Užgavėnių nuotaika senose fotografijose
Už­ga­vė­nių pa­pro­čiai, ri­tua­lai, ei­ty­nės nuo se­nų lai­kų bu­vo svar­bus ir raiš­kus lie­tu­vių liau­dies pa­pro­čių veiks­nys, su­si­py­nęs su bal­tiš­ką­ja mi­to­lo­gi­ja ir krikš­čio­niš­ko­sios pa­sau­lė­žiū­ros ele­men­tais. Lai­kui bė­gant ki­to jų tu­ri­nys ir for­mos, san­ty­kis su gy­ve­ni­mo rea­li­jo­mis.

Keistokai susiklostė Užgavėnių statusas sovietmečiu: jos buvo priskirtos prie nepageidautinų tautinių religinių atgyvenų, nepriimtinų „tarybinei tikrovei“, todėl ne tik neskatintinų, bet ir naikintinų.

Tačiau Lietuvoje kaskart stiprėjo tautinės aspiracijos, viena tų apraiškų – liaudies meno raida, liaudies skulptūros atgimimas ir suklestėjimas. Atsirado Ablingos ansamblis, publikacijų apie koplytstulpius ir rūpintojėlius. Parodose pasirodydavo Užgavėnių kaukių, jos pamažu įsitvirtino kaip savitas žanras. Susikūrė Liaudies meno draugija, liaudies ir mėgėjiškai dailei buvo suteiktas estetinis statusas, jos nariai oficialiai buvo pripažinti menininkais, teisėmis prilyginti dailininkams.

Ričardo Dailidės nuotraukos lyg iš naujo parodo ano renginio ryšį su gamta, kai vientisą vaizdą kuria peizažas, trobos ir jų detalės, arkliai, rogės, šuneliai ir, žinoma, kaukės.

Šiame judėjime ryškiai sužibėjo Kurtuvėnai (Šiaulių r.) ir jų žmonės. Vietos ir Šiaulių entuziastų dėka atsirado senųjų papročių, dainų puoselėtojų sambūris, kilo idėja atgaivinti Užgavėnių tradicijas. Ir štai 1972 metais Kurtuvėnuose įvyko persirengėlių eitynės. Taip prasidėjo įžymiosios Kurtuvėnų Užgavėnės, praplėtusios savo veiklą plačiau: Luokėje, kurioje karnavalinių kaukių kolekciją pateikė Anicetas Puškorius, Šaukėnuose, o jau Atgimimo metais ir Šiauliuose.

Dailininkė Gražina Didelytė per Užgavėnes Kurtuvėnuose (1979). / Ričardo Dailidės nuotrauka

Kurtuvėnų Užgavėnės į savo erdvę įtraukė daug žmonių iš Šiaulių, Kauno, Vilniaus, bet pirmiausia paminėti vietos žmonės: mokyklos direktorė Janina Čepulytė, girininkas Enrikas Mejeris, skulptorius Vitalijus Lukošaitis, šiauliečiai gydytojas Edmundas Dapkevičius, muziejininkas Vincas Vaitekūnas. Į eitynes aktyviai įsitraukė vilnietė grafikė Gražina Didelytė, inžinierius Steponas Lukoševičius, na ir, žinoma, ištisa plejada fotografų: Aleksandras Macijauskas, Virginijus Šonta, Vladas Mikalauskas, Antanas Dilys, Algirdas Puodžiūnas. Tų fotografų būrio nuolatiniai dalyviai buvo Algirdas Musneckis ir Ričardas Dailidė.

Žirgai pakinkyti (1973). / Ričardo Dailidės nuotrauka

Užgavėnių plėtotė paskatino ir kitus žingsnius, taip kilo idėja pagerbti kraštiečio Povilo Višinskio šimtųjų gimimo metinių atminimą. Metais vėliau, 1976-aisiais, buvo suorganizuotos panašios į Užgavėnių eitynės, atvežta į Kurtuvėnų mokyklos kiemą skulptoriaus V. Lukošaičio iš ąžuolo išdrožta P. Višinskio skulptūra.

Gaspadine, gal ką nors parduotum? (1979). / Ričardo Dailidės nuotrauka

Dabar šie praeities įvykiai tampa istorijos savastimi, o nuotraukos – akivaizdžiu liudytoju. Ypač daug yra nuveikęs fotografas, fotomenininkas R. Dailidė, žinomas Šiauliuose ir šalyje kūrėjas, dalyvavęs daugybėje parodų Lietuvoje ir užsienyje, pristatęs daug personalinių ekspozicijų. Šiandien Šiaulių universiteto bibliotekos galerijoje pristatoma paroda atskleidžia senųjų Užgavėnių tradicijų atgaivinimą. R. Dailidės nuotraukos lyg naujai parodo ano renginio ryšį su gamta, kai vientisą vaizdą kuria peizažas, trobos ir jų detalės, arkliai, rogės, šuneliai ir, žinoma, kaukės.

Mergaitė su dūdele (1973). / Ričardo Dailidės nuotrauka

O jos labai įvairios, net baisokos, tačiau į jų būrį įsilieja ir žiūrovai, tarsi tampa neatsiejamais įvykio dalyviais. Net iš Vilniaus atvažiuoja smalsuolių, kad ir įžymioji dailininkė Gražina Didelytė, įgriūvanti į būrį kaukėtų žmonių rogėse ir tampanti aktyvia dalyve.