Velsas: gamta užburianti, ramybė užtikrinta
Vie­ną va­ka­rą pla­nuo­da­mas il­gą­jį ba­lan­džio sa­vait­ga­lį ap­siė­miau ieš­ko­ti pi­gių skry­džių bi­lie­tų. Kur nors iš­si­ruoš­ti tik sa­vait­ga­liui yra ne taip pa­pras­ta, nes dau­gu­ma to­kių skry­džių iš Lie­tu­vos vyk­do­mi ne kas­dien. Iš­im­tis – Lon­do­nas, ta­čiau ja­me bū­ta jau de­šimt kar­tų, to­dėl ne­vi­lio­jo ir 10 eu­rų kai­nuo­jan­tys bi­lie­tai. Ta­da su­ma­niau, kad po tri­jų va­lan­dų ke­lio nuo Lon­do­no yra vie­na iš ke­tu­rių Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės da­lių – Vel­sas, ir ne­dels­da­mas stvė­riau bi­lie­tus į Lon­do­ną.

Kaip žinome, Jungtinę Karalystę sudaro keturi regionai – Anglija, Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija. Ne kartą girdėjome apie neramiuosius škotus, nuolat keliančius klausimą dėl pasitraukimo iš Jungtinės Karalystės ir nepriklausomybės paskelbimo. Taip pat ir garsius protestus prieš „Brexitą“, kai daugiau nei 60 proc. škotų balsavo pasilikti Europos Sąjungoje. Tuo metu Velsas girdimas gerokai rečiau. Velsiečiai nėra tokie maištautojai kaip škotai ir kur kas lojalesni Didžiajai Britanijai. Velsas niekada nekėlė triukšmo dėl nepriklausomybės, o per „Brexito“ referendumą pritarė šalies siekiui išstoti iš Bendrijos.

Ramybę ir lėtesnį gyvenimo būdą pajunti vos kirtęs Anglijos ir Velso sieną.

Velsas ypač garsiai nuskambėjo per Europos futbolo čempionatą, kuris vyko prieš dvejus metus. Tada jų futbolo rinktinė šlavė vienus varžovus po kitų ir sensacingai pakliuvo į Europos čempionato pusfinalį. Šis laimėjimas išgarsino Velsą labiau nei visos turizmo institucijų pastangos, nes futbolas yra galinga informacinė jėga.

Lėtesnis gyvenimo būdas

Per visą savo ilgą istoriją Velsas buvo kaimų, gamtos ir senovinės keltų kultūros teritorija. Žvelgiant šių dienų akimis, kraštas nėra pernelyg pasikeitęs. Nuostabi gamta niekur nedingo, kaimai tebėra dominuojantys, o ir keltų kultūra vis dar nepamiršta. Velsiečiai labai stengiasi išsaugoti savo identitetą. Ramybę ir lėtesnį gyvenimo būdą pajunti vos kirtęs Anglijos ir Velso sieną.

Kadaise Velsas buvo nepriklausoma valstybė, bet galiausiai neatlaikė anglų spaudimo ir žingsnis po žingsnio buvo įtrauktas į Anglijos sudėtį. Atrodo, kad velsiečiai dėl to pernelyg nesuko galvos, nes jokių rimtų nepriklausomybės kovų nebuvo. Veikiausiai jie yra patenkinti būdami Didžiosios Britanijos dalimi.

Iki pramoninės Jungtinės Karalystės revoliucijos Velsas buvo retai apgyvendinta žemė, joje žmonės daugiausia vertėsi žemės ūkiu. XVIII amžiuje Pietų Velse buvo aptikti dideli anglių klodai ir ši šalies dalis tarsi sprogo augdama tiek ekonomiškai, tiek gyventojų skaičiumi. Pietų Velsas tapo kasybos ir plieno gamybos tvirtove. Išsiplėtė Kardifo ir Svonsio uostai, aplink juos ėmė kurtis komercijos centrai, bankai bei prekybos įmonės. Į šalį pradėjo plūsti laimės ieškotojai iš visos Didžiosios Britanijos ir Velso gyventojų skaičius ėmė nevaldomai augti. Įdomu, kad jis dėl tų pačių laimės ieškotojų, tik jau iš viso pasaulio, tebeaugo iki šiol. Šiuo metu Velse gyvena daugiausia gyventojų nei bet kada anksčiau. Daugiausia žmonių susitelkę pietiniame Velse.

Valų kalba privaloma

Kiek atsilikdamas, skurdesnis Šiaurės Velsas ėmė labiau orientuotis į atvykstamojo turizmo paslaugas žmonėms iš gretimų pramoninių Anglijos regionų. Anglus Šiaurės Velsas viliojo gamta ir ramiu poilsiu pabėgant iš judrių miestų. Tai vyksta ir dabar.

Pramoninės revoliucijos jau seniai nebėra, anglių kasimas sumažėjęs iki minimumo, o šalis persiorientavusi į technologijų, paslaugų ir turizmo sektorius. Didžiuosiuose Velso miestuose Kardife ir Svonsyje, nors pramonės dar šiek tiek likę, labiau plėtojamos informacinių technologijų, mokslo ar prekybos sritys.

