Dviguba pilietybė: „už“, „prieš“ ir kokias detales vėliau patvirtins Seimas
Sei­mo spren­di­mu ge­gu­žę, grei­čiau­siai su pir­muo­ju pre­zi­den­to rin­ki­mų tu­ru, bus ren­gia­mas ir re­fe­ren­du­mas dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės. Klau­si­mas for­mu­luo­ja­mas taip: „Ar ga­li­ma leis­ti už­sie­ny­je gy­ve­nan­čiam lie­tu­viui iš­sau­go­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, kar­tu tam­pant ir ki­tos ša­lies pi­lie­čiu“. Ta­čiau ar ga­li žmo­gus vie­nu me­tu bū­ti iš­ti­ki­mas dviems vals­ty­bėms? Ką reiš­kia są­vo­ka „drau­giš­ka vals­ty­bė“? Ir ar lei­di­mas lie­tu­viui įgy­ti ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę nė­ra grės­mė mū­sų na­cio­na­li­niam sau­gu­mui? Apie vi­sa tai dis­ku­tuo­ja­me su su Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tru Li­nu Lin­ke­vi­čiu­mi.

– Jūs esate dvigubos pilietybės šalininkas, tiesa? Kokias įžvelgiate dvigubos pilietybės teigiamas puses?

– Šalininkas, kad neprarastų piliečiai įgytos pilietybės. Pirmiausia įžvelgiu, kad tauta mūsų nėra tokia didelė, kad ją skirstytume į ateivius ir išeivius. Turbūt, čia įvairiais paskaičiavimais, virš milijono mūsų tautiečių gyvena užsienyje dėl įvairių priežasčių. Kai kas išvyko prieš karą, kai kas – po karo. Paskutinė naujoji banga taip pat buvo gana ženkli.

Aš nesutinku su tais, kurie laiko tai problema ar kažkokiu neigiamu reiškiniu. Kai stojome į Europos Sąjungą (ES), tai ir buvo vienas iš argumentų, kad stojame tam, kad mūsų žmonės galėtų laisvai keliauti, kad nebūtų sienų, kad jaunimas galėtų gauti išsilavinimą ten, kur galbūt jiems geriau. Tai, kad jie yra išvykę, tai yra natūralus procesas ES viduje. Nekaltinčiau jų už tai dėl to, ką, turbūt, irgi svarbu pabrėžti. Jie visi yra Lietuvos piliečiai, įvairiomis aplinkybėmis ir sąlygomis atsidūrę kitoje šalyje. Tai dar kartą verčia susimąstyti, kaip išlaikyti kuo daugiau sąsajų su jais. Priežastis, kaip sakiau, – mūsų tauta tikrai nėra tokia jau labai didelė.

Ta pilietybė, žinoma, nėra vienintelis faktorius. Teisūs tie, kurie sako, kad ne pasas čia apsprendžia tą ryšį su tėvyne. Be abejo, kad tai yra tiesa, bet, aš manau, kad pilietybės išsaugojimas turi labai daug aspektų: ir moralinį, ir psichologinį, ir, tiesą sakant, tą tikrąjį teisinį. Todėl, manyčiau, kad laikas būtų pasielgti taip, kaip daugumoje ES šalių yra pasielgta. Mes kalbame ne apie kažkokį tai įsigijimą kokia tai privilegijuota tvarka kažką tokio, kas nepriklausytų. Kalbame apie tai, kad Lietuvos pilietis, kuris buvo Lietuvos pilietis, gimimu yra gavęs šitą pilietybę, kad jis neprarastų jos vien todėl, kad jis išvyksta gyventi į užsienį.

– Konservatoriai kreipėsi į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, ar šis referendumas apskritai organizuojamas teisėtai. Kaip vertinate šį opozicijos žingsnį?

– Visi turi teisę kreiptis dėl įvairių klausimų, tik man toks įtarimas kyla, kad mes šiek tiek, viena vertus, lyg ir pasisakome, kad norime tos pilietybės, o kita ranka viską darome, kad to nebūtų. Tai šitą dalyką aš įžvelgiu.

Bet faktas toks, kad laiko liko nedaug, o mes vis dar neturime sprendimo tokio tvirto. Tikėtina, kad greitai susirinks parlamentas ir prasidės sesija ir galbūt tas sprendimas bus. Bet darykime prielaidą, kad šitas balsavimas turėtų įvyti pirmąją prezidento rinkimų dieną, pirmo turo metu, kur, tikėtina, gal daugiau žmonių ateina balsuoti.

Tačiau prisiminkime, kad po iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ paaiškėjo, kad pirmą vietą laimėjo ši idėja. Iš to galime daryti prielaidą, kad galbūt net dauguma žmonių būtent taip mąsto.

Beje, šis požiūris pasikeitė. Pavyzdžiui, dar prieš dešimt metų buvo daug neigiamai nusiteikusių. Buvo net kaltinančių, kad štai išvažiavote, tai ir žinokitės, čia jūsų problemos. Dabar lyg ir daugiau to supratimo atsiranda. Tačiau, žinant mūsų referendumo įstatymo labai jau griežtus reikalavimus, tikrai stipriai reikės pasistengti, kad šita nuomonė laimėtų.

