Vietnamas: šalies mozaika keliaujant iš šiaurės į pietus
Ki­ta­dos Viet­na­mas bu­vo ka­ro ge­ro­kai nu­alin­ta vals­ty­bė, o šian­dien – vie­na po­pu­lia­riau­sių tu­ris­ti­nių kryp­čių Pie­try­čių Azi­jo­je. Net per mė­ne­sį tru­ku­sią ke­lio­nę ne­pa­vy­ko pa­ma­ty­ti vis­ko, ką ga­li pa­siū­ly­ti šis vaiz­din­gų kal­nų, ža­liuo­jan­čių ry­žių te­ra­sų, smė­lė­tų pa­plū­di­mių ir chao­tiš­kų did­mies­čių nu­sė­tas kraš­tas.

Apie 95 mln. gyventojų turintis Vietnamas yra penkiolikta valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Vaikščiojant Hošimino, didžiausio šalies miesto, gatvėmis, tuo patikėti visai nesunku – tokių transporto srautų neteko matyti niekur, o burzgiančių motorolerių jūra tiesiog pritrenkia. Vietname registruota net 45 mln. motorolerių – tai populiariausia susisiekimo priemonė šalyje.

Vietnamas yra viena iš nedaugelio pasaulyje dar likusių vienpartinių komunistinių valstybių. Nors ir teko Hanojuje matytų keletą Lenino paminklų ir plazdančių vėliavų su komunizmo simbolika (Vietnamo vėliava – geltona penkiakampė žvaigždė raudoname fone), šalies ekonominė politika gerokai linksta į kapitalizmą, o nemažą dalį pajamų atneša ir turizmas.

Iš Lietuvos iki Vietnamo teks vykti persėdant – patogiausia bilietų ieškoti per Maskvą ar Varšuvą, o pačioje šalyje populiaru keliauti motoroleriais.

Štai 2018 metais Vietnamą aplankė net 15 mln. užsienio turistų, ir šis skaičius kasmet auga. Į lankomiausių vietų sąrašą patenka šalies sostinė Hanojus, įspūdingų uolų nusėta Ha Longo įlanka, niekada nepailstantis Hošiminas bei į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas žavus Hoi Ano miestelis. Tačiau tai – tik pradžia.

Vietinis turgus – antys ir žąsys laukia pirkėjų. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Skirtingos klimato juostos

Dėl pailgos formos Vietnamas yra gana patogi keliauti valstybė. Kelionę pradėjome šalies šiaurėje įsikūrusiame Hanojuje ir pamažu judėjome žemyn iki pat pietinės Fu Kuoko salos. Panašiai keliauja ir kiti turistai – galima rinktis ir maršrutą iš pietų į šiaurę.

Pagrindiniai šalies oro uostai yra Hošimine ir Hanojuje. Iš Lietuvos iki Vietnamo teks vykti persėdant – patogiausia bilietų ieškoti per Maskvą ar Varšuvą. Pačioje šalyje populiaru keliauti motoroleriais – daugelis turistų juos tiesiog čia nusiperka, o apkeliavę visą šalį perparduoda kitiems keliautojams.

Pasivaikščiojimas Hanojaus gatvėmis. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Tiesa, patys tiek drąsos neturėjome – važiavome autobusais. Gal taip buvo net geriau, nemažą dalį kelionės mus lydėjo lietus. Vietnamą dalija net kelios skirtingos klimato juostos. Gruodžio mėnesį Hanojuje dienos buvo saulėtos, bet vėsios, šalies vidurio dalyje dažnai ir smarkiai lijo, o pietuose prakaituoti vertė drėgmė ir daugiau nei 30 laipsnių karštis.

Be visokiems orams tinkamų drabužių, keliaujant į Vietnamą reikėtų pasirūpinti ir viza. 17 JAV dolerių kainuojantį iškvietimo laišką galima užsisakyti internetu, o pati viza bus išduota oro uoste jau atvykus – tai papildomai atsieis dar 25 dolerius.

Žavus Hoi Ano miestelis. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Hanojus pasižymi švara

Hanojus, turintis 7,5 mln. gyventojų, – labai švarus ir tvarkingas, ypač palyginti su kitais Azijos didmiesčiais. Vakarais į Hanojaus gatves išrieda „dainuojantys“ šiukšliavežiai, linksmomis melodijomis raginantys gyventojus išmesti šiukšles. Atrodo, tai puikiai veikia.

