Vienas Antarktidoje
Ore­go­ne gy­ve­nan­tis ame­ri­kie­tis ta­po pir­muo­ju žmo­gu­mi, be jo­kios pa­gal­bos pės­čio­mis kir­tu­siu An­tark­ti­dą per epo ver­tą 54 die­nų ke­lio­nę, lai­ky­tą ne­įma­no­ma.

Portlande gyvenantis Colinas O'Brady finišavo po 1,5 tūkst. kilometrų kelionės itin atšiauriomis sąlygomis. Jo draugai, šeimos nariai ir gerbėjai visame pasaulyje galėjo tiesiogiai stebėti žygį internetu.

„Aš tai padariau!“ – ašaromis apsipylęs C. O'Brady sušuko kalbėdamasis telefonu su savo šeimos nariais, susirinkusiais Portlande švęsti Kalėdų. „Šis skambutis buvo emocingas, – pridūrė jo žmona Jenna Besaw. – Jis atrodė kupinas meilės ir dėkingumo ir iš tikrųjų norėjo ištarti „ačiū“ mums visiems.“

33 metų C. O'Brady skelbė pranešimus apie kelionę, jo paties pramintą „Neįmanoma pirmąja“ („The Impossible First“), savo „Instagram“ paskyroje. Trečiadienį, gruodžio 26-ąją, jis parašė įveikęs paskutinius 129 kilometrus per vieną iš anksto neplanuotą, ilgiau kaip parą trukusį žygį iki finišo linijos.

„Nors pastarosios 32 valandos buvo vienos sunkiausių mano gyvenime, turiu prisipažinti, kad jos buvo ir vienos geriausių, kada nors patirtų“, – rašė atletas.

Ankstesnę dieną jis paskelbė esąs „zonoje“ ir galvojantis, ar pavyktų paskutinį ruožą įveikti vienu ypu. „Įsiklausau į savo kūną ir pasirūpinu detalėmis, kad išlikčiau saugus, – rašė C. O'Brady. – Paskambinau namo ir pasikalbėjau su mama, seserimi bei žmona. Pažadėjau joms, kad sustosiu, kai to reikės.“

Palauks varžovo

Nors kiti žygeiviai yra perėję Antarktidą, jiems pakeliui būdavo teikiama pagalba atsargomis arba jie naudodavosi aitvarais. 2016 metais britas keliautojas Henry Worsley mirė mėgindamas kirsti Antarktidą be pagalbos. Jis susmuko nuo išsekimo likus nedaug kelio iki finišo. H. Worsley draugas ir nuotykių ieškotojas anglas Louisas Ruddas šiuo metu irgi yra pradėjęs žygį be pagalbos žuvusio bendražygio garbei. Jis varžėsi su C. O'Brady, kuris iš jų finišą pasieks pirmasis. C. O'Brady planuoja likti Antarktidoje, kol savo kelionę baigs L. Ruddas. Tikimasi, kad tai įvyks artimiausiomis dienomis.

„Tai mažas klubas, – juokavo J. Besaw. – Jis ketina sulaukti Louiso ir patirti šią šventišką akimirką su vieninteliu kitu asmeniu planetoje, įvykdžiusiu tokį patį dalyką.“

C. O'Brady nuodugniai aprašinėjo savo sėkmes ir nesėkmes, patirtas žygyje, pradėtame lapkričio 3 dieną. Jam teko tempti 170 kilogramų įrangos per kelionę, kurios didžiąją dalį teko kopti į įkalnę ir kirsti vadinamuosius zastrugų laukus – vėjo supustytus banguotus sniegynus. „Ne vien visą dieną tempiu... savo roges, bet ir kylu aukštyn ir kertu tūkstančius šių zastrugų, panašių į „gulinčius policininkus“, sukurtus smarkių vėjų, – rašė jis lapkričio 12-osios „Instagram“ žinutėje ir pridūrė: – Tai mažų mažiausiai viltį atimantis procesas.“

Atsibudęs lapkričio 18-ąją jis rado savo roges visiškai užpustytas naktį siautusios pūgos. Tą dieną jam teko 8 valandas kovoti su 48 kilometrų per valandą greičio priešiniu vėju. „Kelis kartus svarsčiau, kad reikėtų sustoti, vėl pasistatyti palapinę ir paskelbti, jog gana, – rašė žygeivis. – Šiandien itin smarkiai troškau viską baigti, nes jaučiausi išsekęs ir vienišas. Vis dėlto, prisiminęs visą teigiamą nuotaiką, kurią man siuntė daugybė žmonių, giliai įkvėpiau bei sutelkiau dėmesį, kad daryčiau pažangą žingsnis po žingsnio, ir sugebėjau užbaigti visą žygio dieną.“

Prizas už vargus – sūrainis

37-ąją žygio dieną C. O'Brady rašė, kad jis smarkiai pasikeitė. Jo paskelbtoje asmenukėje atletas atrodė akivaizdžiai kenčiantis skausmą, o jo kailinę kepurę buvo aplipęs sniegas. „Nebesu tas pats žmogus, kuris leidosi į šią kelionę – ar matote tai mano veide? – klausė jis. – Kentėjau, buvau mirtinai išsigandęs, sušalęs ir vienišas. Juokiausi ir šokau, taip pat buvau kupinas meilės ir įkvėpimo.“

C. O'Brady iš pradžių manė, kad po šios beveik neįmanomos kelionės norės suvalgyti sūrainį, bet J. Besaw sakė, kad jos vyras žygio metu dalijosi fantazijomis apie šviežią žuvį ir salotas, nes jam visą šį laiką teko maitintis beveik vien tik liofilizuotais produktais.

Pasak žmonos, jos vyras, anksčiau įkopęs į Everesto viršukalnę, tiksliai nežino, ką veiks toliau. „Dabar tiesiog švenčiame šią akimirką, – sakė ji. – Vėliau pamatysime, kas toliau iškils ties horizontu.“