Velsas turi savo kalbą – valų. Ji yra Velso kalba de jure, tuo metu anglų kalba yra de facto kalba. Valų kalba priklauso keltų kalbų grupei ir yra geriausiai išsilaikiusi iš dar vartojamų šios grupės kalbų. Vis dėlto jos vartojimas laikui bėgant nuolat mažėjo, todėl susirūpinta dėl galimo išnykimo, ir 2000 metais mokyklose buvo įvestas privalomas valų kalbos mokymas vaikams iki 16 metų. Prieš keletą metų ji buvo paskelbta ir oficialia Velso kalba. Šiuo metu ja nuolat kalba apie 20 proc. šalies gyventojų, daugiausia gyvenančių vakarinėse, šiaurinėse ir kaimiškose šalies teritorijose.

Didžiuosiuose miestuose anglų kalba yra visiškai dominuojanti. Tiesą sakant, viešėdamas pietiniame Velse aš valų kalbos išvis negirdėjau. Vienintelės vietos, kur susidūriau su ja, buvo kelio ženklai, mat užrašai rašomi dviem kalbomis. Iki 2017 metų Velse buvo leidžiamas savaitraštis valų kalba, tačiau dabar jo nėra. Kiek teko matyti vališkus užrašus – jie nepanašūs į angliškuosius.

Vairavimo ypatumai

Kaip jau minėjau, į Velsą patekti net tik nesunku, bet gali būti ir labai pigu. Pigu nebus, jei ieškosite skrydžių į sostinės Kardifo oro uostą, jie brangūs. Kur kas pigiau skristi į Londoną ir Velsą pasiekti kitais būdais. Galima vykti traukiniu ar nuomotu automobiliu, tačiau palankiausia – pigių reisų autobusais. Man pavyko kelionės į Kardifą ir atgal bilietus gauti už 7 svarus žmogui. Ir tai – už trijų su puse valandos kelionę. Žinoma, norint gauti pigius bilietus nereikia laukti paskutinės minutės.

Nuvykti į Velsą paprasta, tačiau važinėjant po šalį viešasis transportas nėra patogus, nes įdomiausi šalies kampeliai yra gamtos objektai. Viešasis transportas negali jūsų vežti pro visas pilis, kalnus ar nacionalinius parkus, todėl be automobilio nuomos apsieiti vargu ar pavyks.

Vairuoti Velse nesunku, nes šalyje nėra didelių miestų ir milžiniškų transporto srautų. Velso greitkeliai taip pat nepergrūsti taip, kad nuolat reikėtų būti ypač susikaupusiam. Tolstant nuo Kardifo eismas tolydžio mažėja ir galima lėkti su vėjeliu. Kita vertus, nepatyrusiam vairuotojui atsiranda sunkumų. Mat eismas vyksta kairiąja kelio puse, ir prie to reikia priprasti. Bet vis tiek dėl mažo eismo intensyvumo Velse vairuoti yra daug lengviau nei, pavyzdžiui, Londone.

Nėra lengva vairuoti kalnuotuose miesteliuose arba atokesniuose keliukuose. Miestelių gatvelės yra labai siauros ir vingiuotos, todėl jose sunku prasilenkti. Savo akimis mačiau, kaip bandydamas su manimi prasilenkti automobilis Svonsyje nudaužė šalia stovinčio automobilio veidrodėlį.

Kardifas yra Velso sostinė, didžiausias ir svarbiausias šalies miestas, gyventojų skaičiumi kiek didesnis už Kauną. Kaip ir visas Pietų Velsas, pramoninės revoliucijos metais Kardifas augo labiausiai. Po Antrojo pasaulinio karo baigėsi pramonės bumas ir miestas patyrė problemų. Jame nelabai buvo ką veikti. Dauguma pramoninių pastatų buvo apleisti ir ištisi miesto rajonai tapo panašūs į vaiduoklius. XX amžiaus pabaigoje Kardifas pradėjo tvarkytis iš pagrindų ir netrukus virto jaukiu, žaliujančiu, tvarkingu turistiniu miestu, kuriame vis labiau plėtėsi pėsčiųjų zonos.

Vykdamas į Velsą žinojau, kad šalis labiausiai patraukia gamta, bet ne miestais, todėl iš Kardifo stebuklo nesitikėjau. To, ką pamačiau, buvau maloniai nustebintas ir manau, kad Kardifas turi būti įtrauktas į būtinų pamatyti Velse objektų sąrašą.

Verta pasidairyti

Kaip ir daugumos šalies miestų ir miestelių, žymiausias jo objektas yra pilis. Kardifo pilis yra pačiame miesto centre, akivaizdžiai matoma. Įėjimas į pilį kainuoja 12 svarų. Šalia pilies yra dvi jaukios ir labai gyvos pėsčiųjų alėjos – Queens ir St. Mary gatvės, jose gausu suvenyrų parduotuvių, barų ir restoranų.