Hanojaus senamiestyje driekiasi siauros gatvelės, nutūptos gatvės prekeivių ir mažų kavinukių. Tiek vietiniai, tiek ir turistai čia susėdę ant mažyčių kėdučių mėgaujasi tradicine vietnamietiška pho sriuba arba gurkšnoja alų. Lengvas vietinis alus, vadinamas bia hoi, yra be galo pigus – bokalas jo kainuoja vos 30–40 centų.

Be senojo kvartalo, Hanojaus centre radome ir keletą puikiai sutvarkytų parkų su didžiuliais tvenkiniais, senovinių šventyklų ir prancūzų kolonijinės architektūros likučių. Iš Hanojaus patogu aplankyti ir apie 200 km į rytus nutolusią Ha Longo įlanką – vieną lankomiausių gamtos objektų Vietname.

Vaisių prekyba Mekongo deltoje. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Didžiulę teritoriją užimančioje įlankoje išsibarsčiusios maždaug 1,6 tūkst. mažesnių ir didesnių salų, dauguma jų – negyvenamos. Per dviejų dienų turą ne tik plaukiojome po įlanką, bet ir lankėme urvus, kopėme į apžvalgos aikšteles ir susėdę laivo denyje ragavome vietnamietiškų patiekalų.

Įspūdingi gamtos lobiai

Į lankomiausių vietų sąrašą patenka šalies sostinė Hanojus, įspūdingų uolų nusėta Ha Longo įlanka, niekada nepailstantis Hošiminas ir į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas žavus Hoi Ano miestelis.

Sugrįžę į krantą sėdome į autobusą ir keliavome žemyn į pietus, iki nedidelio Tam Coc miestelio. Apylinkės čia garsėja įspūdingais gamtos vaizdais – uolomis, urvais, upeliais, ryžių laukais. Viena populiariausių pramogų – išsinuomoti valtelę, kurią vietiniai irkluoja kojomis. Per keletą valandų trukusią ekskursiją upe praplaukėme pro tris urvus, sustojome keliose šventyklose ir prisižiūrėjome nuostabių peizažų.

Kalėdos tropikuose. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Tačiau dar įspūdingesni gamtos lobiai mūsų laukė šalies centrinėje dalyje esančiame Fong Nia ir Ke Bango nacionaliniame parke. Kalnų nusėtas parkas slepia šimtus urvų ir požeminių upių – tai tikras speleologų rojus. Būtent šioje vietovėje vos prieš kelerius metus buvo atrastas ir didžiausias pasaulyje – Son Doongo urvas. Jo ilgis siekia beveik 9 km, o viduje plyti žmogaus rankos nepaliestos džiunglės. Tiesa, lankyti šį urvą galima tik iš anksto pasiruošus ir sumokėjus nemažą sumą pinigų – keturių dienų ekskursija kainuoja net 3000 dolerių.

Paprastiems turistams Fong Nia ir Ke Bango nacionaliniame parke taip pat yra ką veikti. Čia aplankėme ilgiausią Azijoje – 31 km siekiantį Rojaus urvą bei didžiulį Fong Nia urvą, pro kurį teka upė. Bene įdomiausias pasirodė Tamsusis urvas. Į jį nusileidome per upę nutiestais lynais, o viduje maudėmės natūraliose purvo voniose.

Kultūrų palikimas

Kita kelionės stotelė – nedidelis Hoi Ano miestelis, vienas žaviausių ne tik Vietname, bet turbūt ir visoje Azijoje. Pietų Kinijos jūros pakrantėje įsikūręs Hoi Anas XV-XIX amžiuje buvo svarbus prekybos uostas. Autentiškas senasis miesto kvartalas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – čia savo pėdsaką paliko kinų, portugalų, japonų, olandų, indų bendruomenės.

Ha Longo įlanka nusėta 1,6 tūkst. mažesnių ir didesnių salų. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Tyrinėti Hoi Aną geriausia dviračiais – dauguma viešbučių juos duoda nemokamai. Taip ne tik po patį senamiestį pasivažinėjome, bet ir iki jūros numynėme – Hoi Anas turi ir visai neblogą paplūdimį. Tiesa, mums orai pasitaikė nekokie: pirmą dieną tik apsiniaukę, o antrą jau ir gerokai pliaupė lietus. Tačiau ir blogu oru Hoi Ane yra ką veikti – lankėme muziejus, mėgavomės vietine virtuve.

Keliaujant tolyn į pietus lietus nesitraukė. Keletą dienų praleidome aukščiau kalnuose įsikūrusiame Da Late – dėl vėsaus oro šis pramintas amžino pavasario miestu. Dabartinį Da Latą XIX amžiuje pastatė prancūzų kolonistai – ištaigingomis vilomis, bulvarais ir jaukiomis kavinukėmis nusėtas miestas iš tiesų dvelkia prancūziška dvasia. Da Lato apylinkėse gausu įspūdingų krioklių. Sulaukę kiek giedresnio oro, išsinuomotu motoroleriu važiavome jų apžiūrėti.

