra kreipęsi į tos šalies bankus pigių paskolų.

Dešinieji ginčijasi dėl Bendrijos biudžeto. Dešiniojo politinio sparno „Alternatyva Vokietijai“ atstovė Alice Weidel neseniai paskelbė pranešimą spaudai, kuriame kritikavo Italijos ekonominę padėtį. „Berlynas negali būti Romos iždininkas!“ – pažymėjo ji ir ragino M. Salvini paisyti taisyklių.

Nesantaiką kursto ir klausimas, kas turėtų būti dešiniojo sparno lyderis: M. Salvini ar V. Orbanas. Šis Vengrijos premjero poste yra pastaruosius aštuonerius metus. Jis mėgsta save vaizduoti naujos populistinės dešinės pradininku. Tuo metu M. Salvini į valdžią atėjo pernai kovą. Vidaus reikalų ministras ganėtinai greitai sužibėjo ir tapo įtakingu Italijos politikos veikėju.