Manau, kad visi turime, tie kurie, aišku, tuo tiki, kurie palaiko šią idėją, turėtume aktyviau reikštis viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, diskusijose. Aiškinti, kokie čia privalumai arba kokie galbūt trūkumai.

– Jeigu referendume būtų nubalsuota „už“ Lietuvos pilietybės išsaugojimą ir įstatymais bus suteikta teisė turėti dvi pilietybes, kokios bus tų dvigubų piliečių teisės ir pareigos?

– Reikėtų detaliai žiūrėti. Pirmiausia kyla tokie klausimai, kaip mokesčiai ar tarnyba kariuomenėje. Šie klausimai įvairiose šalyse išspręsti skirtingai. Dažnai mokesčiai mokami ten, kur yra dirbama. Tai, matyt, yra natūralu. Dėl tarnybos kariuomenėje, yra šalių, kurios priima į tarnybą net ir iš kitų ES valstybių. Jeigu, pavyzdžiui, mes nustatytume, kad prioritetas yra tarnyba Lietuvos kariuomenėje, tai taip ir būtų.

Tokios detalės nustatomos atskirais teisės aktais. Ir dabar į visus klausimus atsakyti būtų sudėtinga. Šiandien mes kalbame iš principo apie tai, ar galime išsaugoti pilietybę, ar ne. O vėliau jau turėtų sekti visos kitos detalios diskusijos dėl visų mokestinių ir kitokių įsipareigojimų.

– O tas detales priims kas? Seimas?

– Be abejo, tai yra apibrėžiama įstatymais. Ir dabar Seime yra suformuota tokia nuostata, kad pilietybę išsaugoti galėtų tie, kurie gyvena šalyse, kurios atitinka europinius ir euroatlantinius kriterijus. Tai gana abstrakti sąvoka, bet galime suvokti, kas tai yra.

Bet akivaizdu, kad reikia atskirto konstitucinio įstatymo, kuriuo būtų apibrėžta, kas bus tos šalys. Variantų yra įvairių: ES šalys, NATO narės, EBPO narės. Tai šitie apibrėžimai gali ilgainiui keistis, nes jie reikalauja papildomo apibrėžimo. Bet principinė nuostata būtų referendume, kad Lietuvos pilietybę galės išsaugoti žmonės, gyvenantys, tose šalyse, kurios atitinka europinius ir euroatlantinius kriterijus.

– Tai tokiu atveju, jeigu referendume būtų nubalsuota „už“, visi svertai dėl tolesnių sprendimų, kam ir kokiomis sąlygomis bus galima išsaugoti Lietuvos pilietybę, atitenka Seimui. Dėl jų su piliečiais tariamasi nebebus.

– Su piliečiais visą laiką tariamasi. Jeigu piliečiai nutars, kad šitie principai atitinka, tai čia būtų piliečių nuomonė, o kas yra tie kriterijai, aš manau, kad tai jau yra detalizavimas. Tai natūralu, kad Afrikos šalys tų kriterijų neatitiks. Čia atsiras balsų, kurie teigs, kad gal ne visos šalys gali būti traktuojamos, tame irgi yra teisybės.

– O kaip būtų su rinkimais? Šiandien asmuo, turintis dvigubą pilietybę, negali būti renkamas Seimo nariu, prezidentu. Leidus užsienyje gyvenantiems piliečiams išsaugoti Lietuvos pilietybę įgyjant kitą, tikriausiai, tektų keisti įstatyminę bazę?

– Reikėtų galbūt koreguoti tuos įstatymus šiuo klausimus. Tačiau pasižiūrėkime, kas vyksta su balsavimo teise – užsienyje gyvenantys piliečiai turi teisę balsuoti, bet atkreipčiau dėmesį, kad šiuo metu iš jų balsuoja tik apie 5 proc., apie 17 tūkst. žmonių per visą pasaulį. O, kaip ir minėjau, bent teoriškai, jų yra virš milijono, užsiregistravusių – apie 300 tūkst. Vien Jungtinėje Karalystėje (JK), matyt, gyvena apie 200 tūkst., Airijoje – gal koks 100 tūkst. Lietuvos piliečių, ir Norvegijoje jų tikrai yra nemažai. Tai toks paradoksas. Jie lyg ir norėtų būti aktyvūs, bet, kai reikia balsuoti, susirenka vos 17 tūkst. žmonių.

– Užtektų poros žmonių iš tų 17 tūkst., jeigu jie sugalvotų, turėdami ir kitos šalies pilietybę, kandidatuoti į Lietuvos parlamento rinkimus arba siekti prezidento posto.

Yra šalių, kurios turi kvotas užsienio šalių piliečiams savo nacionaliniame parlamente. Pavyzdžiui, Prancūzijoje. Neseniai buvau susitikęs su senatoriumi, Prancūzijos asamblėjos nariu, kuris gyvena JK. Buvo labai įdomus pokalbis. Jis ten dalyvauja pagal tam tikrą kvotą.

Tačiau tai jau yra niuansai, kurie irgi svarbūs, bet, aišku, apibrėžiami įstatymais, o įstatymus, aišku, leidžia Seimas.

Daugiau žiūrėkite laidoje „Rinkimų maratonas“:

.