Rojaus urvas Fong Nia ir Ke Bango nacionaliniame parke. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Turguose rasite visko

Iš lietingo ir vėsaus Da Lato po maždaug šešių valandų kelionės patekome į karščiu alsuojantį Hošiminą. Sunku net patikėti, kaip toje pačioje šalyje taip kardinaliai gali skirtis klimatas. 8,5 mln. gyventojų turintis Hošiminas įsikūręs prie Saigono upės. Anksčiau ir pats miestas taip buvo vadinamas, tik 1976 metais jis pervadintas garsaus Vietnamo revoliucionieriaus Hošimino garbei.

Chaotiškas ir triukšmingas miestas mums lankantis buvo pasipuošęs kalėdinėmis dekoracijomis – Hošimine apie 10 proc. gyventojų sudaro Romos katalikai. Čia net stovi XIX amžiaus prancūzų statyta romantinio stiliaus Dievo Motinos katedra. Hošimino centre išlikę ir nemažai kitų istorinių prancūzų kolonijinio periodo statinių – pavyzdžiui, Operos rūmai ar Prancūzijos Rivjerą primenantis viešbutis „Majestic“.

Saulėlydis Fong Nia ir Ke Bango nacionaliniame parke. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Iš Hošimino patogu lankyti ir kiek piečiau išsidėsčiusią Mekongo deltą – milžinišką upių ir kanalų tinklą, atsiradusį toje vietoje, kur galinga Mekongo upė susisieja su jūra. Derlinga šių vietų žemė naudojama žemdirbystei, o upės – žvejybai. Turistams didžiausia pramoga – išsinuomota valtele paplaukioti siauručiais kanalais, sustoti apsipirkti tiesiog ant vandens plūduriuojančiuose turguose ir stebėti vietinių žmonių gyvenimą.

Tam Coc miestelis – išsinuomota valtele, kurią vietiniai irkluoja kojomis, galima praplaukti pro tris urvus. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Beje, vietnamietiški turgūs – tikrai ne silpnų nervų lankytojams. Čia galima įsigyti visko: nuo gyvų vištų, žąsų ir ančių, kurioms galvas nukapos tiesiog jums prieš akis, iki gyvačių ir varlių, taip pat vietinių naudojamų maistui. Po Mekongo deltą mums ekskursiją rengęs vietnamietis net siūlė nuvežti ir į specialų turgų, kur maistui parduodami šuniukai – atsisakėme, tačiau šis pasiūlymas dar ilgai vertė sapnuoti košmarus.

Vietiniai Tam Coc gyventojai. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Kalėdinė nuotaika

Paskutinę kelionės savaitę leidome Tailando įlankoje plūduriuojančioje Fu Kuoko saloje. Didžiausia Vietnamo sala nuo kranto nutolusi maždaug 40 km – ją pasiekėme greituoju kateriu. Fu Kuoke įsikūręs ir oro uostas – čia atskridusiems užsienio turistams net siūloma 30 dienų nemokama viza, visgi galiojanti tik pačioje saloje.

Dievo Motinos katedra Hošimine. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Fu Kuokas yra puiki vieta patogioms atostogoms – orai čia lepina ištisus metus. Tačiau ieškantys laukinių tropikų gali šiek tiek nusivilti: balto smėlio paplūdimiai beveik visur nusėti viešbučių arba viešbučių statybų. Išsinuomoję motorolerį keletą dienų važinėjome po salą – nors turizmo sektorius čia plečiasi labai greitai, ypač šiaurinėje Fu Kuoko dalyje, dar galima rasti keletą nepaliestų gamtos kampelių ir žvejų kaimelių.

Hoi Ano simbolis – Japoniškas tiltas. / Akvilės Ben Haim nuotrauka

Fu Kuoke buvome apsistoję kalėdiniu laikotarpiu – tikriausiai labiau dėl turistų, tačiau daugelis kavinių ir apgyvendinimo vietų buvo pasipuošusios kalėdinėmis dekoracijomis.

Kūčių vakarą nusprendėme restorane užsisakyti keptų žuvų – jos čia kasdien ruošiamos šviežios, o ir kitų jūros gėrybių pasirinkimas gausus. Daugelyje barų vyko kalėdiniai vakarėliai – ten rinkosi didelis būrys užsieniečių, kaip ir mes nusprendusių sutikti Kalėdas tropikuose.