Visoje Anglijoje galima rasti štai tokių betoninių lėkščių: kam jos skirtos?
Ang­li­ją prieš dau­giau nei šim­tą me­tų nu­sė­jo dau­gy­bė įvai­raus dy­džio be­to­ni­nių lėkš­čių. Šie keis­ti sta­ti­niai šiek tiek pri­me­na pa­ly­do­vi­nes an­te­nas, ta­čiau, kaip ži­no­te, pa­na­šių tech­no­lo­gi­jų tais lai­kais ne­bu­vo. Ne­bu­vo ir ra­da­rų, te­le­vi­zi­jos ar ki­to­kių tech­no­lo­gi­jų, ku­rios pir­miau­sia šau­na į gal­vą. Tai kas tai per sta­ti­niai?

Radarus paminėjome ne be reikalo, nes tai – akustiniai veidrodžiai, kurie buvo sukurti dar prieš radarų atsiradimą, tačiau atliko panašią funkciją. Reikalas tame, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Londonui ir kitiems Anglijos miestams kilo didelė grėsmė – Vokietija į Didžiąją Britaniją ėmė siųsti karinius orlaivius. Tai buvo didžiuliai dirižabliai ir kiekvienas iš jų galėjo nešti po 2,7 tonas bombų.

Šiokios tokios gynybos priemonės buvo prieinamos, tačiau dažnai joms reikėjo pasiruošti. Juk puolimas niekada nebuvo planuojamas bendromis vokiečių ir britų pastangomis, todėl pastarieji iš tiesų bijojo vokiškų orlaivių atakų. Dr. Williamas Sansome Tuckeris sukūrė akustinius veidrodžius – gaubtas lėkštės formos konstrukcijas, kurios turėjo sustiprinti ir atspindėti garsą.

Mokslininkas greitai įrodė, kad jo išradimas yra veiksmingas laboratorijoje, todėl imta masiškai gaminti tokias betono konstrukcijas. Mikrofonai, įtaisyti geriausiame taške veidrodžio arkos atžvilgiu, leido budintiems pareigūnams išgirsti priešo orlaivius jiems dar tik kertant Lamanšo sąsiaurį. Kelių akustinių veidrodžių sistemos turėjo leisti nustatyti ir atstumą iki priešo. Šis išradimas iš dalies veikė, nes P klasės dirižabliai turėjo keturi šešių cilindrų variklius, kurie buvo triukšmingi.

Akustiniai veidrodžiai veikė, tačiau jų efektyvumas nebuvo pastovus – jie negalėjo apsaugoti nuo visų atakų. Visgi programa buvo tęsiama kelis dešimtmečius. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Denge karinėje bazėje buvo statomi keli tokie akustiniai veidrodžiai. Net tuomet viskas vis dar buvo eksperimentas, todėl iki šių laikų toje Kento grafystės pakrantėje stovi įvairių formų akustiniai veidrodžiai – buvo ieškoma geriausios formos.

Tačiau šias paieškas teko nutraukti dėl dviejų technologinių pasiekimų. Visų pirma, buvo sukurta radarų sistema „Chain Home“, saugojusi Didžiosios Britanijos pakrantę. Ilgus metus tobulinta sistema įrodė, kad yra pranašesnė už paprastą žmogišką klausymąsi. Tačiau tuo pat metu patobulėjo ir aviacija. Tapo aišku, kad išgirstas lėktuvas jau yra per arti, kad būtų įmanoma pasiruošti antpuoliui.

Akustiniai veidrodžiai kartais kuriami ir šiandien, tačiau dažniausiai kaip meninės-pramoginės instaliacijos. Tuckerio išradimas nebėra naudingas, tačiau jo sukurta metodologija leido patobulinti ir radarų sistemą – ji padidino jos tikslumą, leisdama nustatyti tikslią orlaivio vietą ore. O seni akustiniai veidrodžiai dabar yra tarsi technologinis paveldas. Yra žinoma, kad bent vienas toks įrenginys Anglijoje yra tapęs pastato siena.