Mums pasisekė, nes butą išnuomojęs šeimininkas pats sudėliojo mūsų kelionės po pietinį Velsą maršrutą, kad mažiausiai laiko sugaišdami pamatytume geriausias vietas.

Gražiai išpuoselėta Kardifo įlankos krantinė. Joje stovi tūkstantmečio miesto centro, Velso asamblėjos pastatai, norvegiška bažnytėlė bei kiti statiniai. Krantinėje yra ir daug pasilinksminimo vietų. Iš Kardifo krantinės galima aukštyn upe už kelis svarus laiveliu nuplaukti į miesto centrą.

Man Kardifas pasirodė labai linksmas miestas. Turbūt taip buvo todėl, kad jame lankėmės savaitgalį. Dieną gyvas miestas tampa dar gyvesnis vakare, kai žmonės patraukia leisti laiko į gatves.

Kaip ir visoje šalyje, pietiniame Velse yra gausu nacionalinių parkų, pilių ir jų liekanų, atodangų ir net kopų. Visų neišvardysi, todėl jei sumanysite keliauti, rekomenduoju iš anksto susidaryti jums įdomiausių lankytinų vietų sąrašą. Taip sutaupysite laiko ir išvengsite nereikalingo blaškymosi.

Dauguma pilių ir parkų yra panašūs vieni į kitus, todėl neverta lankyti visų iš eilės. Mums pasisekė, nes butą išnuomojęs šeimininkas pats sudėliojo mūsų kelionės po pietinį Velsą maršrutą, kad mažiausiai laiko sugaišdami pamatytume geriausias vietas.

Bene labiausiai nutolęs nuo Kardifo yra Pembrukšyro nacionalinis parkas. Kelionę po regioną galima jame pabaigti arba priešingai – važiuoti pirmyn ir ją čia pradėti. Šalia yra Sent Deividso miestelis, oficialiai laikomas mažiausiu miestu Didžiojoje Britanijoje.

Pakeliui iš Pembrukšyro į Kardifą yra daug pilių. Mums buvo pasiūlyta pasirinkti Lanstefano miestelio pilį, tiksliau, jos griuvėsius, tačiau nuo pilies kalvos atsiveria nuostabus vaizdas į miestelį, laukus, besiganančias avis ir jūrą. Pilį galima aplankyti nemokamai, nors daugumos geriau išlaikytų pilių lankymas Velse yra apmokestintas.

Lanstefano miestelyje galima užeiti į vietinį restoraną papietauti. Siūlau tai daryti ne žemutiniame miestelyje, nes jis labiau lankomas turistų. Aukštutinėje dalyje yra pora restoranų, kuriuose bus galimybė paragauti velsietiško maisto ir paspoksoti į vietinius. Jie čia yra daugiausia pagyvenę žmonės, neretai šnekantys valų kalba, į barą atsivedantys šunis ir lošiantys kortomis. Bus puiki patirtis. Beje, viename iš dviejų miestelyje esančių restoranų dirbo net trys lietuviai.

Išskirtinė vieta

Vienas įspūdingiausių pietiniame Velse yra Gauerio pusiasalis. Jis minimas kaip nuostabaus grožio gamtos vieta. Palyginti pasakysiu, kad jei vien šiame pusiasalyje yra šešios pilys, tai ką kalbėti apie visą pietinį, o tuo labiau – visą Velsą. Tiesa, dauguma pilių panašios viena į kitą, tad nebūtina apvažiuoti visas. Gauerio pusiasalyje dar yra kalnų, įlankų, uolų, smėlio paplūdimių, iš miestelių yra priėjimas prie jūros. Pusiasalis tarsi surenka geriausias pietinio Velso dalis į palyginti mažą plotą.

Viena įspūdingiausių pusiasalio vietų – Trijų uolų įlanka. Ji taip pavadinta, nes jūroje viena šalia kitos stovi trys uolos. Vieta yra apsupta smėlio kopų kalnų, į kuriuos nedraudžiama užkopti ir apžvelgti apylinkes, apačioje yra smėlio paplūdimys, iš kurio irgi matyti šios uolos. 2006 metais šis paplūdimys buvo pripažintas geriausiu Didžiojoje Britanijoje. Iš paplūdimio atsiveria Penarto pilis, į kurios kalną taip pat galima užkopti. Šalia yra ir golfo laukai, restoranas, jei pavargote ar ištroškote.

Taip pat derėtų nepraleisti Mamblso krantinės. Čia anksčiau buvo uostas, kiek vėliau – uostelis, o dabar krantinė skirta pasivaikščioti ir žvejoti. Tai yra Svonsio gyventojų mėgstama vieta, nes pats miestas yra visai netoli. Mes pakeliavome tik po pietinį Velsą, šiaurinėje dalyje yra dar kitaip – ten mažiau žmonių, pilys niūresnės, gamta įspūdingesnė, miesteliai ir keliai dar tuštesni.