Sugrįžęs iš numirusiųjų
Vie­na ka­za­chų šei­ma jau bu­vo su­si­tai­kiu­si su smur­ti­ne ir pa­slap­tin­ga se­ny­vo gi­mi­nai­čio mir­ti­mi, kai šis ne­ti­kė­tai pa­si­ro­dė na­muo­se.

„Kai dėdė Aigali įžengė pro duris sveikas ir žvalus po dviejų mėnesių, kai jį palaidojome, mano dukra kone gavo širdies smūgį“, – sakė Esengali Supygalievas.

63 metų vyras išėjo iš namų vieną birželio rytą ir nebegrįžo. Aigali ir anksčiau palikdavo namus savaitei ar porai, tad šeima laukė jo maždaug mėnesį, o paskui kreipėsi į policiją. Pareigūnai, vadovaudamiesi nustatyta tvarka, pakvietė juos atpažinti smarkiai apdegusio kūno. DNR testai „99,2 proc. tikslumu“ parodė, kad tai – Aigali Supygalievo palaikai, valdžia išdavė mirties liudijimą. Galiausiai rugsėjį šeima palaidojo Aigali musulmonų kapinėse savo miestelyje Tomarly, esančiame netoli Kaspijos jūros uosto Atyrau. Buvo surengtos budynės ir visos kitos tradicinės ceremonijos, per kurias draugai ir artimieji su arbata ir užuojautomis apraudojo mirusįjį. Tad kai po dviejų mėnesių Aigali išdygo duryse, jam teko pasiaiškinti.

Paaiškėjo, jog jis gavo pasiūlymą padirbėti kitame kaime iš vyro, tą lemtingą dieną sutikto turguje. Atlikęs darbą po keturių mėnesių Aigali pėsčias grįžo į Tomarly.

Nei policija, nei vietos teisėsauga šios istorijos nekomentavo. DNR tyrimą atlikę teismo medicinos ekspertai tvirtino klaidos nepadarę ir priminė, jog „visuomet egzistuoja 0,8 procento“.

Supygalievai liko nepatenkinti, nes jau sumokėjo už antkapį ir užsakė akmeninę šventyklėlę ant kapo pagal kazachų tradiciją. Jie net grąžino Aigali pensiją už tuos du mėnesius, kai jis buvo „miręs“, ir dabar nori kreiptis į teismą.

Tačiau šeimą kamuoja kur kas baisesnis klausimas: tai ką gi jie palaidojo? Galbūt to žmogaus ieško jo šeima.