Tekstilės dizainerė bando sustabdyti vyksmą
Teks­ti­lės di­zai­ne­rės me­ni­nės ins­ta­lia­ci­jos yra tar­si mus su­pan­čios gam­tos pa­sau­lio frag­men­tai, į ku­riuos ame­ri­kie­tė Amy Gross įpi­na sa­vo tu­ri­mų ar­te­fak­tų: fau­nos ir flo­ros ele­men­tų, teks­ti­lę, po­pie­rių, ap­li­ka­ci­jas, da­žus, vaš­ką, stik­lo ka­ro­liu­kus... Taip pat įmai­šo bū­ti­niau­sių prie­dų – ne­ri­mo, bai­mės, pa­slap­ties ir mei­lės.

Menininkė A. Gross gimė Long Ailende (Niujorkas), mažame Oceanside miestelyje, įsikūrusiame vos dvidešimt minučių nuo Atlanto vandenyno ir maždaug 40 minučių kelio automobiliu nuo Manhatano. Be abejonės, tai ideali vieta augti vaikui: iš vienos pusės apsupę skulptūros ir paminklai, iš kitos – jūra, druskos lagūna ir atviras dangus.

A. Gross baigė Niujorko centre esantį „The Cooper Union“ universitetą. Iš pradžių rinkosi grafinio dizaino specialybę, tačiau jau paskutiniame kurse persigalvojo ir perėjo į meną.

Ilgą laiką A. Gross užsiėmė grafiniu dizainu, kūrė audinius vaikų drabužiams ir žaislams. Viską atlikdavo virtualiai. Kompiuteriu išbraižyta kiekviena linija, parinktos spalvos ir paviršiai. Menininkė buvo dėkinga programai už gausų spalvų pasirinkimą, galimybę ištaisyti klaidas vos vienu mygtuko prisilietimu. Bet vieną dieną suvokė, kad to, ką ji sukuria neįmanoma apčiuopti. Iliustracijas išsiųsdavo elektroniniu paštu, o audiniai, kuriuos sukūrė – gaminami kitame pasaulio krašte. Tada Amy ir pajuto būtinybę kažką sukurti savo rankomis, kažką konkretaus, ką būtų galima paliesti.

Gamta – geriausias mokytojas

Persikėlusią gyventi į pietinę Floridos dalį menininkę įkvėpė tropinių augalų grožis. Ji pradėjo kurti papuošalus, juos dailino biseriu – smulkiais skaidraus ir spalvoto stiklo karoliukais. Netikėtai pačiai sau sukūrė ištisą seriją skulptūrų. Niekada anksčiau nesimokiusi siuvinėjimo, daug sužinojo iš knygų, visa kita – improvizacija. „Jei turi tikslą atvaizduoti sudėtingus augalus ir vabaliją, pati gamta tau parodys, ką reikia daryti, – ji geriausias mokytojas“, – sakė Amy amerikiečių meno tinklaraščiui „This is Colossal“.

Koraliniai rifai, drugeliai, paukščiukai, bitės, koriai, kristalai... Jei A. Gross nebūtų linkusi prie meno, – taptų biologe. „Mokykloje vengiau gamtos mokslų, nes buvau įsitikinusi, kad šios disciplinos kryptys nuo mano pomėgio menui ir literatūrai nutolę šviesmečiais“, – juokėsi kūrėja.

Kai studijavo universitete Amy teko padirbėti Long Ailendo gamtos rezervate, kur jos dėmesį patraukė vandenyno ekosistema – įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai. Jūros žvaigždės, jūros arkliukai, pasagos krabai... „ Ši patirtis parodė man gamtos pasaulio jėgą ir trapumą. Tada labai daug piešiau... Iš to laiko prisiminimų iki šiol semiuosi įkvėpimo“, – pasakojo dizainerė.

Autorės darbai perpildyti detalių, pilni realizmo. Tačiau menininkė pripažįsta, – norint atvaizduoti visą faunos ir floros sudėtingumą joks profesionalumas nepadės. „Kiekvieną kartą, išmokstu ko nors naujo, vis nenustoju stebėtis ir žavėtis gamta. Mano dirbtuvėse gausu kriauklyčių, samanų, plunksnų, drugelių sparnų... Patinka internete apžiūrinėti keistų augalų fotografijas, vabalus, grybus. Kai kurie jų atrodo neįtikėtinai“, – stebėjosi ji ir pridūrė neketinanti lenktyniauti su gamta. Tiesiog dalis jos kūrybinio proceso susidedąs iš siekio sukurti savo įsivaizduojamų ir matytų gyvų būtybių hibridines versijas. Naudodamasi supančia aplinka, kaip žodynu, menininkė bando pasakoti savo išgalvotą istoriją.

„Bandau pristabdyti ir užšaldyti patį augimo bei vystymosi momentą. Mano išgalvoti augalai niekada nemiršta.“

Išgalvoti augalai nemiršta

„Spora Mutatus“ – pirmasis autorės darbas, jį kūrė galvodama apie patalpą, kur „gyvens“ ši trimatė skulptūra. Jos kilmė neaiški, – nebuvo modeliuojama pagal kažką konkretaus, esančio mūsų regėjimo lauke. Bet patalpinus ją į patalpą, atsiskleidžia – rožinės spalvos sporos pabyra ant sienų. Kabarodamosi siena palaipsniui adaptuojasi prie supančios aplinkos, auga ir sirpsta, vystosi ir keičia pavidalą. Palaipsniui vis daugiau sužino apie naują gyvenimą, bando prisitaikyti. Tarsi naminis augalas. „Kalbu apie adapdaciją ir pokyčius, kuriuos darydami mes bandome tapti ekosistemos dalimi“, – aiškino kūrėja.

A. Gross kurti meno objektai įkūnija nuolatinį vyksmą, – būties trapumą ir laikinumą. „Bandau pristabdyti ir užšaldyti patį augimo bei vystymosi momentą. Galbūt šis bandymas juos apsaugos. Iš tikrųjų, mano išgalvoti augalai niekada nemiršta. Paradoksalu, bet būtent tas realus trapumas leidžia man taip stipriai vertinti gyvenimą, ir į jį kabintis“, – dalijosi mintimis ji.

Pasak menininkės, visi aplink vykstantys procesai vienaip ar kitaip veikia žmonių vertybių sistemą. Tačiau, jos manymu, visuomenės formuojamos vertybinės nuostatos neturėtų baigtis ties asmeninio gyvenimo būdo propagavimu, sulig gyvenamąja vieta. Žmonija nėra tarpusavyje konkuruojančios gentys – šiuolaikinis humanizmas neapsiriboja žmogiškumo savyje išsaugojimo klausimu, o siekia atskleisti ir išsaugoti žmogiškumą kitame žmoguje. „Pasirodo, tai nėra taip lengvai pasiekiama“, – apibendrino A. Gross.