Velykos: prieš 100 metų ir dabar
Ką ant šven­ti­nio Ve­ly­kų sta­lo dė­jo lie­tu­viai prieš 100 me­tų ir ko­kie pa­tie­ka­lai šią die­ną ant tau­tie­čių sta­lų pui­kuo­ja­si šian­dien? Ar­tė­jant gra­žiau­siai pa­va­sa­rio šven­tei et­no­lo­gai ir di­džiau­sias maž­me­ni­nės pre­ky­bos tink­las „Ma­xi­ma“ pa­ly­gi­no sa­vo pa­ste­bė­ji­mus, kaip kin­ta kai ku­rios Ve­ly­kų tra­di­ci­jos ir pa­tvir­ti­no, kad pa­grin­di­nės šven­tės ten­den­ci­jos iš­lie­ka tos pa­čios: be mar­gu­čių ir so­čių keps­nių lie­tu­viai šven­tės ne­įsi­vaiz­duo­ja.

Istorikai išsiaiškino, jog 1918 metais Velykos Lietuvoje buvo švenčiamos tuo pačiu metu kaip ir šiemet – balandžio 1-ąją. Beje, ir oras, sako, tada buvo panašus – apie 5 laipsniai šilumos. Lietuva jau buvo paskelbusi Nepriklausomybę, tačiau Vilnius – vis dar okupuotas vokiečių kariuomenės. Net ir karo nepritekliaus laikais lietuviai Velykų stalą stengėsi padengti dosniai: patiekalai iš pieno ir kiaulienos buvo būtini, nes nuo seno simbolizavo gerus, sočius metus – gausiai pieno duodančias karves, derlingus, tarsi kiaulės šnipu gerai suartus laukus.

Taip atrodė lietuvių velykinis stalas prieš šimtą metų - kulinarai atkūrė to meto šventinius patiekalus. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Puota po ilgo pasninko

Kaip pasakojo Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė, seniau žmonės valgydavo tai, ką užsiaugindavo savo ūkyje. Buvo įprasta laikytis pasninko gavėnios metu, tad per šventes lietuviai stalą norėdavo nukrauti mėsa ir iš peties atsivalgyti už visą pasninko laikotarpį. „Tačiau reikia pabrėžti, jog gausus stalas ir riebus maistas buvo ne pagrindinis Velykų akcentas. Visa ši šventė buvo skirta dvasiniam jos aspektui – apsivalymui, atsinaujinimui, prabudimui po žiemos ir pasiruošimui naujam metų ciklui“, – aiškino M. Liugienė.

Jos teigimu, protėviai tikėjo, jog tai, ką valgome, turi žmogui labai didelę įtaką. Įdomu, jog šiuolaikiniai dietologai senąją lietuvių mitybos sistemą vertina itin palankiai: tam tikrais tarpais verta atsisakyti kai kurių maisto produktų, leisti organizmui pailsėti, apsivalyti.

Šiuolaikiškai padengtas stalas. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pasak M. Liugienės, senovėje šie mitybos ciklai klostėsi natūraliai – buvo periodai, kai karvės neduodavo pieno, vištos nedėdavo kiaušinių, tad šių produktų ne visada būdavo ant protėvių stalo.

„Velykoms lietuviai visuomet stengdavosi papjauti kiaulę. Ją pjovė pagal apeigas, ne taip, kaip įprasta. Tad ant šventinio Velykų stalo būtinai turėdavo būti patiekalų iš kiaulienos. Yra atkurtas senovinis kiaulės kumpio kepimo receptas, kai mėsa buvo apdedama ruginių miltų tešla ir kepama krosnyje. Nuėmus miltų plutą ir ją dar šiek tiek paskrudinus, toks šventinis kepsnys buvo dedamas ant Velykų stalo“, – pasakojo Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė.

Margučio kilmė

Pagrindinis Velykų stalo akcentas – marginti kiaušiniai. Pasak M. Liugienės, ši tradicija atėjo iš labai senų laikų: iki krikščioniškoje tikyboje buvo garbinama labai svarbi deivė paukštė. Kai pavasarį į laukus parskrisdavo paukščiai, jie simbolizavo ne tik grįžtantį pavasarį, bet ir išsigelbėjimą nuo žiemos bado, – galimybę prisirinkti jų kiaušinių.

„Jauni vaikinai turėdavo surinkti laukinių ančių ar žąsų kiaušinius, parnešti juos namo. Pirmąjį kiaušinį aukodavo – jį dažydavo kraujo, aukos spalva, išraižydavo paukščių pėdučių simbolius ir nešdavo atiduoti deivei. Manoma, jog iš tų laikų ir išliko paprotys marginti kiaušinius, išraižyti ant jų simbolius, menančius paukščio pėdutę ir saulę. Saulė – gyvybės pradas, tad šis simbolis buvo lyg garantas, jog lydės gausa ir gerovė“, – pasakojo etnologė.

Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė pasakojo apie prieš 100 metų protėvių ruoštas Velykų vaišes. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Prie šventinio stalo šeimininkas vieną margutį padalydavo į tiek dalių, kiek prie stalo susėdę šeimynykščių – kiekvienas gaudavo dalelę šio kiaušinio, panašiai kaip per Kūčias šeima dalijasi kalėdaičiu jį lauždama. Tik jau po to kiekvienas galėjo išsirinkti po margutį ir bandyti jo tvirtumą dauždamas jį su kitais giminės nariais.

Prieš šimtą metų ant velykinio stalo buvo privalomi šventiniai kepiniai iš baltų miltų – Velykų boba, šakotis, pyragai. Šeimininkės ruošdavo vaišių ne tik savo šeimynai, bet ir elgetoms – nešdavo šventinių valgių į bažnyčios šventorių ir apdalydavo jais čia elgetaujančius žmones, kad šie atsidėkodami melstųsi už šeimos mirusiuosius.

Akcentai išlieka

Šiais laikais kepsnius, kumpį ar kiaušinius galime valgyti kasdien, tad šventiniam Velykų stalui daugelis šeimininkų renkasi egzotiškesnius patiekalus, tačiau tradicijas išlaiko.

„Žmonės kasdien gali rasti parduotuvėje visko, ko tik nori, tad šventę gali kurti nors ir kasdien. Tačiau per šventes visada norime kuo nors nustebinti savo artimuosius, paragauti šį tą naujo, gurmaniško, gal net egzotiško“, – sakė prekybos tinklo „Maxima“ komercijos vadovė Vilma Drulienė. Jos teigimu, jau nieko nestebina ant stalų kaimyninių Europos šalių patiekalai – prancūziški kruasanai, itališka čiabata, graikiškos alyvuogės. Gurmanai idėjų žvalgosi į Azijos, Pietų Amerikos ir kitų žemynų virtuves, naudoja nesunkiai prieinamus egzotinius prieskonius.

Prekybos tinklo "Maxima" komercijos vadovė Vilma Drulienė pristatė laikantis tradicijų, tačiau moderniai pagamintus šventinius Velykų patiekalus. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Prekybos tinklo "Maxima" komercijos vadovė Vilma Drulienė pristatė laikantis tradicijų, tačiau moderniai pagamintus šventinius Velykų patiekalus. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tačiau nors ir neribotos galimybės, gausus pasirinkimas, išliko nemažai Velykų stalo panašumų su prieš šimtmetį ir dar anksčiau gamintais patiekalais. V. Drulienės teigimu, dažna šeimininkė stengiasi šventiniam stalui patiekti ką nors tradicinio – kiaulienos, paukštienos ar veršienos kepsnį, dažo margučius, ant stalo deda nemažai patiekalų iš pieno produktų.

„Pastebime, jog atsirado tradicija per Velykas teikti dovanas vaikams, šventiniais akcentais dekoruoti namus ir stalą, įsigyti proginių saldumynų ir profesionalių kulinarų jau paruoštų šventinių patiekalų. Paprastai šventinį Velykų mėnesį pirkėjai išleidžia apie 20 proc. daugiau pinigų, nei apsipirkdami kitais mėnesiais“, – sakė V. Drulienė.

Tiek Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė M. Liugienė, tiek prekybos tinklo „Maxima“ komercijos vadovė V. Drulienė sutaria vienu klausimu – dar po šimto metų lietuviai Velykoms taip pat margins margučius ir keps šventinius kepsnius, ši tradicija tikrai neišnyks.

Tradicinė kiauliena, bet patiekta kitaip - vyniotinis su graikiškomis alyvuogėmis. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Senovinis šventinio kepto kumpio receptas:

„Pamerk kumpį ant nakties arba ant visos paros, numazgok karštu vandeniu, trindama sėlenomis, nuplauk, nušluostyk, padėk ant iškočiotos duonos minkštimo, uždenk kitu tokiu, sulipink sandariai, paberk miltų ir kepink įkaitintoje, kaip duonai, krosnyje per dvi – tris valandas. Atimk duoną, nulupk odelę kol šilta, pabarstyk smulkiu cukrumi ir cinamonu ir įstumk į krosnį, kad cukrus paraudonuotų. Teip pritaisytas kumpis bus sultingas, trapus ir gardus.“